Nesvarbu, ar Lietuvoje bus sudaroma margaspalvė daugiapartinė koalicija, ar šaukiami pirmalaikiai rinkimai, dažnai girdisi balsai, kad trūksta idėjų ir strategijų. Manau, visiems „didiesiems“ Lietuvos politologams, analitikams ir komentatoriams vertėtų ne tik didelę dalį savo energijos skirti „kas, su kuo, kur, ką ir už kiek“ analizei, bet ir pabandyti suformuluoti labai konkrečius tikslus ir prisidėti prie vaisingesnio bendro visuomeninio diskurso, ypač artimiausiomis savaitėmis.
Jeigu bus sudaryta koalicija, Lietuva su ja gyvens dar daugiau nei dvejus metus, o artimiausi dveji metai Lietuvai bus labai strategiškai svarbūs, nes dabar pagrindinius euroatlantinės integracijos tikslus pasiekęs valstybės laivas yra šiek tiek „pakibęs ore“ be labai aiškios krypties arba primena kamuolį ant kalniuko viršūnės, kurio artimiausiu metu įgauta inercija bus ilgalaikė ir vis stiprės.
Be abejo, visi sutinka, kad reikia ir toliau vystyti ekonomiką, stengtis kuo ilgiau išlaikyti dabartinius augimo tempus ir kuo geriau įsisavinti Europos Sąjungos fondus. Bet ekonomikos augimas – tai ne vien kiekybinis procesas, išreiškiamas augimo procentais, bet turi ir kokybinį ar struktūrinį aspektą – kokios ekonomikos šakos vystysis Lietuvoje, kiek jos bus imlios mokslui ir naujausiomis technologijomis.
Šiame komentare pateikiu nelabai „sustruktūrintus“ šūkius-idėjas, kurios skraidė sąmonėje ir pasąmonėje galvojant apie dabartinę Lietuvos padėtį ir ypač stengiantis į ją žiūrėti iš pasaulinio konteksto. Šūkiai-idėjos pateikti ne svarbos tvarka, bet stengiantis išlaikyti šiokią tokią loginę seką. Nors šie šūkiai gali pasirodyti labai „radikalūs“ – aplenkti, pirmauti ir t. t., bet tam jie ir yra šūkiai, kad turėtų skambų „populistinį“ atspalvį – tikrovė dažniausiai būna daug pilkesnė ir sudėtingesnė. Tačiau kai kurios Lietuvos ir Europos problemos yra tokios gilios, kad netgi būti pirmiems Europoje kartais gali būti per mažai.
Šūkis Nr. 1: Lietuva – mažiausių mokesčių ir mažiausiai prasiskolinusi šalis Europoje (nepasiduokime Airijai ir aplenkime Estiją)
Lietuvos valstybės surenkami mokesčiai ir pajamos – 33,1 proc. BVP, 2005 metais, anot „Eurostato“, buvo „de facto“ mažiausi Europoje ir tai yra gerai (nors tai nebūtinai sąmoningas Lietuvos nuopelnas ir gali liudyti apie stiprią korupcinę sistemą, kurioje dalis mokesčių keliauja ne oficialiais kanalais, bet tiesiai į biurokratų (ne tiek pačių politikų) kišenes).
Daug „mąstančių“ ES valstybių nuo 1994 m. smarkiai sumažino savo mokestinę naštą, idant sugebėtų konkuruoti – Airija nuo 42 iki 35 proc., o Slovakija – nuo 52 iki 35 proc. (!). Tačiau mokesčiai turėtų būti ne tik maži, bet ir aiškūs, paprasti ir skaidrūs, be daug išimčių ir tokie, kad maksimaliai skatintų ekonomikos augimą, investicijas ir lietuvių norą likti bei dirbti Lietuvoje ar čia sugrįžti. Aišku, per maži mokesčiai irgi negerai ir Lietuvai nereikėtų lygiuotis į Afriką, Rusiją ar Pietų Ameriką. Mažesnių mokesčių kaina turi būti labai gerai suvokta visuomenės – tai didesnė jos pačios atsakomybė užsiimti labdara, remti meną, vaikus, mokslą ir t. t.
„Mąstančios“ ES valstybės taip pat suprato būtinybę biudžeto deficitą paversti pertekliumi ir sumažinti valstybės įsiskolinimus. Čia aiškią lyderystę parodė šiaurės šalys: nuo 1994 m. Danija sumažino skolą nuo 77 iki 36 proc., o Suomija – nuo 58 iki 41 proc. BVP. Airija ėmėsi drastiškų priemonių ir sumažino skolą nuo 90 iki 28 proc., o Bulgarija – nuo 105 iki 39 procentų.
