Šiomis dienomis kalbos apie visuotinį klimato atšilimą gali atrodyti psichologiškai nerealios Lietuvoje.
Amerikoje jos taip daugeliui atrodo visais metų laikais. Ir toli gražu ne vien tik George‘ui W. Bushui (Džordžui V. Bušui), bet ir aibei kitų dešinesnių pažiūrų politikų, politologų, netgi mokslininkų.
Todėl tokie straipsniai kaip šitas didžiai gerbiamo ir tikrai ne fanatiškai nusiteikusio žurnalisto, dienraščio „Washington Post“ apžvalgininko Davido Ignatius (Deivido Igneišiaus) mažų mažiausiai verčia susimąstyti.
Ar jis ne per smarkiai panikuoja?
David Ignatius: Ar čia šilta?
Jei dalyvaujate naujienų versle, vienas svarbiausių klausimų – suvokti, kas yra „naujiena“. Jūsų klubo futbolo komandos likimas, suprantama, atitinka naujienų apibrėžimą. Kaip ir lėktuvo katastrofa ar žiauri žmogžudystė. O kaip su drugelių migracijos įpročių pasikeitimais?
Mokslininkai mano, kad naujos drugelių veisimosi vietos yra ankstyvasis visuotinio klimato atšilimo padarinys – tačiau tai, daugelio žmonių įsitikinimu, jokia naujiena. Kaip ir trumpėjančios liūtys Amazonėje ar suplonėjęs ledas Arktikoje. Šių pokyčių savo asmeniniame gyvenime nepastebime ir šiuo požiūriu tai tėra abstrakcijos. Taigi tokie pranešimai mūsų nejaudina taip, kaip sujaudintų lėktuvo katastrofa, nors jie gali būti katastrofos, kuri iš tiesų kėsinasi sudrebinti visos planetos gyvybės pamatą, pranašai. Kadangi tai nėra „naujienos“, pokyčiai aplinkoje neragina imtis veiksmų – bent jau Jungtinėse Valstijose.
Galvoti apie sunkiai paaiškinamus mūsų planetos gyvenimo ritmus, o ne apie kiaurą parą trunkantį naujienų ciklą mane paskatino neseniai įvykęs pašnekesys su mokslininku Thomasu E. Lovejoy, kuris vadovauja Johno Heinzo III Mokslo, ekonomikos ir aplinkos centrui (H. John Heinz III Center for Science, Economics and the Environment). Kai pirmą kartą susitikau Lovejoy beveik prieš 20 metų, jis mėgino paraginti žurnalistus, panašius į mane, atkreipti dėmesį į Amazonės klimato ir biologinės įvairovės pokyčius. Jis vis dar mėgina tą daryti, tačiau pradeda galvoti, ar jau ne per vėlu.
Lovejoy baiminasi, kad Amazonės ekosistemos pokyčiai gali būti negrįžtami. Praėjusį mėnesį mokslininkai pranešė, kad Amazonės nusekimą veikiausiai sukėlė naujas Atlanto srovių pobūdis, kuris savo ruožtu pranašauja numatomą klimato atšilimą. Sumažėjus liūtims, tropiniai miškai pradeda džiūti. Jie lengviau užsidega ir tai keičia nuolatinį jų ekosistemos ciklą: išdžiūvę miškai į atmosferą išskiria mažiau drėgmės, taigi mažėja ir lietaus. Kai miško medžiams stinga lietaus, jie džiūva šešis kartus daugiau, panašiai veikiamos ir kitos rūšys.„Kada mes sunaikinsime šią sistemą? – stebisi Lovejoy. – Tai tarytum vaikščiojimas ant bedugnės krašto, netgi nenutuokiant, kur ji yra. Sveika nuovoka sako, kad bedugnės, žengęs nuo jos krašto, neatrasi, tačiau būtent tą mes ir darome, naikindami miškus ir prisidėdami prie klimato atšilimo.“
Lovejoy pirmą kartą į Amazonę atvyko prieš 40 metų – tada jis buvo jaunas, 23 metų mokslininkas. Tuo metu tai buvo bekraščiai miškai, dydžiu prilygstantys žemyninėms Jungtinėms Valstijoms, tačiau tuomet čia gyveno tik 2 milijonai žmonių ir tebuvo vienas didelis kelias. Mokslininkas čia lankėsi daugiau nei šimtą kartų, kasmet matydamas, kaip šis pirmykštis miškas keičiasi veikiamas žmonių. Gyventojų padaugėjo dešimteriopai, miškus dabar juosia keliai, naujos gyvenvietės ir ekonominis progresas. Pats miškas, kadaise, kai Lovejoy jį išvydo pirmąsyk, buvęs stulbinamai turtingas ir vešlus, keičiasi.
Lovejoy, kuris buvo vienas iš pirmosios 1992-aisiais išleistos knygos „Visuotinis atšilimas ir biologinė įvairovė“ („Global Warming and Biological Diversity“) redaktorių, apimtas nevilties. Krizė, kurią daugiau nei prieš du dešimtmečius jis ir kiti mokslininkai jautė kylant, artėja – atrodytų, lėtai, tačiau gana greitai, kad gali būti neįmanoma sušvelninti jos padarinių.
Geriausius reportažus apie „nenaujieniškus“ klimato pokyčius paskelbė Elizabeth Kolbert iš „The New Yorker“. Jos trijų dalių straipsnių ciklas, pasirodęs praėjusį pavasarį, aiškiai parodė galimos nelaimės padarinius: Arkties jūros ledas nuo 1979-ųjų sumažėjo 250 milijonų akrų (akras – 0,4 hektaro, vert. past.); atrodo, pirmą kartą per 120 000 metų pradėjo tirpti amžinasis įšalas; nuolat kyla Žemės paviršiaus temperatūra; kinta liūčių pobūdis ir tai gali sukelti dideles sausras, panašias į tas, kurios sužlugdė senąsias civilizacijas. Šį mėnesį ji išspausdino naują straipsnį, „Drugelių pamokos“ („Butterfly Lessons“), kuriame atskleidė, kaip šie gležni padarėliai planetai šylant ieško naujų veisimosi arealų. Jos įsitikinimu, visa gyvybė, nuo mikroorganizmų iki žmonių, privalės prisitaikyti, o prisitaikymo būdai gali būti pavojingi ir grėsmingi stabilumui.
Taigi daugelis dalykų, pranešamų per naujienas, galų gale neturi jokios prasmės. Tačiau jei tokie žmonės kaip Lovejoy ir Kolbert yra teisūs, mes visi tiesiog nekreipiame dėmesio į didžiausią žmonijos istorijos naujieną. Praėjusių metų straipsnių ciklą Kolbert baigė šia sukrečiančia mintimi: „Atrodytų, neįmanoma įsivaizduoti, kad technologiškai pažangi visuomenė gali pasirinkti savęs sunaikinimo kelią, tačiau būtent tai mes kaip tik ir darome“. Ji teisi. Jungtinių Valstijų nenoras rimtai vertinti klimato pokyčius yra neatleistina, sunkiai įsivaizduojama žmonijos kvailystė.
