Sėkmingai pasibaigus referendumui dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, prezidentas Rolandas Paksas mus visus pagyrė, pareikšdamas, kad mes, lietuviai, “išlaikėme pilietiškumo egzaminą”.Visada malonu, kai tave vertina ir gražiai apkalba. Bet šį kartą prezidento pagyrimas nebuvo malonus.
Pono Pakso kūno kalba
Mums skirtos pagyros neatrodė nuoširdžios. Jos buvo pasakytos vis tokiu pačiu keistai įtemptu balsu, kuriuo į tautą paprastai kreipiasi naujasis prezidentas. Šioje nenatūralioje balso įtampoje juste juntamas žmogaus nepasitikėjimas savimi ir kitais.
Beje, visa savo kūno kalba Rolandas Paksas mums sako, kad jo prisiimtas valstybės lyderio vaidmuo jam yra sunkus, nejaukus, ne savas, kad jis kaip pilietis jaučiasi nesmagiai. Šitas nesmagumas nemaloniai veikia kitus žmones. Ypač tuomet, kai naujasis prezidentas ima kalbėti apie patriotizmą, pilietiškumą ir kitas dorybes. Tiesiog nesmagu ir tiek.
Turbūt čia nieko nepakeis ir viešieji ryšiai, kuriems ponas prezidentas ir gausi jo komanda, atrodo, skiria gerokai daugiau dėmesio nei konkrečioms valstybės problemoms. Ar iškilmingai pasirašinėtų dekretą, ar sodintų ąžuoliuką, ar spaustų rankutę kaimo vaikui, viską ponas Paksas daro su ta pačia skausminga veido išraiška, su ta pačia nesmagia įtampa. Net Prezidentūroje nuolat skambanti kanklių, skudučių ir ragų muzika negali įveikti to nelemto nesmagumo..Mat nesmagumas kyla iš esmingesnio dalyko - iš prezidento vartojamos retorikos ir veiksmų neatitikimo. Jei tiesmukiau: mūsų prezidentas kalba kaip Dalia Kutraitė-Giedraitienė, o elgiasi kaip Gintaras Šurkus ir Remigijus Ačas.
Toks valstybės vadovo susidvejinimas - nemenka pilietinės visuomenės problema. Mat pilietinė visuomenė, kaip sako moralizuojantys Vakarų filosofai, remiasi pasitikėjimo ryšiais, tam tikrais moraliniais įsipareigojimais ir susitarimais. Tokioje visuomenėje pati valdžia yra nuolat piliečių egzaminuojama. Ir pilietinės brandos egzaminus ji turi laikyti ne žodžiu ar raštu, bet kasdieniais sprendimais ir poelgiais.
Deja, pilietiškumo egzamino slenksčio mums Dievo duotas “jaunystės prezidentas” nesugeba peržengti. O gal per jį žengti ir neketina?
Viešųjų ryšių spąstai
Į dviprasmišką padėtį naująjį prezidentą įstūmė jau pati jo rinkimų kampanija. Jos metu poną Paksą stengtasi išplėšti iš negražios, purvinos socialinės realybės, kurioje murgdosi visi nuodėmėmis apšašę Lietuvos politikai, ir iškelti į dangiškąją erdvę. Tiek iš Jurijaus Borisovo malūnsparnio, tiek iš žydrųjų TV reklaminių klipų Rolandas Paksas žengė pas mus kaip tikras “aniolas”, nešantis ant sparnų tikėjimą ir viltį. Jo viešųjų ryšių akcija vartojo ne liberaliajai demokratijai, bet viduramžių kultūrai būdingą ženklų sistemą. Rinkėjams buvo siūlomas ne realiais įsipareigojimais pagrįstas moralinis susitarimas, bet aiškaus turinio neturintis tvarkos mitas ir dangiškos gėrybės.
Dar daugiau: pono Pakso propagandinė akcija buvo nukreipta ne į visuomenės pilietinę konsolidaciją, bet į jos supriešinimą. Jaunasis padangių pilotas buvo iškeltas kaip visų nuskriaustųjų ir pažemintųjų - žemdirbių, pensininkų, bedarbių - gynėjas, šaukiantis juos į kryžiaus žygį prieš tėvynę užgriuvusias blogio jėgas. Tas blogis - tai “mafija”. Tai visi prieš “aniolą” susimokę Šėtono tarnai: Vakarams parsidavę politikai, intelektualai, “korumpuoti” verslininkai, valdininkai, žurnalistai ir humoristai.
Net inauguracijos dieną naująjį prezidentą mėginta tautai pristatyti ne kaip jos pačios, bet Dievo išrinktąjį lyderį. Prezidento ir Dievo ryšį neva palaikanti burtininkė Lena Lolišvili pabrėžtinai demonstruota prieš TV kameras. Tuoj pat spaudai išplatinta ir simbolinė nuotrauka: Respublikos prezidento kabinete po Vytauto Didžiojo portretu rinkimų pergale džiaugiasi ponas Paksas ir burtininkė Lena - Aukščiausiojo valia ir tvarka sugrįžo į nelaimingos lietuvių tautos istoriją.