Turtingiausia ES valstybė Liuksemburgas išlaikė tik 6 proc. skolą, Estija nuo 2000 m. turėjo vien biudžeto perteklių ir jos skola tapo mažiausia ES – 5 proc., Latvija su 12 proc. užėmė garbingą trečią vietą ES. Nepaisant šių sėkmės istorijų, vidutinė ES skola liko apie 63 proc., o tai reiškia, kad didžiuma ir ypač didžiosios jos valstybės nesiėmė jokių priemonių.
Lietuvos skola nuo 1994 iki 2005 m. išaugo nuo 15 iki 19 proc., nors nuo 2001-ųjų ji ir mažėjo. Ir toliau turėti tokį didelį biudžeto deficitą gaunant milžinišką ES paramą yra visiškai neatsakinga ir netoliaregiška. Suomija ir Švedija turėjo biudžeto perteklių kiekvienais metais nuo 1998 m. (o joms tai visai nebuvo būdinga anksčiau), Estija kasmet nuo 2000 m. ir netgi Latvija 2005 m. pagaliau persilaužė ir įveikė šį barjerą. Kai po 5-10 metų Estijos ir Lietuvos ekonomikos augimas sulėtės ir prasidės „normali kasdienybė“, Estija turės didelį pranašumą, nes galės skirti mokslui ar naujosioms technologijoms papildomai 1 proc. BVP, kurį Lietuva mokės už palūkanas.
Šis šūkis sąraše yra pirmas nebūtinai todėl, kad svarbiausias, bet todėl, kad dėl jo lengviausia susitarti ir įgyvendinti – tereikia politinės valios ir stipraus visuomenės spaudimo. Be to, valstybės išlaidų mažinimas automatiškai mažina korupciją ir didina spaudimą geriau panaudoti likusias lėšas.
Šūkis Nr. 2: Lietuva – didžiausio gimstamumo šalis Europoje (aplenkime Airiją, Islandiją, Albaniją ir Turkiją)
Na, nesitikėjau, kad Europa nusigyvens iki to, jog reikės Lietuvą raginti aplenkinėti Albaniją. Bet anot JAV centrinės žvalgybos, netgi „visliausiose“ Europos šalyse Albanijoje ir Turkijoje gimstamumas vienai moteriai nukrito iki 2 vaikų – žemiau ribos, reikalingos stabiliam gyventojų skaičiui išlaikyti (nors turkų kasmet daugėja po 1 milijoną, šis gimstamumo efektas pasijus tik po kokių 30 metų). Anot „Eurostato“, gimstamumas Turkijoje vis dėlto dar yra 2,2, Airijoje ir Islandijoje apie 2 vaikus. ES vidurkis – 1,5, o Lietuvoje šis rodiklis – 1,2...
Visiškai minimalus gimstamumo lygis, kurį būtų galima toleruoti Lietuvoje artimiausioje ateityje, jeigu lietuviai nori turėti šiokių tokių vilčių išlikti kaip tauta su savo kalba ir bent jau daugiau negu puse Lietuvos gyventojų, kalbančių lietuviškai, – yra du vaikai vienai moteriai. Tai nebūtų kažin koks stebuklas, nes dar 1990 m., anot Statistikos departamento, būtent toks jis ir buvo.
