Vertėtų prisiminti, kad Sausio 13-oji buvo išskirtinis įvykis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Drįsčiau netgi teigti, kad svarbesnis moderniai Lietuvai už Vasario 16-ąją. Reikšmingas šis įvykis ne tik mums, bet ir visai Rytų Europai. Vienas iš tų negausių įvykių, kai mes, modernios Lietuvos žmonės, pakeitėme ne tik savo, bet ir senojo žemyno istoriją.
Todėl Sausio 13-oji yra tikrai ypatinga šventė, kurios svarbą privalu suvokti kiekvienam valstybės piliečiui.
Tačiau pažiūrėjus Sausio 13-osios minėjimo koncerto Vilniuje internetinę transliaciją nacionalinio transliuotojo puslapyje, nebereikėtų stebėtis Lietuvos fiasko Eurovizijoje. Ažiotažas, drąsus ėjimas į sceną ir... Muzikinis primityvizmas, banalinantis Atgimimo laikotarpio muziką, fonograminis „popso“ žiovulys – negyvas, be entuziazmo, neišradingas. Kyla klausimas: kas tai – muzikinio išsilavinimo stoka (muzikantai nesuvokia, kas yra kokybiška muzika) ar kapitalizmo pergalė prieš lietuviškąjį idealizmą (štampuojami monotoniški ritmai lietuviškojo nacionalizmo rinkai)?
Ko gero, ir viena, ir kita. Nevykusiai suprodiusuotas reginys. Jau ne pirmą kartą oficialiuose koncertuose regime kokybės krizę – kaskart kone tie patys veidai, ta pati suprimityvinta patriotinė muzika. Gal vieną kartą reikėtų atsisakyti bavarijų, delfinų, stakėnų ar hercų ir paieškoti kokybės? Įdomesnių muzikinių interpretacijų? Talentingesnių dainininkų? Juk pagerbiamas ne užstalės sugėrovas (tam yra kiti muzikiniai renginiai), o Lietuvos valstybingumas...
Yra Lietuvoje gabių atlikėjų. Tą parodė ir šis koncertas. Bet kam geras dainas atskiesti sukomercintomis talentingų atlikėjų kadaise įdainuotų dainų reprodukcijomis? Geriau jau tuščioje scenoje grojamos originalios fonogramos negu negabiai žiopčiojančios vadinamosios popmuzikos žvaigždės... Tegul dainuoja ir būna klausomi, jei kas nors juos perka. Bet kam švaistyti valstybės pinigus, reklamuojant jų nekūrybingą patriotizmą?
Tiesą sakant, ne tik muzika rėžė ausį. Tradiciškai per ilgi pranešėjų išvedžiojimai, nežinia kieno surašyti. Kad lietuviai koncertų vedėjai per daug kalba, nežinodami ką pasakyti, jau nestebina. Ir kad jie jaučiasi neprofesionaliai nepatogiai savo vaidmenyse – ką darysi. Dažniausiai būtent dėl jų perdėto noro ką nors pasakyti darosi sunku žiūrėti muzikines laidas. Nesinori dėl to teisti nacionalinio transliuotojo: galbūt publika jam diktuoja savo skonį ir mentalitetą. Bet kas sakė, kad minėjimuose reikia dėstyti iki graudumo suprimityvintą mokyklinį Lietuvos istorijos kursą? Didžiuotis maironiškais kivirčais su totoriais ir kryžiuočiais? Kalbėti apie emigracijos istoriją? Kas sugalvojo pakviesti visiškai „popso“ formatui nepritinkančius pranešėjus, nelabai turinčius ką pasakyti?
Ir, svarbiausia, kiek buvo kalbėta apie Sausio 13-ąją ir tuos žmones, kurie savo gyvybės kaina padėjo pasauliui suvokti, kokia svarbi yra Lietuvai laisvė? Kaip buvo paminėtas jų atminimas?
Nežinau, ar tautinę savimonę propaguojantiems renginiams reikia nesibaigiančių pamokslų. Abejoju, ar reikia šabloniškų istorinių mitų, kad būtų galima ugdyti pasididžiavimą nesena istorija, mūsų pačių sukurta ir dėl to neįkainojama. Meilė tėvynei turėtų būti ugdoma ne klišėmis, o talentu. Ne abstrakčia istorija, o žmonių padėka tiems, kurie pasiryžo stoti prieš tankus ir apkvaišusias omonininkų akis. Ir tam tikrai galima rasti meniškų ir žmonėms patinkančių formų.
Nepriklausomoje Lietuvoje jau yra visa, ko geidžia širdis – didžiulė „Siemens“ arena, minios šėlstančių jaunuolių, netgi plonyčiai įklotai, užpildantys akivaizdžiai per ilgas reklamines pauzes. Smagu, kad nepriklausomos Lietuvos moterys žiūrėdamos televiziją gali sužinoti per šį koncertą, ką galėtų įsidėti į savo kelnaites. Bet ar tikrai verta uždirbinėti pinigus, reklamuojant patriotiniuose renginiuose laisvę, kurią dovanoja „Head and Shoulders“ šampūnas?
Sakyčiau – skandalas. Kitoje save gerbiančioje valstybėje toks nepriklausomybės sukomercinimas kai kam kainuotų postus... O pas mus? Juk nacionalinis transliuotojas yra išlaikomas mūsų valstybės... O gal reikia džiaugtis, kad šitos nepriklausomybės šventės nenupirko bendrovė „Rubicon“?
Jubiliejinių renginių įpareigoti mūsų patriotizmo kūrėjai eina pačiu lengviausiu keliu. Kažką pakvietė, kažką pašnekėjo. Kažkas padainavo, o kažkas pamojavo vėliavomis. Visiems gerai. Plačiau mąstant, Lietuva dar neturi savo tapatybės. Net užsienyje šalį reprezentuojantys ambasadoriai bando užpildyti tuštumą alumi, krepšiniu ir sūriu. Bandoma samdyti kompanijas, kad būtų sukurtas kažkoks įvaizdis ar galbūt išplauti milijonai. Liūdniausia, kad visokie Lietuvos institutai net nesivargina atsakyti į kontaktų ieškančių ir Lietuvos populiarinimu užsiimančių institucijų laiškus. Kuria pigų „piarą,“ neturėdami jokių ilgalaikių strategijų. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos televizija, minėdama Sausio 13-ąją, pritrūko idėjų ir surengė trečiarūšį koncertą. Valstybės išlaikomi lietuvybės idėjų generatoriai turi svarbesnių interesų. Galbūt...
Tačiau net ir po šio koncerto norisi tikėti, kad tai – ne patriotizmo, o kapitalizmo krizė. Ir kad kritiškai savo darbą įvertinę renginio organizatoriai sugebės jei ne iki Vasario 16-osios, tai bent iki Kovo 11-osios patobulėti. Tiesa, savikritika buvo būdinga sovietmečiui. Nepriklausomybės laikais būkim amerikoniškai patenkinti savimi: „It’s fantastic, fellows. What a great job!“
„Omni.lt“ skyrius „Idėjų parkas“ atviras jums, jūsų mintims, komentarams, jūsų žvilgsniui į aktualius Lietuvos ir pasaulio įvykius bei reiškinius. Rašykite - [email protected].
