Vėl penktadienis, vėl Polonijus, vėl “Literatūra ir menas”, “7 meno dienos” bei “Šiaurės Atėnai”, kuriuose kultūros įvykiai, meninių renginių anonsai, apibendrinimai, panegirika ir kritika.
“7 meno dienose” (06.20) Dovilė Tumpytė publikuoja straipsnį “Spalvos dramaturgija”, kuriame apžvelgia Maldžio galerijoje eksponuojamą parodą “Lietuvių kolorizmas 1970-2000”. Ši paroda nėra istorinė kolorizmo apžvalga, ja siekiama priminti būdingą lietuvių tapybos savybę, parodyti įvairius jos atsišakojimus, vykusius per trejetą paskutinių dešimtmečių, sugretinti mokytojus ir mokinius.
Pasak straipsnio autorės, “Maldžio galerija imasi lietuvių dailės istorijos struktūravimo, iškeldama tam tikras tapybos problematikas, šiuokart - koloritizmą”.
D. Tumpytės teigimu, “spalva dažnai tarnauja paveikslų turiniui, spalvoje ir jos panaudojimo būde suslepiamos nuotaikos, dvasios virsmai […]. Neretai spalvos pasirinkime galima įžvelgti ir įvairias socialines, kultūrines, politines konotacijas”.
Rasa Vasinauskaitė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Dokumentai ir pramanai”, kuriame tęsia dar praėjusiame numeryje pradėtą pasakojimą apie šiųmetinį tarptautinį teatro festivalį “Kontakt”, gegužės pabaigoje vykusį Torūnėje.
Pasak R.Vasinauskaitės, lietuvių teatras, “Kontakte” ypač vertinamas ir turintis nuolatinių savo gerbėjų, jų neapvylė, tačiau prisiminus visus festivalio spektaklius tenka pasakyti, jog kuo toliau, tuo labiau mūsų teatras atrodo užsiveriąs savo režisūrinių ir scenografinių ieškojimų stereotipuose. Kažkada buvę vertingos ir unikalios raiškos priemonės, savita teatro kalba, pasirodo, sensta ypač greitai ir ja susikalbėti darosi vis sunkiau. Teatro menas - ne tiek realaus, kiek sceninio laiko pulso menas, ir užčiuopti jį gali ne stebėdamas gyvenimą, bet patį teatrą. Jo įvairovės galimybės vis dar neišsemiamos. Deja, Lietuvoje beveik neturime progų to įvertinti”.
Imantas Pūga savaitraštyje informuoja apie kitą savaitę Menų spaustuvės Raudonojoje salėje prasidėsiančią tradicinę “Vilniaus šokio spaustuvę” (“Kitą savaitę Menų spaustuvė spaus šokį”); Aušra Motuzienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Operos katedros siurprizai”, kuriame vertina Lietuvos muzikos akademijos studentų operinius darbus; Lietuvos Nacionalinė filharmonija informuoja apie birželio 9 d. Londono “Royal Festival Hall” koncertų salėje įvykusį jauno lietuvių gitaristo, tarptautinių konkursų laureato Sauliaus Lipčiaus rečitalį (“Jaunojo lietuvių gitaristo koncertas Londone”), o Jurgita Skiotytė rašo apie birželio 15 d. septintajame “Vilniaus festivalyje” kartu su Valstybiniu Vilniaus kvartetu pirmą kartą koncertavusį vieną žymiausių nūdienos fleitininkų iš Didžiosios Britanijos, Britų imperijos ordino kavalierių Wiliamą Bennettą (“Dainuojantis fleitos ir styginių ansamblis”).
Renata Ščerbavičiūtė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Pienas ir kraujas. Aukso krešėjimas”, kuriame apžvelgia galerijoje “Kairė-dešinė” eksponuojamą šiaulietės menininkės Medos Norbutaitės-Dilinskienės tapybos darbų parodą.
