Šiuo metu jau visiškai subrendo sąlygos pradėti naują mokslą - seimologiją. Žinoma, sakau tai juokais. Juo labiau kad imuosi išties nedėkingo uždavinio - mėginti nušviesti temą, kuria ir taip kiekvienas Lietuvos pilietis turi tvirtą, nepajudinamą nuomonę. Tačiau kiekviename juoke esama krislo teisybės.
Apie Seimą daug kalbama ir rašoma, tačiau jo įvaizdis visuomenėje ganėtinai iškreiptas. Žiniasklaida tiesiog plyšta ir dūsta nuo faktų faktelių apie Seimo darbą ir atskirus Seimo narius, kad kartais net atrodo, jog, be Seimo narių išdaigų, Lietuvoje daugiau nieko ir nebevyksta. Tačiau nepalieka mintis, kad vertinant Seimo veiklą nuolat šaunama pro šalį, į ją žvelgiama keistokai sudėstant akcentus: paskęstama smulkmenose, o dramblys pražiopsomas. Iš tikrųjų visuomenė mažai žino apie tikrąją Seimo veiklą, menkai nutuokiama, kaip derėtų vertinti jos efektyvumą. Šiuo požiūriu padėtis turbūt blogiausia, palyginti su kitomis Lietuvos institucijomis ir tarnybomis. Tai nenuteikia džiugiems apmąstymams - šiaip ar taip, pagal Konstituciją būtent Seimas yra svarbiausia Lietuvos institucija.
Seimas - tai Lietuvoj toks keiksmažodis. Aš jau nekalbu apie pačius žemiausius šios institucijos reitingus. Baisu ir pagalvoti, kiek prakeiksmų krinta ant Seimo narių vešlių ar praretėjusių šukuosenų, pražilusių ar plikų galvų. Vis dėlto koks nors prasisiekęs pilietis nepagaili trijų šimtų ar kiek ten litų, kad papuoštų savo naują automobilį tos nekenčiamos institucijos numeriais. Mat tie patys Seimo nariai šlovinami spalvinguose dienraščių ir žurnalų puslapiuose, pagarbiai išryškinama kiekviena jų buities ir būties detalė, jų nuomonės nuolankiai teiraujamasi kiekvienu gyvenimo klausimu. Taip ir norisi perfrazuoti seną anekdotą - kiekvienas atskirai šlovinamas, visi kartu nekenčiami. Aiškus dalykas, kad tokiame painiame reikale seimologijai, kaip naujam mokslui, vietos tikrai yra.
Apie Seimą visuomenė didele dalimi sprendžia pagal tai, kokį jį vaizduoja žiniasklaida. O kokia informacija visuomenę pasiekia, pavyzdžiui, pastaruoju metu? Iki neregėto masto išpūstas Seimo narių atostogų problemos burbulas, aidi diskusijos apie nuobaudas Seimo nariams, neatvykstantiems į Seimo posėdžius. Sutinku, tai problemos, tačiau neteko girdėti, kad jos būtų siejamos su dalyku, kuris šiuo atveju vienintelis ir tėra svarbus: Seimo darbo efektyvumu, ką jau kalbėti apie tai, kad paskelbus laikraščio numeryje net po keletą straipsnių apie Seimo narių atostogas nelieka laiko pasidomėti, kokiais įstatymais, kokiais planais naujasis Seimas pradeda savo veiklą?
Televizorių ekranuose matome Seimo narių darbą: per posėdžius jie snaudžia, kasosi, vaiposi. Tačiau yra ir kitas Seimo narių veiklos nušvietimo aspektas: jie geidžiamiausi ekspertai bet kokiais, net ir niekingiausiais klausimais - jų teiraujamasi, kokį šunį laiko, kokį turi burtažodį, kokį laikrodį nešioja ar kaip mankštinasi. Dar daugiau, šiuos, atrodo, visuomenės nekenčiamus veikėjus žiniasklaida lengvai paverčia dainininkais, šokėjais, deklamatoriais ir tada jau tauta, rodos, negali atplėšti susižavėjusio žvilgsnio. Pramogų verslas ir politika susilieja bendro balagano sūkuryje. Pats savaime šis faktas nėra negatyvus, tačiau kai nemažos visuomenės dalies akyse balagano ir politikos skiriamoji linija išsiliejusi, kai balsuojama ne už realų politiką, o už komiko suvaidintą personažą ar ir už patį komiką - o tai matėme jau ne kartą - tai liudija, kad politikos gyvenimas skendi rūkuose.
