Valstybės istorijoje būna datų, kurios suteikia naują prasmę ištisoms epochoms. Lietuvai tokia diena yra naują istorijos skirsnį atvertusi Vasario 16-oji.
Ką ji mums reiškia šiandien? Kuo išsiskiria iš kitų dienų? Vaiskumu ir ypatinga nuotaika susibūrus prie valstybingumo simboliu tapusio namo sostinės Pilies gatvėje, Karo muziejaus skverelyje Kaune ar svarbiausiose kitų miestų aikštėse?
Manyčiau, toli gražu ne tik tai. Vasario 16-oji – tai pirmiausia pareiga atsakingai susimąstyti apie valstybę ir savo priedermes Tėvynei.
Jau šešiolika metų gyvename nepriklausomi. Pagal trukmę šis periodas beveik prilygsta visam tarpukario laisvės laikotarpiui, per kurį Lietuva, istorinių kataklizmų sumaištyje susikūrusi tik iš laisvės idėjos, pasiekė didžiulę pažangą. Kaip laimėjimų rodiklis įvairiomis progomis yra minimas faktas, kad 1940 metais ekonomikos arba tiesiog gyvenimo lygiu Lietuva artėjo prie Suomijos.
Žinoma, yra kuo pasidžiaugti ir šiandien. Pirmiausia tai – narystė NATO ir Europos Sąjungoje, nors šia prasme savo nuopelnų nereikėtų pernelyg sureikšminti vien dėl plataus konteksto, lėmusio europinių struktūrų plėtros procesą.
Kita vertus, turime pripažinti, kad realybė jau spėjo pažerti tam tikrų įspėjimų. Pavyzdžiui, atsitikus incidentui su rusų naikintuvu, NATO ir Europos Sąjunga susirūpinimo dėl mūsų saugumo parodė gal ir ne tiek, kiek vaizdavomės jo panašiais atvejais patirsią.
Tai tik patvirtina akivaizdžią tiesą, kad saugumą ir gerovę turime susikurti patys, atkakliai, nuosekliai ir sąžiningai dirbdami bei stiprindami savo valstybę.
Ar ne keista, kad po šešiolikos laisvo gyvenimo metų ši aksioma tebėra tokia aktuali, o gal net aktualesnė negu bet kada? Ar neatrodo, kad šiandien ji – tarsi gyvas priekaištas mums visiems, iš šalies abejingai stebintiems, kaip mūsų valstybę darko vis labiau kerojanti valdžios savivalė, socialinė neteisybė, partinių ir turtinių interesų pagrindu susiformavusių klanų viešpatavimas?
Regis, daugeliu požiūrių mes akivaizdžiai nusileidžiame pirmtakams, valstybės pamatus 1918 metais klojusiems nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis, kai Lietuva buvo nuniokota daugiau kaip šimtmetį trukusios okupacijos ir visišką ūkio suirutę sukėlusio karo.
„Jeigu Lietuva gaus laisvę, tai ne todėl, kad ji yra seniausia tauta, kad jos kalba yra viena turtingiausių pasauly, kad lietuvių būdas yra geras, ramus ir mielas. Ne! Ji negaus laisvės nei todėl, kad ji turi savo istoriją, negaus net nei todėl, kad ji buvo ir yra baisiai nuskriausta. Visi tie dalykai yra gražūs ir geri, bet jie dar neduoda tautai reikalauti laisvės, nes jie dar neparodo, kad tauta yra pilnai prie laisvės pribrendusi ir kad mokės ta laisve išmintingai naudotis. Tautos pribrendimą prie laisvės parodo tiktai jos darbai“, – toks racionalus išeivijos pamokymas kone prieš šimtą metų nuskambėjo anapus Atlanto, Čikagos lietuvių laikraštyje „Lietuva“.
Mintyse atsigręžę į praeitį pagalvokime apie žmones, stovėjusius prie Lietuvos valstybės lopšio. Akivaizdu, kad Lietuva nestokojo istorines realijas ir savo pareigą suvokusių asmenybių – išmintingų, padorių, tikru rūpesčiu dėl tautos likimo gyvenusių patriotų, sugebėjusių savo pavyzdžiu nesavanaudiškam valstybės kūrimo darbui sutelkti daugelį.
Kad nepriklausomybei rengtasi labai rimtai, matyti vien pagal tai, kaip nuo pat 1918 metų pradžios spaudoje buvo aptariami būsimosios valstybės gyvavimo ir valdymo pagrindai.
„Demokratinei Lietuvai reikalinga yra pramonė ir prekyba atstatyta demokratiniais kooperacijos pamatais“, – rašyta pačioje 1918 metų pradžioje. „Mūsų siekimai“, „Mūsų valdininkų klausimu“, „Lietuvos švietimo įstaiga“, „Mūsų kooperacijos uždaviniai“, „Patriotizmo sąvoka“, „Naujo kultūron…“, – tai temos, į kurias valstybės kūrėjai pradėjo gilintis kur kas anksčiau, negu buvo paskelbtas Vasario 16-osios Aktas.
