Dydžiai.
Daugelis firmų naudoja labiausiai paplitusią ir nesudėtingą „Mepps“ klasifikaciją. Patys mažiausi modeliai žymimi Nr. 00, šiek tiek didesni Nr. 0, dar didesni Nr. 1 ir taip toliau iki Nr. 5. Čia nėra kur pasiklysti ar kažko nesuprasti. Patys mažiausi modeliai naudojami žvejojant „taikiąsias“(be abejo, tik sąlyginai) žuvis, tai yra raudes, kartais kuojas, šapalus, kiršlius ir t. t. Vidutinių dydžių (Nr. 2 ar Nr. 3) sukrės gana universalios, jomis gaudomi ir jau minėti šapalai, taip pat salačiai, ešeriai, lydekos ir kitos žuvys. Didžiausieji modeliai pritaikyti didžiųjų žuvų žūklei: didelėms lydekoms, šamams.
Spalvos ir masalo efektyvumas
Reikia pripažinti, kad šioje srityje menininkai ir dailininkai gerokai pasistengė ir kartais atėjus į parduotuvę išsirinkti keleto sukriukių gali paskausti akis. Vienos dryžuotos, kitos taškuotos, dar kitos išvis kartais atrodo bet kaip „nutepliotos“... tai kaipgi išsirinkti? Vienareikšmiškai atsakyti sunku ir netgi neįmanoma. Spalva ne visada yra pagrindinis faktorius, lemiantis sėkmę. Ne pagrindinis, bet išties svarbus. Žuvis, pajutusi masalo virpesius, pasisuka ir pradeda plaukti link jo, kad galėtų pamatyti. Tada svarbi yra būtent spalva. Jeigu ji primins natūralų grobį ar, priešingai, įsiutins plėšrūną priversdama griebti – puiku. Tačiau būna ir atvirkščiai. Ko gero, ne kartą teko matyti, kaip žuvis atsiveja sukriukę, tačiau jos negriebia. Galima daryti kelias išvadas: arba netinkamu greičiu traukiamas masalas, arba netinkama jo spalva.
Tokia jau tokia šio masalo konstrukcija, jog lapeliui sukantis visi taškai ar dryžiai susilieja į vieną kažkokį bendrą vaizdą. Iš to galima padaryti išvadą, kad labai smulkiai pavaizduoti žuvies žvyneliai dirbant masalui netenka savo vizualinės reikšmės (o kitokios jie ir neturi).
Dažniausiai pateikiamos pagrindinės lapelių spalvos: sidabrinė, auksinė ir vario. Taip pat yra ir kelios vyraujančios įvairių lapelių akcentų spalvos, tai: raudona, geltona, mėlyna, žalia (kartais ryški fluorescencinė). Nedera pamiršti ir lapelių, kurie yra visiškai juodi ar balti kaip pienas. Jau ne vieną kartą rašyta, jog spalvą reikia pasirinkti pagal vandens skaidrumą bei apšviestumą. O taip pat ir pagal nuojautą bei konkretaus vandens telkinio žuvų įnorių žinojimą. Esant neskaidriam vandeniui spalva nėra tokia svarbi, nes žuvis kartais jau nebespėja apsigalvoti ir negriebti masalo. O štai skaidriame – viskas kitaip. Žuvis turi galimybę iš gana didelio atstumo pamatyti masalą ir jį identifikuoti kaip valgomą arba ne. Situacija keičiasi ir keičiantis saulės padėčiai danguje. Ryte, pusiaudienį ir vakare į tą patį masalą žuvys gali reaguoti labai skirtingai. Taip pat renkantis spalvą reikia atsižvelgti ir į tai, kokias žuvis rengiamasi žvejoti. Vienaip į tą patį masalą reaguos lydeka, kitaip salatis.
Kartais sukriukė turi nedidelį, bet labai svarbų akcentą, kuris lemia žūklės sėkmę. Tai gali būti kad ir raudonų siūlų kuokštelis, pririštas prie trišakio, arba paprasčiausia užmauta tvisterio uodegėlė. Tai tik teorija, kuri turi ir savo šalininkų, kurie tuo beprotiškai tiki, ir priešininkų, kurie viską neigia. O kurie teisūs, dažniausiai parodo laimikiai. Vieną galima teigti tvirtai: faktorius, nulemiantis žūklės sėkmę, yra tikėjimas. Bendro atsakymo į klausimą, kuris masalas geriausias, niekada nebuvo ir nebus; ir kiekvienas meškeriotojas tą atsakymą esant tam tikrom sąlygom suformuoja pats. Tada atsiranda tikėjimas masalu, jo „kibumu“, ir taip ant kranto atsiduria laimikiai...
Pabaigai dar verta paminėti įvairius sukriukės bei kito masalo derinius, vadinamuosius „tandemus“. Jie kartais išties būna efektyvūs. Tai jau atskiro straipsnio tema, nes apie juos galima tikrai daug papasakoti, todėl paminėtini dažniausiai naudojami.
Gana dažnai derinama sukriukė ir guminukas. Tokių modelių galime surasti įvairių dydžių ir formų. Taip pat ne mažiau populiarūs ir sukriukės lapelio bei voblerio kūno (dažniausiai be liežuvėlio) hibridas. Tokie masalai, be abejo, turi savo pliusų, tačiau ir minusų. Toks vandenyje judantis masalas imituoja vieną žuvį, besivejančią kitą. Kai kurios žuvų rūšys medžiojančios būriais, kaip, pavyzdžiui, ešeriai, kartais negali atsispirti matydamos, kaip gentainis tuoj praris auką. Todėl ir nusprendžia praryti abu. O šių masalų pagrindinis trūkumas yra tas, jog jie žvejojant srovėje kyla į viršų ir yra sunkokai valdomi.