Visuomenė turbūt nesupranta nebylaus žiniasklaidos ir politikų sąmokslo jiems veikiant išvien. Mat politikams reikia tribūnos, viešumo. Žiniasklaida, aišku, nebūtinai tai turi suteikti, tačiau yra viena bėda - žiniasklaidai reikia kasdien ką nors pranešti, ką nors ryškaus, įstringančio, įsimenančio. Todėl Seimo nariai kone kasdien skelbia iš piršto laužtas "iniciatyvas", vienadienius "kryžiaus žygius", užmezga žodingas, tačiau beprasmes, vien žiniasklaidai skirtas polemikas. Tai viso labo negudrus jaukas žurnalistams, ant kurio jie visada mielai užkimba. Savaime tai nėra taip jau blogai, tačiau nelieka laiko pasidomėti taisomais ir pertaisomais arba konvejeriu priimamais įstatymais, kurių ydos kartais išaiškėja jiems įsigaliojus jau po kelių dienų ar savaičių.
Taigi Seimas išlieka mistiškiausia institucija ir, ko gero, ne tik plačiosios visuomenės, bet ir politikos apžvalgininkų, politologų, kitų tyrėjų akyse. Koks šiandien yra Seimo nario vaidmuo visuomenėje, ar jo įtaka apsiriboja vieninteliu balsu priimant įstatymus? Pasak Konstitucijos išaiškinimų, Seimo narys yra lygiai atsakingas visiems Lietuvos rinkėjams, tačiau ko tada verti Seimo narių konkretūs pažadai, dažnai visai nesusiję su įstatymų leidyba, žarstomi rinkimų apygardose? Kiek yra teisėtas Seimo narių lobizmas, siekiant "iškovoti" lėšų savai apygardai, koks jų visuomeninis vaidmuo už Seimo salės ribų? Galų gale įsiklausykime į "Transparency International" Lietuvos skyriaus vadovo Ryčio Juozapavičiaus žodžius: organizacijos surengtoje konferencijoje konstatuota, kad lobizmo veikla Lietuvoje paralyžiuota, nes lobistų, kurie pasiruošę ginti įmonių bei verslo asociacijų interesus, vietą tvirtai užėmę patys Seimo nariai. O juk lobizmas paprastai yra apmokama profesija. Pripažįstant, kad Seimo narių pokalbių paviešinimas praėjusiais metais nebuvo demokratinės valstybės standartus atitinkantis veiksmas, vis dėlto negalima nusukti akių nuo to, kad tokiu būdu atsiskleidė gan tamsi, teisiškai įtartinų veiksmų džiunglėse prasmegusi Seimo narių veiklos pusė. Konstitucinis Teismas paskatino diskusiją, kuri verčia atsakyti į klausimą, ar Seimo narys gali kartu būti ir verslininkas, kas tai yra Seimo nario atostogos ir t.t. Tai galėtų būti daug didesnės diskusijos dalis.
Neatsakius į klausimą, koks yra tikrasis Seimo narių vaidmuo, dažnai būna sunku paaiškinti, kodėl vienas ar kitas žmogus, sėkmingai plėtojantis verslą ar pasiekęs puikių rezultatų savo profesijoje, staiga pasuka į politiką. Pakalbėkime apie tai, kokie šiuo metu yra Seimo nariai, o tai padės išryškinti ir kai kurias tendencijas.
Vieną Seimo narių grupę sudaro visuomeniškai aktyvūs žmonės ar apsigimę politikai. Tokių, žinoma, pasitaiko. Seimo veikla laikosi ant keleto patyrusių vilkų pečių. Ne vieną kadenciją praleidusių Seime, šiam darbui atsidėjusių politikų reputacija paprastai nekelia abejonių. Į Seimą taip pat patenka aktyvių žmonių, turinčių ilgametį įdirbį visuomeninėse organizacijose, asociacijose ar profesinėse sąjungose. Tai natūralus kelias. Turbūt visi sutiksime, kad tokių žmonių Seime turėtų būti kuo daugiau.
Antra grupė - tai tiesiog partijos eiliniai, sraigteliai. Ypač daug jų į Seimą pateko 1992 ir 1996 m., kai atitinkamai LDDP ir konservatoriams gavus daug vietų Seimo nariais tapo ir atokiose rinkimų sąrašo pozicijose buvę kandidatai. Tai buvo vietinės reikšmės aktyvistai, partijos nariai ar bičiuliai. Dabar ši Seimo narių grupė nyksta - jau vien dėl to, kad vis daugiau rinkimuose lemia pinigai. Be pinigų kapšo sunku laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje, be to, išsitrynus partijų ideologijoms ir didėjant konkurencijai patekti į rinkiminius partijų sąrašus laimi tie, kurie turi kryptingesnius pragmatinius siekius, didesnę motyvaciją ir - tai jau ne paslaptis - sugeba paremti partiją didesnėmis sumomis. Šios priežastys lemia ir besikeičiantį "partijos eilinių" veidą.