R. Ščerbavičiūtės teigimu, “šiaulietės tapyboje ryškėja prieštara tarp to, kas yra tapybiška, ir to, ką priimta vadinti natūralizmu. Tik retais atvejais geras piešėjas ir geras tapytojas išsitenka vienoje drobėje. Dažniau vienas kitą gožia, stumia iš savo erdvės lauko. Piešėja Meda su saldžiu romantizmu regi kūnus - šie tirpsta vulgarokoje barokinėje aistroje, secesiškai raivosi, simbolistiškai bando suženklėti. Rubensiškas potėpio įmantrumas gožiamas rembrantiškos šviesotamsos, šie dengiami storomis aukso spalvos aliejaus rūdimis. Lyg prieskoniai byra brangakmeniai. Veik rytietiška eklektika, kokią atrasi nebent turkiškuose kilimuose, haremų ore”.
Ignas Kazakevičius savaitraštyje apžvelgia Jūratės Rekevičiūtės grafikos ekspoziciją, pristatomą “Stiklo karoliukų” galerijoje (“Pajust, paliest ir išprotėt”), o Inga Dargužytė dalijasi įspūdžiais apie gegužės 27 - birželio 5 dieną Škotijoje vykusį tarptautinį meno projektą “LOOK 2003” (“Žvilgsnis į Škotijos grafiką”).
“Literatūroje ir mene” (06.20.) Raminta Gamziukaitė publikuoja probleminį straipsnį “Quo vadis, opera?”, kuriame analizuoja pastarųjų dviejų operos sezonų sėkmes ir nesėkmes. Straipsnio autorės teigimu, ji prisiima nelabai patrauklų diletantės vaidmenį, nes jai iš tikrųjų ne vis tiek, kur eina opera. R. Gamziukaitė pabrėžia, jog “susidomėjusi skaito profesionalų kritikų rašinius apie naujus spektaklius, bet muzikologai arba labai tolerantiški, arba pernelyg atlaidūs, arba gal bijo pasirodyti nepakankamai (post)modernūs”. Pasak straipsnio autorės, klausytis operos visada malonu, o štai matyti tenka visko ir šios pastabos skiriamos režisieriams bei scenografams, kurių valia operos scena virsta tai žvėrynu, tai skerdykla, tai spaudos klubu”.
Skirmantas Valiulis savaitraštyje publikuoja straipsnį “Mūsų miestelyje”, kuriame apžvelgia fotografės Ramunės Pigagaitės kūrybą daugiau apsistodamas prie fotografijų ciklo “Mano miesto žmonės”.
Teatrologės Audronė Girdzijauskaitė ir Irena Aleksaitė savaitraštyje dalijasi įspūdžiais apie tarptautinį teatro festivalį “Kontakt” gegužės pabaigoje vykusį Torūnėje bei prieš tai pasibaigusią Naujosios dramos akciją (“Torūnės “Kontakt” ’03 ir kiti teatro įvykiai”).
Kalbėdama apie lietuvių pasirodymą “Kontakte” A. Girdzijauskaitė pažymi, jog per “M. Ivaškevičiaus “Malyšą” žmonės stojosi ir ėjo lauk. Kodėl? Tikėjomės, kad būtent lenkai šį spektaklį supras, kad jis jaudins. Apsirikome: didžiuma lenkų, jau nekalbant apie kitų šalių atstovus, nesuprato “Malyšo” net siužeto, o kur jau ten tam tikri “sutartiniai” ženklai ar dvikalbystė bei paradoksalios žmonių situacijos metafora. Vienintelis lenkų kritikas Romanas Pawlowskis parašė įžvalgią ir subtilią recenziją. Mažai kas suprato, kokiose dvigubose ir trigubose pinklėse mes atsidūrėm 1940 metais”.
I. Aleksaitė priduria, jog “ne kažin kiek geriau priimtas buvo ir Tumino “Belaukiant Godo” […]. Tuminas, regis, daro vieną tokį keistą dalyką: jis bando pjesės veikėjų Godo laukimo laiką sutapatinti, permesti į žiūrovų salę, kad tu irgi sėdėtum ir kankindamasis lauktum kartu su personažais. Bet tai pavojinga - lėti, tęsiami spektaklio ritmai reikalauja iš aktorių stebuklo, o šie nejučiom krypsta į buitiškumą”.
Rubrikoje “Rašytojas ir visuomenė” savaitraštyje publikuojamas Liudviko Jakimavičiaus pokalbis su prozininke Vanda Juknaite (“Atsparumas užterštame gyvenimo peizaže”, o Eugenija Vaitkevičiūtė recenzuoja Bronės Liniauskienės eilėraščių knygą “Ant vakaro kranto”, išleistą “Homo Liber” leidyklos (“Šiapus vakarėjančio laiko”).
