Viena iš JAV dienraščio „Christian Science Monitor“ tendencijų – akcentuoti tai, kas pozityvu ir vengti skandalų bei sensacijų. Į šį toną visiškai pataiko ir žurnalisto veterano Michaelo Barone’o straipsnis, o ir šiaip amerikiečiams (ne tik šiam laikraščiui) yra būdingiau ieškoti ir rasti šviesių gyvenimo pusių nei verkšlenti ir liūdėti dėl tamsių.
Pagrindinis žurnalisto Barone’o darbdavys – savaitinis žurnalas „U.S. News and World Report“, konkuruojantis su „Time“ ir „Newsweek“.
2005 m. spalio 4 d.
„Gerosios naujienos“, kurias pražiopsome
Michael Barone
Dažnai sunku vienu metu aprėpti didelį paveikslą. Televizijos žinios akcentuoja bombų sprogimus Irake ir beveik nekreipia dėmesio į keletą milijonų žmonių, balsuojančių Afganistane. Matome filmuotus kadrus su piktais palestiniečiais, tačiau nedaug sužinome apie demokratijos procesą Egipte. Uraganai „Katrina“ ir „Rita“ užvaldė naujienų laiką ir trukdo susidaryti įspūdį, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje.
Atrodo, pasaulis tampa nebevaldomas – štai ką rodo mums televizijos kanalai. Tačiau aš matau ir kitokius pavyzdžius. George’as W. Bushas nuolat tvirtina, kad viena iš priežasčių, dėl kurios teko nuversti Saddamo Husseino režimą Irake, buvo suteikti galimybę Vidurio Rytuose laisvei ir demokratijai. Nepaisant sprogstamųjų įtaisų, tai, atrodo, vyksta.
Libano „Kedro revoliucija“ buvo įkvepiantis tautos galios pavyzdys – toks pat, kaip Berlyno sienos griuvimas 1989 metais. Libija išmontavo savo masinio naikinimo ginklus. Egiptas, ko gero, didžiausia arabų valstybė, surengė pirmuosius rinkimus šį mėnesį ir, kaip rašo Davidas Ignatius „Washingto Post“ iš Kairo, „reformų galia arabiškame regione šiandien stipri, nes ji kyla iš pačios arabų visuomenės, o ne iš demokratijos Vašingtone“.
Tai įrodymas, kad Bushas buvo teisus: musulmonai ir arabai, kaip ir kitų kraštų žmonės, nori laisvės ir savivaldos. Afganistanas ką tik balsavo ir Irake jau antrą kartą šiemet vyks rinkimai. Smurtas tęsiasi, tačiau kur kas svarbiau, kad demokratija ir laisvė žengia į priekį.
Žinoma, žinios ne visur geros. Atrodo, Iranas pasiryžęs neatsisakyti savo branduolinio ginklo programų ir britų, prancūzų bei vokiečių pastangos jo nesustabdė. Gera naujiena ta, kad britai, prancūzai ir vokiečiai tą pripažįsta. Šiaurės Korėja taip pat, nepaisant pradinio susitarimo, atrodo, ketina kurti daugiau branduolinių ginklų. Tačiau Kinija, vienintelė šalis, veikianti diplomatinio sverto principais prieš Kim Jong Ilą, atrodo, labiau linkusi jį naudoti.
Pagrindinė problema ta, kad prieš blogio režimus mes neturime jokių tikrų karinių pasirinkimo galimybių. Geriausias sprendimas – tikėtis, kad režimas pasikeis taikiai, tokį kelią iš dešinės remia Michaelas Ledeenas, o iš kairės – Peteris Ackermanas.
Apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių mano, jog ekonomikos būklė siaubinga, nors beveik visi skaičiai yra geri: infliacija ir nedarbas nedideli, o augimas tvirtas, nepaisant rugsėjo 11-osios šoko ir „Katrinos“. Po ilgai trukusio beveik nuolatinio ekonomikos augimo esant žemai infliacijai galbūt mes, amerikiečiai, esame patenkinti tik tada, kai ekonomika auga kaip ant mielių, kaip kad buvo XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, ir nesijaudiname, kai Amerikos ekonomika pasirodo vėl esanti stebėtinai gaji.
Tai tuo labiau stulbina, kai pagalvoji, kad gyvename padidėjusios konkurencijos ir pokyčių laikotarpyje, kai Kinija ir Indija, turinčios 37 procentus pasaulio gyventojų, transformuoja savo ekonomikas iš trečiojo pasaulio į pirmojo pasaulio šalių lygį. Toks didelis žmonijos procentas greitai juda pirmyn – kaip nėra buvę anksčiau ir kaip jau niekada nebebus.
Suderinus tai su faktais, kad Japonija, atrodo, po 15 defliacijos metų vėl pabunda, kad Rytų Azija ir Rytų Europa ir toliau energingai kyla ir kad didžiausios Lotynų šalys, tokios kaip Meksika ir Brazilija, taip pat auga, ekonominis pasaulio peizažas atrodo neblogai, nepaisant sustojusio augimo Vakarų Europoje ir skurdo Afrikoje.
Bet netgi jei viskas pasaulyje klostosi gerai, argi Amerika nekelia pasaulio neapykantos? Taip, jos nekenčia daugelio šalių elitas ir tauškaliai, taip pat ir amerikiečių elitas ir tauškaliai. Tačiau mes nesivaržome populiarumo konkurse. Vienpoliame pasaulyje supergalinga valstybė visuomet kels pavydą ir bus nemėgstama.
Tiesiogiai su tuo susijęs klausimas – ar mes galime pasaulyje gyventi saugiai? Prancūzai gali mūsų nemėgti, tačiau su Prancūzija mes galime patenkinamai sugyventi. Naujausios „Pew Trust“ apklausos, rodančios mažėjančią paramą islamo teroristams musulmoniškose šalyse, teigia, kad viskas klostosi reikiama linkme. Augantis Kinijos įsiliejimas į tarptautinę ekonomiką skatina galvoti, kad Kinija nebekels karinės grėsmės.
Taigi ar pasaulis darosi nebevaldomas? Ne, veikiau jis juda, kartais žengteldamas atgal, mums norima kryptimi.
