Ponas Teodoras, išgirdęs televizoriuje kalbantį piktą, seilėmis besitaškantį politologą, kad metams praėjus reikia apžvelgti nuveiktus darbus ir susumuoti rezultatus, priėjo prie didelio veidrodžio, nusileido kelnes ir susimąstė: hm, praėjusieji metai... svajota, ilgėtasi...
Universitete buvo karinė katedra ir jiedu su bičiuliu Čarliu tapo keistos tradicijos puoselėtojais: prieš karinį visą laiką prisigerdavo. Jie tai vadindavo laipsniška rezistencija, kuo daugiau laipsnių, tuo daugiau paniekos komunistams, nors iš tikrųjų, kaip ir daugeliui jaunuolių, jiems labiausiai patikdavo prisilakti. Rytojaus dieną, be abejo, iš burnos kvapas. Kartais (tais laikais pasitaikydavo gerti ir kažkokių siaubingų alkoholinių surogatų) kvapo spindulys siekdavo 1,5-3 metrus. Privačių stomatologijos klinikų dar nebuvo, dantų valyti niekas nevertė, pastos nereklamavo, gali būti, kad ji apskritai dar nebuvo išrasta, nebuvo nei „McDonald’s“, nei atliekamų kapeikų, todėl eidavo į karinį prengimą nepasirengę: keldavosi be kavos ir pusryčių ir eidavo. Sykį, po gausaus ir turiningo (kovėsi Hume’as ir Descartes’as, bet paskui atėjo Fichte ir viską sušiko) vakarykščio rezistavimo, stovėjo prie tvarkaraščių lentos ir mėgino rasti paskaitą, į kurią jau vėlavo. Priešais juos stypsojo kažkoks kapitonas, dėstytojas karininkas, jų čia buvo nemažai ir visi įdomios bei spalvingos asmenybės. Kapitonas valandėlę traukė nosimi orą, paskui atsisuko į juodu ir retorišku, graudžiu balsu, beveik kaip Otelas, smaugdamas Dezdemoną, sušuko: „Tavarišči, nu kto pjot!?“ Šūksnis buvo ne grasinantis ir ne pasipiktinęs, labiau – apgailestaujantis, kapitono balse girdėjosi melancholija ir nostalgija, tam tikras graudumas ir gailumas, būdingas tik rusams ir girtuokliams, – kad jie toj puotoj nedalyvavo, nes pagal kvapą, pagal „peregarą“ – puikios būta puotos.
Ponas Teodoras liūdnai pažvelgė į savo susiraukšlėjusį atvaizdą veidrodyje ir pagalvojo: kokie seni ir nevykę prisiminimai lanko mane. Jaunystės sentimentai? Štai taip senatvė okupuoja sąmonę, dangstydamasi jaunų dienų prisiminimais. Geria jis, tiesa, iki šiol. Ir nesaikingai. Ponui Teodorui girtavimas – galimybė tuo pačiu metu ir būti, ir nebūti. Jeigu pakaktų vien tik sąmonės netekimo, nebūties patyrimo, daug pigiau būtų išsitaškyti smegenis. Kiekvienam savo. Girtuoklio būtis – taip pat būtis. Ir Viešpaties akyse nė kiek ne menkesnė. Neteisingas gyvenimo būdas? O koks teisingas? Kasdieną vaikščioti į darbą, kurio nekenti, bučiuoti šikną viršininkui, kurio nekenti, rodyti dantis debilui kaimynui, kurio pakęsti negali, eiti rinkti į valdžią kretinų, laikančių save politikais, kurie paskui vogs tavo pinigus, įžūliai į akis meluos ir šiks tau ant galvos, žiūrėti vakarais televizorių, kurio nekenti – ar čia yra tikroji būtis, kurios nusipelnė žmogus? Ar tapti suknistu miesčionimi, kuris nerūko, negeria, nesikeikia, nesidulkina, visas net spindi nuo politinio korektiškumo ir tik augina save kaip kalakutą mirties prekystaliams – ar tai tikroji būtis?
Vis dėlto jis geria per daug. Ne dažnai, bet nesaikingai. Štai ir pastarųjų švenčių rezultatai: prišnekėjo tokių bjaurybių artimiesiems, garsiai ir gausiai propagavo žemąją verbalinę rusų kultūrą, susikompromitavo kolegų akyse, iš ryto velniškai pykino ir spaudė kepenų srityje.Poną Teodorą net drebulys perliejo nuo tokių bjaurių minčių. Nejaugi praėjusiais metais nieko nebuvo, ką galėtų susumuoti, apibendrinti, pasikabinti ant sienos? Nieko, išskyrus kvailą, per du dešimtmečius iš praeities atkeliavusią saldofono frazę? Nieko. Tuštuma. Skylė. Visus metus galima išbraukti iš gyvenimo.
