"Valdovų rūmus reikia nugriauti", - ši iš pirmo žvilgsnio nekonstruktyvi ir neūkiška mintis mane ištinka kiekvienąkart einant Katedros aikšte ir žvelgiant į kylantį gelžbetonio monstrą. Ir ne vien dėl estetinių sumetimų. Juos nugriauti, arba, kultūringai sakant, demontuoti, galima ir reikia būtent dabar. Suprantu, kad šie žodžiai gali priminti pamišėlio kliedesius. Tačiau iš tiesų yra priešingai: tai paprastas, sveiko proto padiktuotas sprendimas.
Anksčiau buvo galima svarstyti - reikia ar nereikia rūmus statyti; ką reiškia sąvokos "atstatyti" ar "atkurti"; galiausiai - koks turi būti rūmų pavidalas. Buvo galima ginčytis dėl statinio autentiškumo, paskirties, tikslingo panaudojimo ir t.t. Tačiau dabar akivaizdu: amžiaus statybos, primenančios Kauno hidroelektrinės, virto visišku farsu. Ir svarbiausia ne tai, kiek lėšų iššvaistyta, ką veikia Valstybės kontrolė ar STT (apie pastarąją kai ką žinome), ne menami ar tikri piktnaudojimai, o paprastas ir pavaizdus faktas: kasdien betoną puntantis ir besipučiantis brežnevinio stiliaus monstras, iš išorės kiek pridengtas plytų sluoksniu.
Pažvelgus į statybų aikštelę iškart matyti, kad Valdovų rūmų statytojai paniekino viską, kas dera tikram Lietuvos istorijos ir kultūros mylėtojui, valstybės patriotui ir netgi save gerbiančiam šiuolaikiniam prasilavinusiam žmogui: archeologinių sluoksnių išsaugojimą, autentikos siekimą, pagarbą esamam erdvės sutvarkymui. Pastatytieji rūmai sudarys architektūrinį ansamblį su Vilniaus arkikatedra. Nebeteksime galimybės iš visų pusių gėrėtis (dar neseniai įprastu) puikių proporcijų arkikatedros pastato, skęstančio parko fone, vaizdu. Baudžiamasi nugriauti Schlösbergo namą (vad. Pionierių rūmus), stilingą XIX a. pastatą - ar tai jau ne istorija? Aikštės architektūrinis vaizdas bus iš esmės pakeistas: iškilus didesniam pastatui, arkikatedra praras dominuojantį vaidmenį aikštėje, iš kurios jau nebesimatys nei Gedimino kalno, nei aukštutinės pilies likučių, tikrojo senosios Lietuvos simbolio.
Patys rūmų sumanytojai dabar jau pripažįsta, kad autentika yra nepasiekiamas uždavinys. Tačiau jiems nemažiau svarbūs kiti dalykai - pabrėžti Lietuvos valstybės praeities didybę, atkurti pasididžiavimą mūsų istorija. O mes, būdami nuoseklūs, turime klausti apie tai, kaip yra iš tikrųjų: pirma, ką gi mes (pvz., mokesčių mokėtojai) ir kurių galų čia statome, antra, kokia gi praeitimi, pastačius rūmus, galėsime didžiuotis?
Į pirmąjį klausimą atsakyti lengviau: statome betoninį elkėpistinį garažą, kiek papudruotą gelsvos ar ochros spalvos plytomis. Mat kylantys rūmai skausmingai primena tą Vyriausybės rūmų fligelį, kuris iš LKP CK rūmų pagalbinio pastato virto dabartinės Lietuvos sostinės vienu centrinių antžeminių garažų, estetiškai ir technologiškai nieko nesiskiriančiu nuo pastatų buvusioje Černiachovskio aikštėje ar prie Neries (Seimas). Tik štai pastarieji yra brežnevinės ar pobrežnevinės epochos daiktai, galbūt kaip ir Algirdas Mykolas Brazauskas, - senstame.… "Zuokinės" Vilniaus statybos, nepaisant visų klausimų apie interesus ir pan., nuo viso to skiriasi vienu esminiu dalyku: ten daugiau lengvesnių, naujoviškesnių konstrukcijų ir mažiau betono, taip mėgstamo visų rūšių ir prigimčių mafijos; anos statybos tiesiog modernesnės. Tuo tarpu į modernumą nė nepretendavusių Valdovų rūmų statybos jau dabar rodo, kad romantinis mėginimas atstatyti "tikslią" ar nelabai tikslią kopiją sužlugo: prieš akis turime tiesiog pigią brežnevinio stiliaus "betonkę"; pigią, morališkai pasenusią - nes moderniai statoma būtų brangesnė, o reikia taupyti - Valdovų rūmų imitaciją.