“Šiaurės Atėnuose” (06.21) publikuojamas Sigito Parulskio pokalbis su poetu Aidu Marčėnu.
Pasak A. Marčėno, “sokratiškasis “žinau, kad nieko nežinau” - filosofų reikalas. Poetui labiau tiktų apvertimas - nežinau, kad žinau viską.
Paklaustas, ką poezijoje labiausiai vertina, turėdamas omenyje ne tik savo tekstus, A. Marčėnas atsako: “Vertinu tai, ką gali išreikšti tik poezija, kai, regis, visiškai įžemintame tekste pro kokią skylę akimirką šmėsteli priartėjusi anapusybė - tartum iš tiesų egzistuotų. Vertinu tai, ko pats parašyt nesugebėčiau. Vertinu savo, kaip skaitytojo, nuostabą, vertinu nuostabą autoriaus, kuriam kalba atsidėkojo už pastangas”.
Gintaras Beresnevičius savaitraštyje publikuoja straipsnį “Aliuzijos ir iliuzijos paskutinio referendumo temomis”, kuriame įkvėptai svarsto apie praėjusį referendumą dėl stojimo į ES.
Straipsnio autoriaus teigimu, “įsiutimas, nepasitikėjimas, skurdas buvo tokie dideli, kad niekas nebūtų nustebęs dėl neigiamo referendumo rezultato. Net aukštai reitinguojama žiniasklaida, vaizdinė ir rašto, bijojosi ką per daug prireklamuoti, pernelyg agituoti, kad nebūtų įtarta; hierarchai nežinojo, ką daryti, agituoti ar ne, politikai ir intelektualai lindo į giliausią provinciją, kalbėti, kalbėti - ir bijodami gauti ausų. Galiausiai vis dėlto apsispręsta imtis besaikės propagandos, ir rizika padidėjo trigubai, tačiau ir laimėjimo šansas - vienu procentu. Ta rizika buvo šventa rizika. Praradome valstybę šlovingai, ir dabar prieš save pagaliau turime gana garbingą drakoną, kuris baudžiasi mus maitinti už prievoles ir drakono urvo valymą”.
Jonas Serapinas savaitraštyje publikuoja esė “Shysis”, o Gediminas Kajėnas recenzuoja Jameso Pettersono romaną “Siuzanos dienoraštis Nikolui”, kurį išleido leidykla “Tyto alba” (“Banalumas neturi ribų”). Recenzentas primena, kad šis romanas išleistas serijoje “Geriausios XX a. pabaigos knygos”. Ir priduria: “Matyt, ir garsiausias jis tik savo banalumu. Ne kaip kitaip”.
Herkus Kunčius savaitraštyje publikuoja tekstą “Mano mustafa”, kuriame stengiasi įrodyti, kad “tie, kurie nepagrįstai kartoja, kad islamo fundamentalistai beprasmiai žudo kitatikius, skaudžiai klysta”, o Jūratė Stauskaitė svarsto apie lietuvių grafikos parodą, visą mėnesį veikusią ŠMC (“Kaip sujaudinti a. a. a.?” - t.y. asą alfonsą andriuškevičių, aut. past.).
J. Stauskaitė su kandžia ironija įvardija privalomuosius šiuolaikiškumo kriterijus, kuriais remiantis buvo vertinami parodoje eksponuoti darbai: 1) Šiuolaikiniai (toliau “š”) darbai (be galo modernūs); 2) “Š” prasmė (svarbi pačiam autoriui); 3)”Š” ekspozicija (instaliacija); “Š” formatas (didelis); 4) “Š” pateikimas (pateplioti ir paglamžyti atspaudai, t.y. “purvas”) 5) “Š” technika (korundas); 6) “Š” situacija (ŠMC).
Straipsnio pabaigoje J. Stauskaitė pabrėžia, kad kaip ir kitos jos kolegės, ji nebeatitinku paties šiuolaikiškiausio šiuolaikiškumo kriterijaus - šiuolaikinio amžiaus: “Kaip gaila, kad čia jau nieko nė aš negaliu pakeisti. Nebent ryžtis klonavimui”.
