Gruodžio 8 diena. Ketvirtadienis. Pietūs
Privatus maršrutinis autobusas važiavo iš stoties į Santariškes. Prie Vyriausybės rūmų į jį įlipo ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas. Jam reikėjo patikrinti, kaip veikia Vyriausybės nupirkta įranga, ir šiaip pasikalbėti.
Prie Žaliojo tilto (tiksliau, už jo, jei žiūrėtume nuo Operos) į autobusą įlipo Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Juozas Olekas. Jis į Santariškes važiavo šį bei tą aptarti.
Brazauskas, sėdėjęs autobuso gale, atsistojo ir pradėjo brautis prie bendrapartiečio – kelionė ilga ir smagus pokalbis niekada ne pro šalį.
Kaip premjeras buvo per žingsnį nuo draugo, išgirdo Oleko ir kasininkės-kontrolierės pokalbį:
– Bilietuko gal nereikia? – tiesdamas vieną litą vietoj reikalaujamų lito ir dešimties centų mirktelėjo Seimo narys.
– Gal nereikia. – gudriai mirktelėjo kasininkė-kontrolierė.
Ir tikrai – paėmė litą, o bilieto nedavė. Patenkintas Olekas atsiduso. Viską stebėjęs premjeras tyliai priėjo prie Seimo nario ir pasalūniškai ūktelėjo tam į ausį:
– Ū!
Seimo narys krūptelėjo. Nudžiugintas pokšto sėkme, premjeras dirbtinai rūsčiu balsu pasakė:
– O apie bilietą pranešiu Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.
Seimo narys trumpam sutriko, o akimirkai net išsigando. Bet jis pamatė linksmas kibirkštėles premjero akyse ir visko suprato:
– Aaa-cha-cha-cha-chaaaaa, – lyg varpelis autobuse nuskambėjo Oleko juokas.
– O-cho-cho-cho-choooooo, – vyrišku baritonu jam pritarė premjeras.
Draugai kvatojo, plekšnojo vienas kitam per pečius ir žaismingai baksnojo į pilvus iki pat paskutinės stotelės.
Šis tekstas yra autorių kolektyvo kuriamo meninio filmo „Lietuva 2005. Kasdien“ scenarijaus fragmentas. Visi pavardžių, vardų, pareigybių, institucijų sutapimai (palyginti su realiu gyvenimu) yra atsitiktiniai.
Scenarijus "Lietuva 2005. Kasdien"
Gruodžio 7 diena. Trečiadienis. Vakaras
Ministras pirmininkas vakare ėjo namo – iš Vyriausybės pastato, pro vidinį Kongresų rūmų kiemelį į Tilto gatvę, iš ten – „Karaliaus Mindaugo tilto“ troleibusų stotelės. Nebuvo vėlai, bet temo anksti. Eidamas Tilto gatve, vakaro prieblandoje premjeras šalia šiukšlių konteinerių pamatė palinkusią žmogystą. „Ech, Blinkevičiūte, Blinkevičiūte...“, suirzo premjeras.
Ir labai nustebo, jog konteineriuose besirausianti žmogysta buvo jo paties ministras Gediminas Kirkilas. Ministras priešingai, nesutriko ir pasisveikino su premjeru rankos mostelėjimu. Kalbėti negalėjo – bandė praryti kiek per didelį sumuštinio kąsnį.
Premjeras pastebėjo, kad sumuštinis neblogas – itališkos bandelės pusė su stambiu gabalu rūkyto Pavilnio vyniotinio, kurį puošė šviežio pomidoro griežinėliai. „Vilnius...Siurbia iš Lietuvos syvus ir viską išmeta į šiukšles“, dar labiau paniuro premjeras ir paklausė:
- Kodėl?
Krašto apsaugos ministras kąsnį nurijo, tad atsakė:
- Ai, gavau šaukimą į kariuomenę. Karininkų kursai. Nusprendžiau pasitreniruoti.
A. Brazauskas pagarbiai pažvelgė į savo ministrą.
- Štai čia profesionalus priėjimas. – ir pasmalsavo: - O nešlykštu?
G. Kirkilas nurijo dar vieną sumuštinio gabalą:
- Ne. Tai mano sumuštinis, aš jį iš namų atsinešiau, tokioje plastmasinėje maistui skirtoje dėžutėje. Dėžutę įdėjau į šiukšliadėžę, o jau iš ten atsargiai ištraukiau maistą. Yra dar vienas sumuštinis. Norit? Vėliau kartu kulkų paieškosim... Pabėriau ten pat...
- Noriu – noriai sutiko premjeras.- O kompoto neturit?
Šis tekstas yra autorių kolektyvo kuriamo meninio filmo „Lietuva 2005. Kasdien“ scenarijaus fragmentas. Visi pavardžių, vardų, pareigybių, institucijų sutapimai (palyginti su realiu gyvenimu) yra atsitiktiniai.