Ką gi tai reiškia: ar "Valdovų rūmų atstatymo" reklamose skambantys patriotiniai, tautos istorijos išaukštinimo motyvai suklastoti? Argi pastatytieji rūmai tesimbolizuos okupacinę, tegul daug kam ir brangią, praeitį? Kaip tuomet patriotiškai nusiteikę atstatymo šalininkai taip greitai ir tvirtai galėjo rasti bendrą kalbą su posovietiniais veikėjais? Gal tokios jungties pagrindas - kai kurių kultūros tyrinėtojų jau įvardijama servilistinė, baudžiauninkiška mūsų dvasia?
Paradoksalu, bet Valdovų rūmų atstatymo idėja suklestėjo būtent tuo pačiu ikisąjūdiniu laikotarpiu, kai stiprėjo paminklosaugos sąjūdis. Tada atrodė, kad rūmų atstatymas turėsiąs liudyti Lietuvos valstybingumo nemarumą, tautos sugebėjimą atsilaikyti prieš okupacinį režimą ir net slapta mėginti jį įveikti - atstatant Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmus už sovietų pinigus. Tai ir suprantama: apie politinius siekius tuo metu viešai nebuvo drįstama nė užsiminti, o tokios idėjos labai tiko prigimtiniu lietuvių valstiečio gudrumu bei sumanumu (tiesa, veikiau folkloriniu sugebėjimu - valstiečio, apgavusio net patį velnią) išmokytai didžiuotis inteligentijai. Kiek vėliau, kai Nepriklausomybės siekis tapo visų patriotiškai nusiteikusių žmonių svarbiausiu tikslu, Valdovų rūmų klausimas, atrodė, bus primirštas. Tačiau valstybės kūrimo vajui kiek išsivadėjus, rūmų atstatymo dvasios vėl ėmė atgauti jėgas. Ir galiausiai jos sulaukė ne tik patį atstatymą, bet iš esmės ir jo koncepciją nulėmusios realios įtakingiausio posovietinio politiko Algirdo Mykolo Brazausko paramos. Susiformavęs sovietinės Lietuvos "šeimininko" Antano Sniečkaus paunksnėje, jis kaip išmanydamas - aišku, norėdamas tiktai gero - ir mėgino eiti savo "didžiojo pirmtako", įstengusio atstatyti Trakų pilį, pėdomis.
Valdovų rūmų atstatymas iš tiesų ženklina vieną skaudžiausių mūsų kultūros netekčių. Tačiau toji netektis siejasi ne tiek su sovietine okupacija, kiek su mums pasididžiavimą keliančiu tautiniu atgimimu. Turiu omenyje LDK kultūros prarastį. Dažniausiai sakoma, kad pagrindinė LDK kultūros praradimo problema yra lenkakalbės kultūros netektis. Pasak vieno paskutinių tos kultūros liudytojų, kun. Waleriano Meysztowicziaus, "išskyrus juos [protestantus vokiečius] ir dar atsiųstuosius rusus, visi buvome lietuviai - ir rūmuose, ir dvaruose, ir trobose; ir tai niekam netrukdė būti lenku. Priklausomybė dviem tautoms, sudarančioms vieną Respubliką, buvo labai paplitusi. Niekas nesilaikė "tautinio išskirtinumo" principo. Lietuviams nedraudė būti lenkais, o lenkams - lietuviais. Kalbos maišėsi, tačiau žmonių neišskirdavo - neegzistavo "glotologinis nacionalizmas", kitaip tariant, nacionalizmas, pagrįstas vien tik kalba".
