Nepaisant visuotinio atšilimo, ozono skylės, globalizacijos, paukščių gripo, kaip visada nuobodžios naujametinės televizijos programos ir kitų stichinių nelaimių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventės Lietuvoje buvo nuklotos švelniu tradiciniu sniegu.
Išbraukti iš gyvenimo?
Metų sąvarta praėjo įnirtingai besiginčijant, kur dingo keturioliktoji ministerija, taip pat ar Lietuvoje gyvenimas gerėja, ar blogėja, ir kas tų procesų autoriai, atlikėjai, užsakovai ir t.t. Pasigirdo siūlymas išbraukti praėjusius metus iš gyvenimo, tad iš tiesų nesu tikras, ar sutikome 2006-tuosius, ar vis tik 2005-uosius metus. Prezidentas tas pats, premjeras tas pats, Lietuvos banko valdybos pirmininkas tas pats, policijos šefas - savo vietoje. Tačiau štai prokuroro kėdėje, kurioje buvome įpratę matyti A. Klimavičių, įsitaisęs nematytas ponas A. Valantinas, Draudimo priežiūros komisijai nebevadovauja E. Vasilis-Vasiliauskas, o Karinėms oro pajėgoms - J. Marcinkus. Ministrų kabinete nesimato A. Butkevičiaus ir V. Uspaskicho veidų.
Taigi saliutai virš Gedimino pilies vis dėlto byloja atėjus 2006-uosius, o jei kalbame apie pareigūnų pakeitimus, tai jie Lietuvoje niekada nebūna ramūs ir sklandūs. Jei pareigūnas atleidžiamas, jis būtinai kreipiasi į teismą, ilgai bylinėjasi su valstybe ir paprastai prisiteisia kompensaciją, nors paprastai būna akivaizdu, kad yra įmerkęs uodegą. Kitas atvejis - susikompromitavęs pareigūnas iš darbo įsigudrina išeiti tą pačią dieną, kai skelbiamos jam nepalankios komisijos išvados, ir taip išvengia sankcijų. Kaltas ir kartu nekaltas! Praėjusiais metais taip sugebėjo pasielgti Vilniaus policijos vadovas E. Kaliačius ir, visai prieš pat Naujuosius metus, Klaipėdos apskrities viršininkė V. Lukošienė.
25-ios sesės
Per kelias pirmąsias metų dienas politikai nespėjo prisidirbti, tad ir neskubėkime spjaudytis siera ar maišyti ką nors su žemėmis. Tarkime, kad naujas atverstas šių metų lapas švarus kaip visą Europą, neišskiriant ir Pietų valstybių, šių metų pradžioje nuklojęs sniegas. Išties - nukreipkime žvilgsnį Europą, juo labiau, kad praėję metai įeis istorijon kaip pirmieji pilni metai, kai Lietuva buvo ES narė.
Ar jau suvokėme, kas yra ES? Ar jau išmokome įvertinti jos privalumus bei trūkumus, ar jau gebame pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis ir susigrumti su pavojais? Ar jau prisimatavome sau europinę tapatybę? Tačiau čia reikėtų paklausti, ar tokios tapatybės išvis esama. Šiuo metu tai gal greičiau kai kurių politikų idealistų ir ganėtinai ciniškų mokslininkų, turinčių savų tikslų, puoselėjama sąvoka, kiek primenanti pastangas komunistinės alchemijos krosnyje sukurti vieningą tarybinę liaudį.
Deja, ES analogijos su Tarybų Sąjunga čia nesibaigia. Ritualiniai ES pašlovinimai oficialiose kalbose, susikibusių už rankų sesių - valstybių narių įvaizdžio propagavimas, beveidės viršvalstybinės institucijos ir perdėtas biurokratizmas, didelį ir mažą, seną ir jauną į Prokrusto lovą grūdantys įstatymai, europinės valdžios nutolimas nuo piliečių ir atskaitomybės stoka - žodžiu, nuo to ganėtinai dirbtinio ir aklai kėblinančio mechanizmo kartais padvelkia senas, nemalonius prisiminimus sukeliantis vėjelis.
