Likus pusmečiui iki 2006 m. gegužės, kai baigia galioti pereinamasis dvejų metų laikotarpis naujoms Europos Sąjungos narėms, senosios valstybės narės turi apsispręsti, ar toliau taikys saugiklius laisvam darbuotojų judėjimui, ar atvers darbo rinką darbuotojams iš naujų valstybių narių.
Iš visų senųjų valstybių narių tik Vokietija ir Austrija yra griežtai nusiteikusios palikti dar trejų metų laikotarpį, apsaugantį nacionalinę darbo rinką nuo darbo jėgos antplūdžio iš naujų valstybių narių. Tačiau kitos šalys narės – Ispanija ir Olandija – neoficialiai yra pareiškusios, kad yra linkusios atsisakyti apribojimų darbo jėgos judėjimui. Savo ruožtu Europos Komisija 2006 m. sausį turi parengti ataskaitą apie 2004 m. plėtros padarinius ES darbo rinkai.
Suomijos ministras pirmininkas Matti Vanhanenas ir darbo ministrė Tarja Filatov spaudai yra sakę, kad Suomija nusprendusi atsisakyti apribojimų darbo jėgos migracijai iš naujų ES narių. Galbūt tokiam sprendimui įtakos turėjo tai, kad Suomija ruošiasi 2006 m. antroje pusėje prezidentauti Europos Sąjungai, o įdiegti darbo jėgos judėjimą reguliuojantys saugikliai prieštarauja vienai pagrindinių ES laisvių. Tokia Suomijos iniciatyva gali paskatinti ir kitas ES senbuves atsisakyti pereinamojo laikotarpio nuo kitų metų balandžio.
Kaip žinoma, šiuo metu tik Didžioji Britanija, Airija ir Švedija yra visiškai atvėrusios savo sienas darbuotojams iš pokomunistinių šalių, kurios prie ES prisijungė 2004 m. gegužę. Tačiau kitos valstybės senbuvės, kurios taiko pereinamąjį laikotarpį, 2006 m. pavasarį turi pranešti, ar išlieka galiojanti tvarka, ar yra atveriamos durys darbo jėgai iš Vidurio ir Rytų Europos.
Kai kuriose valstybėse senbuvėse pramonės ir prekybos atstovams, profesinėms sąjungoms daromas politinis spaudimas, kad pereinamieji laikotarpiai vis dėlto būtų panaikinti. Suomijos profesinės sąjungos yra susirūpinusios, kaip vietinius darbuotojus apsaugoti nuo darbo jėgos antplūdžio iš Baltijos šalių ir Lenkijos. Savo nuogąstavimus profesinių sąjungų atstovai grindžia patirtimi su atvykėliais iš kaimyninės Estijos, kurie yra linkę dirbti už mažesnius atlyginimus. Darbo rinkos dalyviai Suomijoje tokią darbuotojų iš Estijos invaziją vertina kaip socialinį dempingą ir nelygią konkurenciją dėl darbo vietų. Profesinės sąjungos yra linkusios sušvelninti savo nuomonę dėl pereinamųjų laikotarpių, jei Suomijos vyriausybė įsipareigos remti vietinių darbuotojų įsitraukimą į darbo rinką Suomijoje. Europos Teisingumo teisme nagrinėjama daug bylų, susijusių su prieštara dėl Suomijos ar Švedijos nacionalinės darbo rinkos koncepcijos bei taisyklių. Pavyzdžiui, viena Suomijos profesinė sąjunga bylinėjasi su kelto savininkais, kurie savo įgulą sudarė iš pigiau apmokamų Estijos piliečių.
Vokietija atstovauja visai priešingai stovyklai dėl laisvo darbuotojų iš Vidurio ir Rytų Europos šalių judėjimo. Vokietijos prezidentas Horstas Köhleris lapkričio 2 d. per vizitą į Bratislavą yra paminėjęs, kad Vokietija tikrai nesirengia atšaukti pereinamojo laikotarpio darbuotojų judėjimui iš dešimties naujų ES valstybių narių. Prezidentas Vokietijos poziciją pagrindė sakydamas, kad pereinamasis laikotarpis buvo įtrauktas į naujų valstybių narių stojimo sutartis ir todėl jų privalu paisyti, tačiau pabrėžė, kad tai tikrai nėra susiję su Vokietijos baime dėl darbuotojų antplūdžio iš Vidurio ir Rytų Europos šalių.
Pagrindinis argumentas, kuriuo grindžiamos apsaugos priemonės laisvam darbuotojų judėjimui – tai siekis apsaugoti savo darbo rinką nuo darbuotojų srauto iš minėtų šalių. Kelios ES valstybės senbuvės yra tiksliai nurodžiusios, kad pereinamasis laikotarpis yra skirtas gerovės valstybės apsaugai. Viena vertus, pereinamasis laikotarpis laisvam darbuotojų judėjimui sudaro nelygias galimybes senų ir naujų valstybių narystei ES, todėl kai kurios naujos valstybės narės Lenkija ir Vengrija yra įsteigusios atsakomojo pobūdžio pereinamąjį laikotarpį. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad ES ruošiasi antrajai plėtros bangai – planuojama Bulgarijos, Rumunijos, Kroatijos ir Turkijos narystė. Po šios plėtros ES pasipildys daugiau nei 100 milijonų gyventojų. Vien tik Turkijoje yra 70 milijonų gyventojų, o Turkijai įstojus į ES pagal teritorijos ir gyventojų skaičiaus kategoriją ši valstybė taps antra pagal dydį ES nare po Vokietijos. Turkija turi tiek gyventojų, kiek naujos valstybės narės kartu paėmus.
Žvelgiant į ES ateities planus akivaizdu, kad įgyvendinant vieną pagrindinių ES laisvių labai svarbu valdyti potencialios migracijos srautus ES teritorijoje. Galima sakyti, kad nūdieniai ES reikalavimai naujoms valstybėms narėms ir taikomos pereinamojo laikotarpio schemos turėtų išryškinti spręstinas darbo jėgos judėjimo ES problemas.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