Kaip tą pasiekti? Ogi atakuoti visais įmanomais frontais – visiems perskaityti „Da Vinčio kodą“ ir pradėti garbinti „sacred feminine“, daugiau šokinėti per laužus per Jonines... atsiprašau, Rasos šventę, klausytis grupės „Lordi“ ir „LT United“. Be to, didinti mokesčių lengvatas, išmokas, lengvatines valstybės garantuotas būsto paskolas jaunoms šeimoms, tiekti visokeriopą paramą prieš ir po gimdymo. Taip pat sukurti geriausią (taip, geriausią) pasaulyje visiškai nemokamą lopšelių-darželių tinklą, kuris rūpintųsi vaikais nuo pat gimimo – jų maitinimu, laisvalaikiu, dirbtų vakarais ir naktimis, o tėvai galėtų ten palikti vaikus išvykę atostogų. Mokyklas reikėtų visiškai radikaliai pertvarkyti (apie tai išsamiau kitą kartą) – jos taip pat turėtų rūpintis vaikų pomokykliniu laisvalaikiu, atostogomis, kokybiškai maitinti ir t. t. – nuo A iki Z. Vaikų leidimas į mokyklą neturėtų būti finansinė našta tėvams. Ir apskritai vaikų auginimas nuo gimimo iki universiteto baigimo neturėtų būti „nuostolingas“. Pinigai iš pajamų ir turto mokesčių lengvatų, mėnesinių išmokų iki 18 m. turėtų visiškai padengti išlaidas vaikų maistui, drabužiams, transportui, kompiuteriams, kelionėms ir t. t. Darželiai ir mokyklos turėtų padaryti viską, kad dabartinis valandinis ir darbo krūvis tėvams sumažėtų bent trigubai. O valstybė turėtų tiksliai žinoti „vaiko krepšelį“ – t. y. kiek vienas vaikas tėvams „kainuoja“ per mėnesį, žinoti „valandines“ vaikų priežiūros „sąnaudas“.
Apie gimstamumą reikia rėkti – garsiai ir kiekvieną dieną. Ir čia būtina laužyti socialinius ir psichologinius tabu. Taip, visi tie vaikų „krepšeliai“, subsidijuojamos būsto paskolos, „superdarželiai“ ir „ultramokyklos“ kainuos, ir dar labai daug. Stengiantis tai suderinti su šūkiu Nr. 1 – dėl valstybės išlaidų ribojimo, reikės laikytis dviejų labai nepopuliarių principų. Visų pirma viešai deklaravus, kad gimstamumo skatinimas ir jaunų žmonių išlaikymas Lietuvoje yra svarbiausias valstybės strateginis uždavinys, šiems tikslams skirti pinigai iš biudžeto bus imami prioritetine tvarka. Taigi pirmiausia pagal šūkį Nr. 1 turėtų būti apskaičiuojamos ribotos valstybės pajamos, tuomet pagal šūki Nr. 2 apskaičiuojamos reikiamos išlaidos demografiniams ir emigracijos prevencijoms tikslams. Tik tuomet likę pinigai (kurių tikrai dar daug liktų) būtų paskirstyti likusioms sritims. Aišku, nukentėtų žemės ūkis, lėčiau augtų pensijos, didėtų pensinis amžius, galbūt mažiau lėšų tektų keliams ir transportui, krašto apsaugai ar medicinai – tačiau jos vis tiek augtų esant dabartinėms ekonominėms tendencijoms ir ES paramai.
Antrasis nemalonus principas būtų tas, kad mažiau vaikų ar apskritai jų neturintys žmonės taptų „mokesčių donorais“, o gausesnės šeimos iš valstybės gautų daugiau paslaugų negu sumokėjo mokesčių. Tačiau taip naujosios kartos auginimo krūvis būtų tolygiai paskirstytas visai visuomenei.
Galiausiai reikėtų keisti visos visuomenės požiūrį į vaikų auginimą kaip vien į privatų tėvų reikalą. Vaikų auginimas turėtų būti laikomas didžiausio patriotizmo išraiška. Daugeliui daug rašančių, kalbančių ir vadovaujančių žmonių Lietuvoje irgi reikėtų peržengti savo asmeninę situaciją. Buvo juokinga, kai vienas du vaikus turintis politikas kažkada pradėjo „2+2“ programą, o berods tris vaikus turinti politikė tuomet jo paklausė: „O kodėl ne 2+3?“ar kažkaip panašiai. Vienintelė veiksminga programa yra „mažiausiai 2, o geriausiai 3+“, kurią vieningai turėtų paremti tiek turintys vaikų, tiek jų ir neturintys.
Kategoriška pozicija šiuo klausimu būtina, nes kaip vienas Afrikos mokslininkas pasakė apie AIDS problemą Afrikoje: „Failure is not an option“ arba „Pralaimėjimas yra neleistinas“. XXI a. ir Lietuvai (objektyviai žiūrint) jau esant iš tikrųjų turtingai valstybei, jeigu visuomenė 100 proc. arba kategoriškai nuspręs, kad gimstamumas turi peržengti dviejų vaikų ribą, o 90 proc. jaunų žmonių turi likti gyventi ir dirbti Lietuvoje (aišku, ne prievarta, bet sudarius sąlygas), tai taip ir bus, nes tam turime užtektinai išteklių ir gebėjimų.