Galbūt dėl realaus turinio stygiaus tautų brolybės idėjų propagavimas kartais įgyja ganėtinai įdomias formas. Apie tai liudija ir Vienoje įgyvendintas projektas "25Peaces", skirtas Austrijos pirmininkavimo ES pradžiai. Jo metu keturiuose šimtuose reklamos stendų Vienos gyventojai ir svečiai gali stebėti besikeičiančius 25 ES šalių menininkų darbus (http://news.orf.at/051228-94861/index.html?url=http%3A//news.orf.at/051228-94861/94862txt_story.html). Vienas iš tokių darbų - Berlyne gyvenančios Tanjos Ostojic fotografija, kurioje įamžinta ES simbolika papuoštomis kelnaitėmis dėvinčios moters apatinė kūno dalis. Tačiau čia dar nieko. Mat nors vaizdai reklamos stende nuolat keičiasi ir vieną vaizdą gali stebėti vos 10 sekundžių, pastabūs vieniečiai spėjo atkreipti dėmesį į Madride gyvenančio projekto dalyvio Carloso Aireso kūrinį su grupinio sekso scena ant čerpių stogo, kurios dalyviai dėvi prezidento G. Busho, Jungtinės Karalystės karalienės ir prezidento J. Chiraco kaukes. Projekto rengėjų nuomone, šis darbas, kaip ir pusantro šimto kitų kūrinių, skatina mintis apie skirtingas socialines, istorines ir politines raidas Europoje. Taigi šiuo atveju senutę Europą stengiamasi pašlovinti netgi susipykstant su sveiku protu.
Žinoma, Austrija šį skandalą išgyvens ir, tikėkimės, garbingai pirmininkaus ES, nors skandalas ir meta dar vieną šešėlį Europos idėjai. Beje, parodos tikslai išties prasmingi, o maždaug 35 milijonus litų kainavęs projektas, kiek galima įsivaizduoti, įspūdingas. Plačiausiai nuskambėjo tik trys nevykę jo kūriniai, o šiaip apie tokį projektą vargu ar būtume išvis išgirdę. Žinoma, tai žiniasklaidos kasdienybė - sėkmingai pakilęs ir nusileidęs lėktuvas niekam neįdomus, o apie nelaimingai pasibaigusį skrydį praneša visi.
Vieningos Europos triumfas
Nėra dėkingesnio amato, kaip kritikuoti ES, jos biurokratus, kelių valstybių atmestą Konstitucijos projektą, kontroversijas dėl planuojamos plėtros, nerangią sprendimų priėmimo sistemą, šalių tarpusavio peštynes, žlugusias iniciatyvas, tokias kaip Lisabonos strategija, nelogišką ES biudžeto skirstymą, pabrėžti nuolatinę trintį tarp senų narių ir naujokių, tarp didelių ir mažų valstybių, išryškinti Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės socialinių modelių nesuderinamumą. Taip, senutė Europa turi rimtų problemų - jos inovacinis veržlumas dažnai dar neprilygsta vis dar jaunų ir alkanų JAV ir Azijos šalių energijai, konkurencinis pajėgumas silpsta, nuosekli ir tikslinga bendra užsienio politika beveik neįmanoma, be to, Europa yra vienintelis žemynas, kurio gyventojų mažėja, ir jie sensta, o tai turės liūdnų pasekmių kiek tolimesnėje ateityje.
Aukščiau minėtos problemos - nuolatinės temos žiniasklaidoje. Deja, gilindamiesi į jas dažnai išleidžiame iš akių esmę. ES - unikalus, net revoliucinis darinys, savotiškai keičiantis mūsų požiūrį į istoriją ir tapęs tarsi švyturiu daugeliui kitų pasaulio regionų.
Po dviejų šiurpių pasaulinių karų, kurių židiniai buvo būtent Europoje, šio kontinento politikai užsimojo iš esmės pakeisti valstybių bendravimo principus. Nuspręsta daryti viską, kad būtų užkirstas kelias kruviniems konfliktams, tačiau tuo metu jau buvo aišku, kad šiam tikslui pasiekti vien kalbų, deklaracijų, net sutarčių nepakaks. 1951 m. Paryžiuje šešių valstybių pasirašyta Anglies ir plieno bendrijos sutartis įkūnijo iki tol neregėtą realistinį požiūrį - politinių taikaus sambūvio tikslų apsispręsta siekti ekonominėmis priemonėmis. Visiškai tiksliai buvo įvertinta, kad tokios priemonės veiksmingiausios, tačiau kiekviena šalis buvo priversta atsisakyti dalies savo suvereniteto ir perduoti jį įkurtoms viršvalstybinėms institucijoms.
Be abejo, tai buvo sudėtingiausia ir skausmingiausia šio sumanymo dalis. 1958 m. įkurta Europos ekonominė bendrija sudarė prielaidas pamažu atsisakyti muitų mokesčio prekiaujant tarp šalių narių, plėtotis laisvai prekybai. Tai pagimdė septinto dešimtmečio Vakarų Europos ekonominį stebuklą. Į Europos Bendriją pareiškė norą stoti netgi Jungtinė Karalystė, o tai, žinant britų dar ne tokią seną imperinę praeitį, konservatyvų būdą ir ypatingus draugiškus santykius su JAV išties atrodo kaip mažas stebuklas. Britai ištvėrė netgi tam tikrą pažeminimą, kai du kartus Prancūzijos prezidento Ch. de Gaulle'io iniciatyva jiems buvo užvertos durys į Bendriją ir galų gale 1973 m. tapo Bendrijos nariais.
