Kalbant apie juos nestokojama pačių įvairiausių epitetų: chameleonai, pragmatikai, laisvo elgesio politikai. Teigiamų apibūdinimų, vertinant jų elgesį, beveik neįmanoma išgirsti, nebent tik jie patys kaip maldelę išpyškina nestabilų elgesį ir pažiūras pateisinančius argumentus.
Kalbėti apie asmenis, keičiančius savo spalvą nuo mažiausio politinio vėjelio krypties pasikeitimo, be abejonės, skatina praėjusios savaitės vienos dienos aktualija, nustelbusi tos pačios dienos žinią, kad Lietuva neatitinka Mastrichto kriterijų, todėl negalės nuo kitų metų turėti euro. Daktarui Kaziui Bobeliui, kaip tai įnoringai bobelei iš pasakos apie auksinę žuvelę, nusibodo būti valstiečiu liaudininku – panoro pasidaryti liberaliu demokratu; tiesa, dar prieš nusibostant būti valstiečiu liaudininku – jam įkyrėjo būti krikščioniu demokratu.
Įvykio, nuo kurio valdančioji dauguma tapo mažuma, komentarų buvo pačių įvairiausių, tik beveik niekas nebepastebi vieno svarbaus dalyko: kad toks politikos veterano žingsnis – kaip su laužtuvu pasišvaistyti juvelyrinių papuošalų parduotuvėje. Tik ta parduotuvė labai jau skurdi ir nustekenta – tai mūsų politinės partijos. Partijos, kuriomis mažiausiai pasitiki mūsų piliečiai. Tą pasitikėjimą, žinoma, menkina ir politikai, mėgstantys migruoti iš vienos partijos į kitą. Tokie žingsniai silpnina ne tik pačias partijas, bet ir jų ideologijas (žinoma, jei partijos jas turi), skatina visuomenę įtarti, kad politikams terūpi asmeninis interesas. Deja, šiuo metu kalbėti apie politinių partijų vadovavimąsi konkrečiomis ideologijomis darosi visai nebemadinga ir netgi naiviai skamba: ideologijas pakeičia interesai.
Žymiausi migrantai
Kai kurie politikai turi nenumaldomą pomėgį keisti politines partijas, tarsi jos būtų kaip suteptos kojinės. Šiandieną politikų migravimas per partijas daugeliui nebekelia nuostabos – tai ženklas, kad su sistema ne viskas gerai.
Rolandas Paksas – aukštojo pilotažo meistras, pasiekęs aukštumas konservatorių gretose, nukrito į liberalų gretas, kuriose pagimdė liberalus demokratus.
Henrikas Žukauskas – realus pretendentas į rekordų knygą, savo karjeroje priklausęs Tėvynės sąjungai, liberalams, o per dvejus metus spėjo iš liberaldemokratų dreifuoti į darbiečių gretas, kur pavargęs, matyt, nusprendė, kad jis sukurtas savai partijai. Gal todėl Lietuvos piliečių aljansas padovanojo beveik niekam nežinomą politinį darinį – piliečių sąjungą.
Jonas Lionginas – liberalias tradicijas puoselėjęs ir demokratiškesnių idėjų pasigedusiam R. Paksui padėjęs steigti liberaldemokratus, galiausiai nusėdo dėl jokių ideologinių vertybių galvos skausmo nekeliančioje Darbo partijoje.
Ne vienodas likimas susiklostė buvusiems kolegoms iš krikščionių demokratų: Egidijus Vareikis pasirinko konservatorius; Vytautas Bogušis sėkmingai įsitaisė Artūro Zuoko pašonėje, tiesa, ne veltui, o už nuolankią tarnystę Vilniaus merui sunkiausiu abonentiniu laikotarpiu; Algis Kašėta, pabuvojęs liberalcentristu, apsistojo naujajame Liberalų sąjūdyje. Apie K. Bobelio rokiruotes viskas jau pasakyta. Nebe pirmą partijos prieglobstį patiria ir Egidijus Klumbys, kažkada vadovavęs krikdemams, išmainė juos į Tautos pažangos partiją, tačiau dėl Seimo nario mandato teko pavirsti ir socialiberaliu, ir liberaldemokratišku.
Rimantas Dagys atliko bene didžiausią šuolį iš politinės kairės į dešinę: iš socdemo, praėjęs socialdemokratų dutūkstantininkų skaistyklą, šiuo metu gina konservatyviąsias idėjas.
Nuostolių patyrė ir Artūro Paulausko vadovaujami socialliberalai. Buvęs frakcijos narys Rolandas Pavilionis aktyviai įsiliejo į R. Pakso gretas, o Dangutė Mikutienė glaudžiasi Darbo partijos gretose.
Dalia Teišerskytė – Kazimiros Prunskienės vadovaujamą Moterų partiją iškeitė į liberalus, o žymusis tautininkas Rimantas Smetona, matyt, susivokė esąs arčiau žemės – valstiečių liaudininkų, kuriuos irgi paliko.
Šiomis dienomis Vilija Blinkevičiūtė pareikšdama, kad ji dėl ministrės kėdės nesirengia keisti partijos, tarsi pademonstravo sektiną pavyzdį, tačiau ir šiuo atveju nežinia kaip būtų susiklostęs jos likimas, jeigu ji vis dėlto būtų antrą kartą neparašiusi atsistatydinimo pareiškimo. Visai įmanoma, kad galėjo likti ir be ministrės kėdės, ir be partijos. O gal šis žingsnis rodo, kad iš tiesų darosi reali Artūro Paulausko ir konservatorių iniciatyva suburti valstybininkų koaliciją, kurioje V. Blinkevičiūtei rastųsi viltis išsaugoti mėgstamą postą?
Apibendrinant norisi pasakyti, kad jei pagrindinė ašis, vienijanti politines partijas, būtų tam tikros ideologijos, kurios būtų svarbesnės nei pragmatiniai asmeniniai interesai, pasitikėjimas partijomis nebūtų toks menkas. Ideologinis politikų nebrandumas veikia žmonių požiūrį. Todėl politinė sistema reikalauja jau ne kosmetinių pokyčių, o esminių reformų, kurias inicijuoti sėkmingai gali pati visuomenė. Ar šiandieną matomos politinės tragikomedijos dar nepakanka, kad kiltų noras ne vien pasipiktinti, bet jau ir šį tą pakeisti?
Mindaugas Lingė yra Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcijos pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