Taigi trečioji grupė - "politikai verslininkai". Deja, vis daugiau esama tokių, kurie politikoje, Seime ieško užuovėjos, kad galėtų išspręsti savo verslo ar kitas problemas. Dar vienai daliai tai tiesiog prestižo reikalas, kai nebepakanka žibėti versle, puikuotis prabangiu namu ir automobiliu. Stambūs pinigai lemia aukštą postą, tačiau neprideda išminties, o šuolis iš verslo pasaulio į "valstybininko" kėdę dažnai sukelia graudžių minčių. Tai taip pat viena iš priežasčių, lemiančių, kad, kaip pažymi Leonidas Donskis, politikai savo idėjomis ir talentais nusileidžia verslo, meno, mokslo ir vadybos sferose dirbantiems žmonėms (http://www.omni.lt/index.php?base/z_241288). Arvydas Stašaitis kažkada įrodinėjo, kad žmogaus protas gali būti tiksliai išmatuojamas pinigų kiekiu jo piniginėje. Po daugelio "kapitalistų" kracho šios idėjos buvo pasitraukusios į šalį. Pasirodo, laikinai. Šiuo metu jos sugrįžta Viktorui Uspaskichui bravūriškai aiškinant, esą tik verslininkai yra nusipelnę visuomenei, dedamas lygybės ženklas tarp gebėjimų valdyti verslo įmonę ir valstybę, kartu teigiama, kad tik verslininkai gali būti tinkamiausi politikai. Toliau šią mintį rutulioja Seimo narys Bronius Bradauskas, o įdomiausia, kad tam pritaria nemaža dalis visuomenės ("turtingas, vadinasi, jau prisiplėšęs - daugiau nebevogs"). Šitaip vienu mostu nubraukiamas ne tik moralės matmuo, bet ir kultūrinio plačiąja prasme pasirengimo reikalavimai, kuriuos būtina kelti politikams, jei norime, kad mūsų valstybė būtų šio to verta. Ar galima idealiu laikyti politiką, neturintį supratimo apie istoriją, paveldą, stokojantį gilesnio žvilgsnio į socialinius, kultūrinius procesus, nesusidorojantį su elementaria geopolitikos abėcėle? Aišku, neturime neigti verslininkų nuopelnų, juolab jie yra geras pavyzdys nemažai daliai mūsų snaudžiančios visuomenės. Tačiau dera įsiklausyti ir į "Lietuvos žiniose" (2005 m. sausio 7 d.) išspausdintus Valdo Kukulo žodžius, kad milijonai kraunami dažnai pasitelkiant gudrybę ir klastą, o ne protą ir išmintį, todėl dažnas milijonierius yra tiesiog neraštingas.
Čia pats laikas aptarti dar vieną, ketvirtąją, Seimo narių grupę - intelektualus, akademinių sluoksnių atstovus, kultūrininkus, medikus. Dažnai reiškiamas pageidavimas, kad šių žmonių balsas visuomenėje būtų labiau girdimas - tik, aišku, nebūtinai iš Seimo tribūnos. Žinoma, šie žmonės savo patirtimi praturtina Seimo veiklą, tačiau galima konstatuoti, kad dažniausiai jie lieka šešėlyje. Be to, akademiniai titulai patys savaime dar negarantuoja sėkmingos veiklos Seime. Čia reikėtų prisiminti buvusį universiteto rektorių Rolandą Pavilionį, kuris kaip tik stokojo platesnio požiūrio į valstybės problemas: jo inicijuotas ir 2000 m. priimtas Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymas buvo vienpusiškas, sukėlė daug nereikalingų aistrų bei tuščių vilčių ir mažiau nei po dvejų metų turėjo būti atšauktas. Vis dėlto intelekto, akademinės patirties poreikis Seime didžiulis, tad Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo išaiškinama, kad Seimo nariai negali gauti honorarų už paskaitas, yra gana skaudus. Akademinių sluoksnių atstovai dabar vargu ar veršis į Seimą, nes tai jiems reikš kvalifikacijos, įdirbio praradimą. Tai tikrai rimta problema, tačiau kur kas didesnis triukšmas kilo dėl reikalavimo Seimo nariams atsisakyti verslo įmonių akcijų. Bus labai įdomu sekti, kaip ši problema bus sprendžiama. Būtų svarbu, kad į ją būtų žvelgiama neužmirštant ir akademinių sluoksnių atstovų, nors to tikėtis ir sunkoka. Tad galų gale gali išeiti, kad Seimo nariai galės gauti, nors ir itin didelius, dividendus, o daug kuklesni honorarai už proto triūsą liks uždrausti.
Taigi seimologija - naujas ir labai svarbus mokslas, tačiau čia verta pabrėžti, kad ir jis vis dėlto turi savo ribas. Seimas - dar ne visa Lietuva. Svarbiausi Lietuvos įvykiai nutinka kitur, ne Seimo salėje, kaip ir ne Seimo salėje susirenka labiausiai dėmesio verti Lietuvos žmonės. Daliai visuomenės taip pat reikėtų atsibusti ir galų gale suprasti, kad ne Seimo nariai turi šluostyti varvančias jų vaikų nosis ar rinkti iš jų kiemo šiukšles.