Mokyklinės “Dievo išrinktojo“ bėdos
Deja, išlikti “Dievo išrinktuoju“ net ir Marijos žemėje nėra lengva. Net ir karo piloto licenciją turint.
Išlaisvėjusi ir suįžūlėjusi lietuvių visuomenė tempia naująjį prezidentą iš sakralinių aukštumų į mokyklinį egzaminų suolą. Ir čia ponas Paksas sutrinka. Jis ima spyriotis, išsisukinėti ir slapukauti kaip egzaminams nepasiruošęs mokinukas. Nutūpęs iš dangaus, pilietinėje visuomenėje jis neatranda vietos.
“Rinkimai baigėsi“, “užmirškime rinkimus“, - vis kartoja žurnalistams prezidentas, klausiamas apie rinkiminių pažadų įgyvendinimą. Toks atsakymas reiškia tik viena: ponas Paksas pripažįsta, kad jokios moralinės sutarties su visuomene jis nėra sudaręs ir neketina sudaryti. Tautai surengtas rinkiminis šou jo kaip politiko moraliai neįpareigoja, su pilietine Lietuvos visuomene jis neturi jokių nuolatinių ryšių.
Tokią laikyseną prezidentas demonstruoja ir konkrečiais veiksmais, kurie išduoda ne ką kitą, o tik didelę asmeninės atsakomybės baimę.
Nėra smagu žiūrėti, kaip politikos žarijas Lietuvos prezidentas žarsto kitų rankomis, kaip kilus mažiausiai įtampai skuba slėptis už plačių premjero pečių. Jau neatrodo keista, kad pono Pakso į kryžiaus žygį kviesti žemdirbiai šiandien lieka vieno pono Brazausko rūpesčiu. Visuomenei rodomi ir kiti pilietinio žavesio nesukeliantys vaizdai: pasitelkęs socialdemokratus prezidentas atkeršija buvusiam partijos bičiuliui Artūrui Zuokui, vidaus reikalų ministro ir premjero rankomis mėgina susidoroti su neparankiu policijos komisaru, o to padaryti nepavykus sprunka į šoną.
Dar liūdniau atrodo sprendimai, kurie reikalauja tiesioginės valstybės vadovo atsakomybės. Čia - visiškas fiasko. Ponas Paksas skubiai suteikia Lietuvos pilietybę savo finansiniam rėmėjui ponui Borisovui - neva už įspūdingą šešių milijonų labdarą. Tačiau šios labdaros pėdsakų žurnalistams taip ir nepavyksta rasti.
Tvarką žadėjęs prezidentas paskiria vidaus reikalų ministru susikompromitavusį, ne Lietuvos, bet Rusijos interesus gynusį pareigūną ir dar paaiškina, kad jis, prezidentas, jokios atsakomybės už tokį savo sprendimą neprisiima: už tai atsakysiąs premjeras. Ir tai teigia žmogus, tik ką savo rinkimų programoje tvirtinęs, kad “prezidentas tiesiogiai atsakingas už valstybėje vyraujančią atmosferą ir visuomenės nuotaikas“. O tos nuotaikos, žinia, negali būti labai geros, kai visuomenė mato savo valstybės prezidentą nuolat bėgantį iš jam privalomų pilietiškumo egzaminų.
Todėl jau nieko labai nestebina, kad vos išrinktas prezidentu Rolandas Paksas tapo vienu iš tų, kurių pasirodymai per TV šiandien lietuvius erzina labiausiai. “Veido“ paskelbtais bendrovės “Spinter“ apklausos duomenimis, šiose varžybose dabartinį prezidentą pralenkia tik Vytautas Landsbergis: net buvęs Telekomo direktorius Tapio Paarma jam neprilygsta.
Vis dėlto didžiausią nesmagumą kelia ne tiek pats įtampos kankinamas prezidentas, kiek pabrėžtinai moralizuojančios, į pilietinius ir patriotinius jausmus apeliuojančios jo kalbos. Klausydamasis jų, visada prisimeni, kad Rolandas Paksas tapo Lietuvos prezidentu, anot jo burtininkės Lenos, tik “Dievui atsiuntus“ pinigus.
Žinoma, į šią nemalonią tiesą gali numoti ranka rūpesčiuose paskendę žemdirbiai. Ją gali nutylėti geranoriški žurnalistai ir korektiški politikai. Bet jos niekada nepamirš savo valstybės likimu gyvenantys piliečiai. Jos niekada nepamirš ir Lietuvos istorija - kas ir kaip ją ateityje rašytų.
Prezidento padėtis nėra lengva. Galima jį atjausti. Bet paguosti tikrai nėra kuo. Nebent geranoriškai patarti: mielasis prezidente, jei galite nerašyti rinkimuose pažadėtos “Nacionalinio pasididžiavimo ugdymo programos“, nerašykite.