Staiga pono Teodoro veide kažkas krustelėjo. Taip žmogaus veidas reaguoja į kažkokį malonų prisiminimą ar bent jau mintį, kuri verčia šyptelėti: Geteborgas, kur rudenį jis lankėsi savo smulkaus verslo reikalais. Taip, į smegenis įstrigusi akimirkos skeveldra. Akimirka, ypatinga akimirka, mūsų sąmonėje švystelinti labai retai, sutapus keistoms aplinkybėms, užtrūkstanti mūsų būtyje daug ilgiau, nei jai skirta laiką suvokiančioms mūsų juslėms, akimirka, kai atrodo, kad šiame taške susikirto begalybė įvairiausių galimybių, daugybė įvairiareikšmių ir daugiaprasmių simbolių bei branduolių, iš kurių gali išaugti keisčiausios mūsų gyvenimo reakcijos ir tęsiniai.
Jis važiavo taksi automobiliu iš vieno naktinio klubo į kitą, priekyje, šalia vairuotojo, sėdėjo kresna, į buldogą panaši švedė ir piktinosi amerikiečių filmu „Ko nori moterys“, kuriame vaidina Melas Gibsonas ir kuriame yra šūkis: „Just do it!“ Jai šis šūkis kažkodėl siejosi su nacių laikais ir genocidu. Ponas Teodoras pritariamai linksėjo galva, nors jam galvoje netilpo, kaip tai gali būti susiję, juolab kad šalia sėdėjo keista pora: nedidukė, nėščia, dar į mergaitę panaši moteriškė, ir jos bičiulė, dvimetrinė žalga, panaši į apsauginę. Kai ji nusišypsodavo, dantys sublizgėdavo metalu ir automobilio prieblandoje buvo sunku įžiūrėti, ar tai dabar madingos ortodontinės plokštelės, ar jos dantys iš tiesų metaliniai. Ir poną Teodorą apėmė toks nenumaldomas noras, kone apsėdimas, kad ši dvimetrinė mergina atliktų jam minetą ta baisia geležine burna, o nėščioji jos globotinė tuo metu, ant savo dailiai išlenkto, į didžiulį melioną panašaus pilvo pasidėjusi atverstą knygą, neskubėdama pusbalsiu skaitytų: „Visi stosime prieš Pono Dievo teismą. Vieni nuodėmės raupsais apėję, kiti šviesūs nekaltumu, dar kiti rūdimis padengti...“
Ponui Teodorui šie prisiminimai pasirodė tokie malonūs, kad net šiek tiek nepadorūs, ir jis, pajutęs skruostus užliejančią drovumo bangą, tyliai sukikeno. Taip, mūsų slaptosios svajonės ir troškimai, vienas Viešpats jų šeimininkas.
Bet palaima jo veide užtrūko tik akimirką: jis ir vėl prisiminė skolą bankui, kuri praėjusiais metais sumažėjo tiktai per nago juodymą, padidėjusį mokestį už vaikų mokslą, remontuojamą automobilį, streikuojantį kompiuterį, negaluojančią žmoną, kuriai jis negali nupirkti padoraus gydytojo...
Prakeikta, prakeikta socialinė nelygybė. Išnaudojimas, žmogaus pavertimas preke, susvetimėjimas. Ponas Teodoras niekad savęs nelaikė socialistu, bet kaip tai užknisa. Ko gero, Vokietijos žydas Karlas Marxas, piktinęsis materialine nelygybe, nusipelno didesnės pagarbos nei žydas iš Nazareto, skleidęs dvasinės lygybės idėją. Teoriškai, be abejo, nugali pirmasis, praktiškai – antrasis, nors ir tapdamas visų kvailių motina. Tačiau kaip tai patogu pederastams kapitalistams! Atlyginimą gausi danguje, o dabar dirbk už dyką, kvaily!!! O jeigu nėra, – juk nėra, nėra, nėra, – jokio pomirtinio gyvenimo, kvailys bus du kartus kvailys. O jeigu vis dėlto yra? Ir Dievas, ir visa kita? O jeigu nėra, nieko, visiškai nieko, tiktai puvėsiai ir aguonos?! O jeigu...Pono Teodoro nuotaika visiškai pašlijo, kambaryje ėmė tvenktis drumsta viduržiemio popietės prietema, jo atvaizdas veidrodyje virto šmėklą primenančiu šešėliu.
Jis paskubom apsirengė paltą, užsimaukšlino žalią prezervatyvą primenančią kepurę, įsistojo į nukleiptus pusbačius ir žengė pro duris, rankoje laikydamas pilką polietileninį maišą su praėjusių metų šiukšlėmis.