Paskutiniais dešimtmečiais mėginama šią LDK kultūros perėmimo spragą užgrįsti. Tačiau drįsčiau teigti, kad lenkakalbės LDK kultūros praradimas nėra pats baisiausias dalykas, kuris mums nutiko. Mat XX a. pradžioje atgimusi Lietuva ne tik buvo praradusi LDK istoriją, bet ir turėjo poreikį ją atgauti. Tačiau atgauti, nepaisant tikrų, materialių jos liudijimų, o sukuriant savo senąją istoriją iš naujo. Tad ir šiais laikais istorija gali būti "atkuriama", o iš tiesų kuriama, remiantis bent dviem neautentiškais modeliais: ir tautiškai patriotiškai - atsirenkant viską, kas lietuviška; ir sovietiškai - socialistiniam turiniui suteikiant "tautinę formą".
Ilgą laiką maniau, kad prieškario Lietuvoje istorija (tikra, autentiška istorija) nebuvo išgalvojama kaip sovietmečiu. Kad galbūt buvo siekiama tik aukštinti visa, kas lietuviška, ir vengiama minėti (jei įmanoma), kas lenkiška, - žodžiu, kad buvo laikomasi šapokiškos linijos. Tad buvau įsitikinęs, kad aukuras prie Lurdo kopijos, XIX a. pab. plitusio maldingumo liudijimo, Palangos Tiškevičių rūmų parke, yra pastatytas sovietmečiu. Juk natūralu: ateizmas, kova su religija ir t.t. Tačiau sykį prieškario Palangos albume išvydęs prie to aukuro išsirikiavusius Lietuvos šviesuolius, apsuptus ugnį kurstančių vaidilučių, supratau, kaip labai suklydau. Nebesinori juoktis iš kalbančiųjų, o tokių esu girdėjęs ne vieną, kad Birutė ir gyvenusi toje oloje, kur ją aptikęs ir pagrobęs Kęstutis.
Santykis su istorija nėra vien mūsų problema. Ne mes vieni praradome savo senąją valstybę, teisėtus valdovus, bajoriją, kita kalba sukurtą kultūrą. Visa Europa susidūrė su istorijos prarastimis ir kultūros pertrūkiais. Ateina į galvą Garibaldi, taigi tautinio atgimimo laikų Italija. Lampedusos romano Leopardas herojus kunigaikštis Salina sako: "Aš viską puikiausiai supratau: jūs nenorite sunaikinti mūsų, savo "tėvų", jūs tiktai norite užimti mūsų vietą. Norite tai padaryti švelniai pagal visas gero tono taisykles, galbūt net įkišę mums į kišenę keletą tūkstančių dukatų. [...] Tavo anūkas, brangusis Ruso, nuoširdžiai galvos, kad jis yra baronas, o tu tikriausiai, pasinaudojęs savo vardu, pasiskelbsi didžiuoju hercogu iš Maskolijos, nors iš tikrųjų tavo vardas terodo, jog tu esi rusvaplaukio valstiečio iš pietų sūnus".
Visi baudžiauninkai, revoliucionieriai, tautos didybės gaivintojai visuomet siekė ir tebesiekia vieno: nuvertę savo valdovus, praradę tikrąją bajoriją, vienaip ar kitaip mėgina užimti jų vietą. Šiuo požiūriu jų sąmonė visiškai atitinka sovietinių veikėjų sąmonę, tiesa, tik užmojai kuklesni: tapti Valdovų rūmų statytojais.
Valdovų rūmus galima ir reikia demontuoti. Precedentas jau yra. 1988 m., pasitelkus sovietų karius (besivaduojančios Lietuvos valstybingumo triumfo liudijimas), buvo nugriautas įpusėtas statyti LKP pastatas Kaune, kenkęs Šv. Gertrūdos bažnyčios erdvei. Išardyti bus pigiau negu užbaigti; įsivaizduokime, kokių skonio šedevrų išvystume įrengus "Valdovų rūmų" menes.
Valdovų rūmų statyba. 2004. Tomo Vyšniausko nuotr.
“Naujasis Židinys” (www.aidai.lt/zidinys/)