Istorijos bėgyje kiekviena šalis dėjo visas pastangas stiprindama savo įtaką ir plėsdama teritoriją, tuo tarpu ES šalių bendravimas yra grindžiamas visiškai kitais principais. Pamažu ir skausmingai vis plėtėsi klausimų ratas, dėl kurio ES ministrų taryboje taikomas balsavimas kvalifikuota dauguma, o tai reiškia, kad atskira šalis praranda veto teisę ir kitos šalys narės gali nuspręsti už ją net priimant gana svarbius sprendimus. 12 valstybių įsivesdamos eurą atsisakė galimybės vykdyti savarankišką pinigų politiką. Turtingesnės šalys santykinai daugiau moka į bendrą ES biudžetą, kuris skiriamas daugiausia paremti žemės ūkį ir atsiliekančius regionus.
Naujos viltys
Reikia pripažinti, kad iki 2004 m. ES narėmis buvo šalys, kurių išsivystymo lygis ir visuomenės struktūra su nedidelėmis išimtimis buvo ganėtinai panašūs. Plėtra į Rytus priimant šalis, kurių BVP vienam gyventojui daugiau nei penkis kartus mažesnis nei toliau pažengusių ES senbuvių, reiškia dar vieną revoliucinį žingsnį. Ir ne tik ekonomine prasme. Ir šiais laikais, į kurį pasaulio regioną bepažvelgsi, tarp kaimyninių šalių, dažnai net turinčių bendras kultūrines šaknis, tvyro nepasitikėjimas, santykiams kliudo nesuvestos istorinės sąskaitos, ginčai dėl vieno ar kito regiono, chroniškai rusenantys konfliktai - jau nekalbant apie nuožmią ekonominę konkurenciją. Europa rodo visiškai kitą pavyzdį, atversdama naują lapą pasaulio istorijoje.
Pasaulis įvertina šią patirtį, tačiau ją perimti ne taip paprasta. Yra įkurta keliolika regioninių organizacijų, kurios vienu ar kitu požiūriu mėgdžioja ES, tačiau nė viena iš jų negali pasigirti bent dalimi tų laimėjimų, kuriais džiaugiasi ES. Turbūt geriausiai matome, kaip tirpsta ir byra NVS, nors į ją susijungusių šalių tam tikras bendras pagrindas akivaizdus. Pietų Amerikos bendrija, apie kurios įkūrimą dar XIX a. svajojo Simonas Bolivaras, ir kurią, išskyrus Braziliją, jungtų bendra kalba, taip pat draskoma ambicijų ir prieštaravimų, iki bendro parlamento ir bendros valiutos - dar toli.
Tačiau ir Europos šalyse pagrįsti altruizmą, valstybės pinigų skyrimą mažiau turtingoms šalims dažnai nėra taip paprasta. Jei svarstant 2006-2013 m. ES finansinę perspektyvą Jungtinės Karalystės premjeras T. Blairas būtų nepasibranginęs ir iškart nusileidęs, politiniai oponentai jį būtų suvalgę be duonos ir be druskos. Tačiau ES politinis elitas yra tvirtai apsisprendęs ES naudai ir puikiai supranta, kad ES plėtros kaina ne tokia jau didelė, jų šalims tikrai pakeliama. Kiek sunkiau tuo įtikinti visuomenę.
ES yra unikalus, daugiakryptis, sudėtingas darinys, kiekvienam naujam savo žingsniui turintis atrasti naujus instrumentus. ES bėdos yra suprantamos, nes net ir teoriškai būtų sunku sukurti darniai funkcionuojančios 25 valstybių sąjungos modelį. Tiksliau, teoriškai tokio modelio išvis sukurti neįmanoma, tačiau praktika ir gera valia šiuo atveju pralenkė visas svajones.
Prieš pat Naujuosius metus ES išvedė į orbitą pirmąjį "Galileo" navigacijos sistemos palydovą, kuris bus pranašesnis už panašias JAV ir Rusijos sistemas (http://www.abc.net.au/news/newsitems/200512/s1538944.htm). Tikėkimės, jog tai reiškia, kad senutę Europą laidoti dar anksti.
Saulius Spurga, vyr. redaktorius ([email protected])
