Taip, tai tikrai jis. Nors esu jį tik kartą matęs su Suzi. Po velnių, su preciziškai ištvirkusia Suzi! Matyt, konkurencinis mechanizmas priverčia sąmonę labai kruopščiai fiksuoti tokias gyvenimo detales, kurios paskui gali praversti. Be abejo, tai ne pavydas.
Jis maždaug mano ūgio, lieknesnis, bet kaulai akivaizdžiai smulkesni ir raumenys neišvystyti.
Ne tai svarbiausia. Kodėl jinai jį pasirinko? Arba – kodėl jinai jį prisileido? Muilinasi ir kažką švilpauja ar niūniuoja panosėje. Miesčionis. Jeigu jau jis taip elgiasi viešoje vietoje, – kas galėtų prieštarauti, kad sporto komplekso bendri dušai yra ne vieša vieta, – tai įsivaizduoju, ką išdarinėja namuose. Turbūt Mozartą mėgsta, Vivaldi „Metų laikus“ suka ir suka be paliovos. Žinoma, ir mezga. Neria vąšeliu.
Ir vis dėlto Suzi gyvena su juo. Jokių abejonių. Po mūsų išsiskyrimo praėjo vos pora mėnesių. Septyniasdešimt šešios dienos. Ji absoliučiai neturi jokio supratimo apie išsiskyrimo gedulą. Jau keletą sykių jos telefonu atsiliepia vyriškas balsas. Iš karto gali pasakyti, kad jis toks... lėkštas? O gal aš į jį panašus, tiksliau – jis į mane? Ir jinai, jausdama, kaip išsiskyrimo tuštuma ją engia ir gniuždo, užkimšo skylę juo. Be abejo, galvodama apie mane. Nesąmonė, jis nė kiek nepanašus ir jos pasirinkimas – tik dar vienas įrodymas, kad jos skonis prastas.
Kita vertus, ką ji turėjo daryti. Juk aš ją palikau... Alaus prisisprogusi Kerstin, berlynietė vertėja, regis, netoli bažnyčios, kur vargonavo kažkuris Bachas, – taip, Leipcige, vėliau jinai vietoj arbatpinigių padavėjams dalijo prezervatyvus, – taigi Kerstin labai aistringai, su vokietėms būdingų agresyviu feminizmo šaltuku balse aiškino, kad moters palikti neįmanoma. Iš esmės neįmanoma misija. Manyčiau, tai tik terminologijos problema. Ką nors palikti – skamba vulgariai. Jeigu galvosime apie vyrų ir moterų tarpusavio santykių politinį korektiškumą, reiktų sakyti – išsiskyrėme. Nesutapo charakteriai. Paliekami daiktai. Pėdsakai. Ant paklodžių.
Ne, vis dėlto jis šiek tiek už mane aukštesnis. Ir jo veide – nė vienos raukšlelės. Po velnių, Suzi, juk jis jaunesnis už mane. Štai kodėl ant pilvo dar nematyti žiaurių pėdsakų, kuriuos palieka laikas.
Na, tai jau kvepia perversijomis. Miegoti su dešimčia metų jaunesniu!
Kita vertus, gal jis labai geras lovoje?
Kuris jauniklis nebus geras lovoje. Jiems tai dar nesąmoningo reflekso stadija. Šiuo atžvilgiu vyras subręsta tiktai apie trisdešimt penktuosius savo gyvenimo metus. Būna ir išimčių. Bet tai anomalijos.
Ir jo prietaisas... Negali priekaištaut. Nepasakytum, kad Big Benas, bet... Svarus argumentas. Tačiau ką reiškia dydis be patirties? Juk tai begemotas alyvų giraitėje!!!
Žinoma, Suzi patirtis neaktuali. Kai ji užsiveda – Trojos arklį išdulkintų, taip... Bet kodėl jis tokiu metu, dar prieš vidurdienį, nedirba? Alfonsas. Dievaži, alfonsas. Ir Suzi jį išlaiko. Už mano pinigus. Mėšlas.
Stengdamasis nekristi į akis, rengiausi neskubėdamas, bet ir neatsilikdamas nuo stebimo objekto. Įdomu, ką gi jis veikia laisvalaikiu?
Nieko sau, vairuoja „Renault“. Nors ir apynaujis, vis tiek šūdas. Renoškė važiuoja labai santūriai, ne daugiau negu šešiasdešimt, niekad nekerta sankryžos degant geltonam šviesoforo signalui. Nesistebėčiau, jeigu jis pirmadieniais lanko pedikiūrininkę.
Na, ir ką mes matome. Sustojo aikštelėje prie kino teatro. Išlipo, žvalgosi. Nieko sau, jam ant kaklo pakibo šešiolikinė. Viskas aišku. Teks nuliūdinti Suzi.
Kad būčiau visiškai tikras, palydėjau savo stebimą objektą iki pat kino salės durų. Matyt, baseinas buvo tik dėl alibi. Jeigu ką, sakys – mieloji, aš buvau sportuoti, dirbau su treniruokliais, paskui kaitinausi infraraudonųjų spindulių pirtyje, vėliau dar paplaukiojau – nė nepastebėjau, kaip diena praėjo.
Vargšė patiklioji Suzi. Aš jai sakiau, be manęs tu pražūsi, o ji – pasprink savo patarimais. Štai, dabar ją už nosies vedžioja geltonsnapiai.
Atsiliepė Suzi. Labas, sakau, kaip laikaisi, mačiau tave praėjusią savaitę su vyruku, mielas, tiesa. O taip, jis puikus, kliūsteli Suzi nuodų man į ausį. Jaučiu lengvą saldumą galugerkly – tuoj aš tavo pasitenkinimą sutramdysiu, pasodinsiu ant Babilono upės krantų.
O tu žinai, kur jis dabar, tavo nuostabusis, klausiu, nutaisęs Jago miną.
Žinau, atsainiai atšauna Suzi. O tu vis vienas, smeigia klastingą zondą, stengdamasi dar labiau paryškinti savo pranašumą.
Aš mėgaujuosi būsimos staigmenos efektu, kurį tuoj pasiųsiu jai mobiliosiomis atmosferos vibracijomis, ir apsimetu, kad negirdėjau klausimo.
O ne, brangioji, sakau, tu nežinai, kur tavo jaunasis spermos bankas, manai, kad sporto klube, o jis dabar meilutę šešiolikinę glamžo, savo akimis mačiau, kaip jis...
Jeigu nori, gali su juo pašnekėt, staiga girdžiu abejingą Suzi balsą, kurį pakeičia kitas, jau neabejingas, atvirkščiai – irzlus ir agresyvus. Ko nori, sako balsas.
Suklydau rinkdamas numerį, burtelėjau.
O juk reikėjo rėkte išrėkti – jeigu ta kalė mano, kad su žmonėmis galima taip elgtis!.. Arba ką nors panašaus.
Tiek to, pasitenkinsime mintimi, kad jos dabartinis partneris – potencialus lovelasas. Iš balso absoliučiai nesunku nuspėti. Nepraeis nė pora mėnesių, o jinai jau skambins man ir ašarodama ieškos paguodos. Esu tuo visiškai tikras. Tikiu, po velnių!