Ar ne šitoks tų žmonių požiūris į savo pareigą lėmė spartų valstybės kūrimąsi, nors ją teko su ginklu rankose ginti nepriklausomybės kovų frontuose? 1922-aisiais, ketvirtaisiais atgautos ir apgintos laisvės metais, Mykolas Krupavičius ėmėsi įgyvendinti žemės reformą, kuri leido susiformuoti Lietuvą pakėlusiam ūkininkų luomui.
Šiuo požiūriu mes iš tikrųjų neturime kuo pasigirti. Mūsų laikų žemės ūkio reformos nereikėjo, kaip 1918-aisiais, laukti ketverių metų. Išdraskyti gyvulininkystės kompleksai žioti tuščiais langais pradėjo kur kas greičiau, o trimis hektarais apdalyti kaimo žmonės liko ilgam pasmerkti gyventi skurde ir net nusivilti laisve.
Ketvirtieji dabartinės nepriklausomybės metai yra garsūs EBSW reformomis, kurias dabar taip bejėgiškai narpliojo Seimo komisija, galiausiai pripažinusi, kad kaltos institucijos, tik šiukštu ne konkretūs pareigūnai.
Iš tikrųjų būtų keista, jeigu dvejopų standartų citadelėje, kokia tapo Lietuva, parlamentinė komisija prabiltų apie tuomečio generalinio prokuroro arba prezidento politinę ir moralinę atsakomybę dėl visiško jų, kaip atsakingų pareigūnų, aklumo ir kurtumo tuo metu, kai buvo apiplėšinėjami tūkstančiai žmonių, griaunama apsukrių berniukų nusavinta pramonė ir tuštinami bankai.
Tačiau EBSW, kaip ir „Draugystė“, šiandienos realijų fone tėra aprūdiję kovos įrankiai, naudojami patikliajai tautos daliai skirtame teisybės paieškų spektaklyje. Galima nujausti, kad patiklių žmonių lieka vis mažiau, tad televizijų reportažai apie komisijas veikiau – šioks toks vakarinis penas savo valstybe nusivylusiai visuomenei.
Kas prisimena, kada pastarąjį kartą girdėjome kurio nors iš aukščiausių šalies pareigūnų žodį valstybės stiprinimo, visuomenės gerovės kūrimo klausimais? Be pasiteisinimų dėl šalį krečiančių skandalų, nuolat girdime tik tai, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje.
Tačiau butaforiniai demokratijos atributai, imituojantys tikruosius jos institutus, anaiptol neužtikrina esminių jos principų įgyvendinimo. Be rinkimų, į kuriuos žmonės viliojami ne tik tradiciniais pažadais, bet pastaruoju metu jau ir dešromis bei litais, absoliuti gyventojų dauguma nedalyvauja nei pilietinėje, nei politinėje veikloje.
Jeigu demokratiją supaprastintai pavadintume susitarimu dėl taisyklių, kurių po to visi privalome laikytis, tai lietuviškoji jos atmaina šiepiasi atgrasiu šypsniu: taisykles diktuoja juodoji „Rubicon“ buhalterija, kurioje ne vien pirmu smuiku griežiantis Abonentas, bet ir dešimtys kitų lengvai iššifruojamų abreviatūrų ir kitokių santrumpų.
Politikai ne tik darbais įrodė, bet ir žodžiais jau patvirtino susitarimą, kad politika nebūtinai turi būti morali. Ko gero, netruksime sulaukti valandos, kai mums bus pristatytas naujas standartas – politika turi būti amorali!
Grįžkime verčiau į 1918-uosius: „Žengiant tautai valstybinio gyvenimo kelian, jos nariams tenka laikyti sunkūs piliečio kvotimai. Čia turi paaiškėti, ar mūsų tauta pilnai pribrendusi valstybinės sąmonės, ar užtektinai išsiplėtojęs jos pilietiškumas. Jos gi vadams tenka parodyti plačios politikos išminties, kuri apsireiškia ne mokėjime sustiprinti savo siaurus luominius ar partinius reikalus, bet atbulai – jų atsižadėjime nusistatant bendrais tautos ir krašto reikalais“.
Kodėl šiandien savo žodžio netaria šviesuomenė? Kodėl negirdėti menininkų, mokslo žmonių? Kodėl tyli Bažnyčios hierarchai, dar ne taip seniai itin jautriai reaguodavę į įvykius?
Nesidangstykime apgaulinga iliuzija, jog visa tai, kas vyksta valdžios viršūnėse, mūsų tarsi neliečia. Esame savo valstybės piliečiai ir turime suvokti, kad purvini nūdienos politikos purslai tikšta ant mūsų visų, ant Lietuvos. Jie temdo ir Vasario 16-osios šviesą ir žemina prieš šimtmetį Tėvynę gaivinusių valstybės vyrų atminimą.
Rolandas Paksas yra Liberalų demokratų partijos pirmininkas
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
