Ką tik paminėjome eilines rugsėjo 11-osios metines. Kaip visada, tapome liudininkais kolektyvinės isterijos priepuolių, kurie šios datos proga visada apima „abi barikadų puses“. Iš vienos pusės girdėjome ašaras spaudžiančius George W. Bush‘o žodžius apie kovą prieš tuos, kurie ne su mumis, o iš kitos – Osama bin Ladeno kolegų pasižadėjimus nenusileisti. Labai dažnai norisi susimąstyti, kas galų gale yra teisus, ir kieno pusėje yra tiesa.
Tai kas, galų gale yra tiesa apskritai? Kaip mes sužinome, kas yra tiesa, o kas – melagystės ir šizofreniniai kliedesiai? Ar tiesa yra tai, kas parašyta laikraščiuose? Ar tiesa yra tai, ką aš matau per televiziją? Eilinis pilietis, kuris skaito The Econimist ir žiūri CNN tiki, jog turi priėjimą prie tiesos, ir kad tai, kas jam kemšama į galvą, yra tiesa. Tačiau ir tie, kurie žiūri Al Jazeera ir skaito tokius laikraščius, kaip Londone leidžiamą „Arabų Jeruzalė“ irgi tiki, jog tai, ką jie sužino, yra tiesa. Tai kaip suprasti visa tai? Kas yra teisus – vidutinis vakarietis, ar vidutinis arabas? Na, gerbiamieji, drįstu pareikšti, jog jie abu teisūs. Jie turi savo versijas, kuriomis nesąmoningai yra priverčiami tikėti. Tiesa yra tai, ką skelbia CNN, tiesa yra tai, ką skelbia Al Jazeera. Nes tiesa kaip tokia paprasčiausiai neegzistuoja, o jei ir būtų, tai mūsų menkiems protams ji būtų nepasiekiama. Tiesa yra tik kieno nors versija, taigi šioje vietoje tiek Bush‘as, tiek bin Laden‘as yra teisūs, ir jų kovos metodai yra teisingi.
Žmonija nuo senų senovės kovojo tarpusavyje. Mes pjovėme vieni kitus dėl menkiausių ižeidimų, per įvairiausius karus buvo išžudyti nesuskaičiuojami milijonai tų, kurie gynė savo tiesos versijas, kurie tikėjo, jog tiesa yra jų pusėje. Žmonijos istorijos kontekste Antrasis pasaulinis karas, galima sakyti, buvo tik vakar. Ir ką mes matėme – civilizuoti vakariečiai žudė vieni kitus, ir abi pusės buvo įsitikinę, jog tiesa yra su jais. O dabar mes turime naujus pranašus, naujus tiesos atstovus, reprezentuojančius demetraliai priešingas tiesas – G.W. Bush‘ą ir O. bin Laden‘ą. Bush‘as yra šventai įsitikinęs savo kovos teisingumu, ir tas jo tikėjimas yra virtęs vos ne religiniu įsitikinimu. Savo ruožtu bin Laden‘as irgi dažnai atrodo fanatiškai tikįs savo ideologijos tiesa. Šioje vietoje tiesiog nevalingai norisi prisiminti nemirtingąjį George‘o Orwell‘o romaną „1984-ieji“. Romano esmė buvo ta, jog tiesa neegzistuoja, ji yra sukuriama. Viskas yra subjektyvu, objektyvumas neegzistuoja, jis yra sukuriamas, ir įperšamas masėms naudojantis įvairiomis šiuolaikinėmis technologijomis. Tiesa yra to pusėje, kuris kontroliuoja šias technologijas. Jei vieną dieną pasaulis apsiverstų, tai tiesa būtų tų pusėje, kurie pasaulį apvertė.
Smurtas buvo, yra ir bus nuolatinis žmogaus palydovas. Naikinimas, neapykanta kitaip galvojatiems visada buvo žmogiškosios prigimties centre. Mes bombardavome Kabulą, mes bombardavome Bagdadą, ir su mielu noru bombarduotumėm Damaską ir Tehraną, jei tik galėtume. Nes mes šventai tikime, jog esame teisūs, jog mūsų smurtas yra mūsų tiesos įsikūnijimas. Ir kas baisiausia, jog mes esame teisūs, mūsų žudymai ir naikinimas yra pateisinamas mūsų tiesos versijomis. Kitoje barikadų pusėje stovi išprotėjusių, fanatiškų arabų ordos, kurios turi būti sunaikintos, nes jos kelia grėsmę mūsų tiesai. Tačiau jiems pasaulis atrodo visiškai kitaip – tai mes keliame jiems grėsmę, tai mes juos bombarduojame. Ir jie yra teisūs, jų smurtas yra pateisinamas, nes tai yra jų tiesos versija. Ar teisus yra Osama bin Laden‘as ir jo kovos metodai? Be abejo! Kaip sakiau, smurtas būdingas visiems, ir mes tai turime pripažinti. Tai kaip čia yra, paklausite, kaip gali abi pusės būti teisios? Štai čia ir yra įdomiausias dalykas – tiesa neegzistuoja, vadinasi abi pusės teisios, nes jos tiki tuo, ką daro. O kartu abi pusės yra ir visiškai neteisios, nes yra apakintos savo tiesos, kuri tėra iliuzija.
Vėlgi norisi prisiminti Orwell‘ą ir jo neapykantos dviminutę. Gal ir mums taip reikia daryti? Būtų visai logiška. Jeigu jau bin Laden‘o pakalikai plauna saviškiams smegenis ir skiepija neapykantą, gal ir mums visgi reikėtų nusikratyti to „civilizuotumo“ ir iš tiesų parodyti tikruosius savo veidus – jog mes taip pat pilni neapykantos, ksenofobijos, ir esame pasiruošę perpjauti gerkles visiems, kas prieš „mūsų gyvenimo būdą“, cituojant Bush‘ą. Galbūt reikėtų visose darbovietėse įrengti sales, kur kartą per dieną, kaip Orwell‘o romane, būtų visi suvaromi, ir būtų demonstruojamas trumpas siužetas apie išprotėjusių arabų ordas, kurios nepaliaujamai žingsniuoja link mūsų (tik būtinai su barzdomis ir su Koranu vienoje rankoje ir „kalašnikovu“ kitoje). O po to pasirodytų išgelbėtojo, Didžiojo brolio veidas, kuris mus saugo nuo tų fanatikų. Galbūt reikia vieną dieną pripažinti, jog mes esame labai netoli to. Tai mes paskelbėme totalų civilizacijų karą, ne jie. Tai mes pirmieji sunaikinome jų gyvenimo būdą, tik tai jau pamiršome, ir visur skelbiame, jog tai jie naikina mūsiškį, o mes tik ginames.
Rugsėjo 11-oji. Labai keista diena tai buvo. Prancūzų filosofas Jean‘as Baudrillard‘as sakė (o ir visą knygą apie tai parašė), jog ši diena buvo tik į naudą mums visiems. Jog privertė atsitokėti ir pamatyti, kad pasaulyje egzistuoja ir kitų tiesų, ne tik mūsiškė. Tačiau mes taip ir nieko nesupratome. Mes taip ir nesupratome mūsų pačių idiotizmo, kurį buvo bandyta mums parodyti. Jog tiesos nėra, tik versijos bei iliuzijos, kuriomis mes priversti tikėti.
