Lietuvos nacionalinio baleto trupės repertuarinė politika pastaraisiais metais pasižymi atsargumu - dažniausiai renkamasi tokius veikalus, kurie jau patikrinti kitų šalių žiūrovų, pripažinti kritikų - arba išbandyti laiko. Amerikos choreografų kompozicijų vakaro premjera, įvyksianti šiandien (05.07) taip pat leidžia atjaunėti keliais dešimtmečiais ar netgi daugiau negu pusšimčiu metų.
Antony Tudoro, Geraldo Arpino ir George’o Balanchine’o kūriniai jau tapo XX a. choreografijos istorijos eksponatais - pasirodo, nuo jų iš tikrųjų verta kartkartėmis nupūsti dulkes. Bet trijų dalių baleto vakaras pasirodė įdomus ne tik šiuo, bet ir kitais aspektais - ir kaip savita pozicija daugiau į siužetiškumą linkstančiame mūsų baleto spektaklių sąraše, ir kaip neblogas techninis iššūkis Lietuvos baleto trupei, pastaraisiais metais dažniausiai įgyvendinančiai kiek eklektiškas Boriso Eifmano choreografines fantazijas.
Pirmojoje vakaro dalyje parodytas Antony Tudoro “Lapai vysta” atgaivino kadaise berods Monte Carlo baleto trupės Vilniuje paliktus prisiminimus. Graži, kiek minorinė Antonino Dvorako muzika įkvėpė choreografą sukurti nemažiau gražias ir skaidriai elegiškas šokio formas, sudėliotas iš nedidelių solo epizodų, duetų ir akvareliškų grupinių scenų, kurie viens kitą veja lengvai, naudojant neoklasikiniam šokiui būdingus judesius bei pozas. Įdomu sekti lengvai viens kitą papildančius, viens iš kito išaugančius choreografinius brėžinius ir kombinacijas, kuriose kiekvienas artistas turi galimybę pasirodyti kaip solistas.
Atlikėjų būryje itin malonu matyti Neli Beliakaitę - Vilniaus baleto mokyklos auklėtinė pastaruosius kelis sezonus dirbo įvairiose Amerikos baleto trupėse, o šį sezoną, kaip atrodo, ryžosi vėl praleisti Lietuvoje. N. Beliakaitė - artistė, kurios pasirodymai visada kelia minčių; jos šokio būdas išliko sklandus, muzikalus - ir efektingas, o pastarasis bruožas A. Tudoro choreografijai ne visada tinka. Peržiūroje (05.06) gėrintis N. Beliakaitės žingsniais, šuoliais, sukiniais, retsykiais norėtųsi daugiau plastinių pustonių, daugiau atsiribojimo nuo savęs kaip svarbiausios šio epizodo solistės. Greta N. Beliakaitės gerai pasirodė Aurimas Paulauskas, su kuriuo solistė pradėjo savo baleto karjerą, paruošė pagrindinius “Gulbių ežero”, “Žizel” vaidmenis. Abu šokėjai dera vienas prie kito pozų linijomis, neblogai pajutę neoklasikinio šokio estetiką - šiek tiek gaila, kad per peržiūrą poetišką jų dueto atmosferą puošė iš kažin kur ataidinti iš visos širdies choro plėšiama daina, panaši į Europos Sąjungos himną.
Šalia patyrusių epizodo “Lapai vysta” šokėjų - Kristinos Kanišauskaitės, Miki Hamankos, Žavintos Čičelytės, Olgos Konošenkos, Rūtos Kudžmaitės - tinkamai atrodė rečiau pastebima Ana Baranova, taip pat jaunosios šokėjos Inga Cibulskytė, Agnė Ramoškaitė, kurias lengvai šokdino Eligijus Butkus, Aurimas Sibirskas, Martynas Rimeikis ir Raimundas Maskaliūnas.
Antroje vakaro dalyje atliktos dvi Geraldo Arpino kompozicijos. “Atspindžius” pagal Piotro Čaikovskio variacijas rokoko tema šoko nemažas solistų būrys. Grakščiai iš smulkių, greitų judesių sunarstyti solo epizodai bei duetai itin muzikalūs - jie padėjo naujai atsiskleisti prie jau minėtų šokėjų prisijungusiems šokėjams Takasi Aoki, Deimantei Kupstaitei ir Julijai Repet. Nudžiugino D. Kupstaitė, laisvai perteikusi išbaigtas, tačiau gyvybės nepraradusias pozas bei judesių derinius; maloniai nustebino J. Repet, kurios šokis tampa vis stilingesnis, sklandesnis, atsikrato nereikalingo manieringumo - jos ir A. Paulausko pašoktas duetas išsiskyrė muzikalumu ir santūrių emocinių bei choreografinių niuansų gausa. Vėl atkreipė dėmesį E. Butkus - jo šokio technika nuolat stiprėja, neprarasdama vertingų artistinio išraiškingumo ypatybių.
G. Arpino “Slėpinius” šoko Eglė Špokaitė ir Nerijus Juška - puikiai perpratę choreografo stilistiką, jie džiugino partnerystės jausmu, mąsliu duetų sklandumu. Įdomi, saikingais netikėtumais pasižyminti choreografinė forma leido visu grožiu sušvisti E. Špokaitės linijų grožiui ir šokio kantilenai. Aklinai juodos uždangos fone, papildomi minimalistinių scenografinio sprendimo štrichų ir talentingai čia pat scenoje fortepijonu skambinančio Petro Geniušo, artistai sukūrė iš tiesų slėpiningą nuotaiką, kuri, tinkamai suremontavus scenos grindis, pasklis su dar didesne įtaiga.
Paskutinis vakaro akcentas - Sergejaus Prokofjevo “Sūnus palaidūnas”, vos uždangai prasiskleidus, išblaškė abejones, ar verta grįžti prie šio ankstyvojo, dar 1929 m. Sergejaus Diagilevo “Rusų sezonams” George’o Balanchine’o (Georgijaus Balančivadzės) sukurto siužetinio baleto. Vieno įdomiausių XX a. pradžios prancūzų dailininkų George’o Rouault scenovaizdis (pirmasis iš nelabai gausių dailininko darbų teatrui) - įdomus moderniojo šokio teatro scenografijos pavyzdys, su išraiškinga jėga papildantis abu vienaveiksmio baleto paveikslus ir ypač kūrybiškai perteiktas Nacionalinio operos ir baleto teatro dekoratorių - jų dėka galima vėl pajusti šiandien retai kada benaudojamų ekspresyvių tapybinių uždangų jėgą.
Nemažiau įdomi ir spektaklio choreografija - puikiai žinomas ir daugybę kartų visomis kūrybos formomis perteiktas evangelinis siužetas čia pasakojamas ne kaip melodrama - veikiau kaip groteskas, o greta utriruotų iki šiol išlikusių mizanscenų G. Balanchine’as naudoja XX a. pirmosios pusės šokiui būdingus akrobatikos elementus bei sustabarėjusio klasikinio šokio estetiką pabrėžtinai neigiančius sprendimus.
Režisūrinės, choreografinės ir artistinės hiperbolės nepasirodė pasenusios - stilizuotoje vaizdų bei judesių plastikoje liko vietos ir netikėtai sujaudinančioms detalėms - kaip seserų prilaikomo Palaidūno ėjimas keliais (atrodytų, tokia elementari banalybė) ar stilizuotas, be jokių pašalinių emocijų perteiktas tėvo atleidimas paimant sūnų ant rankų ir pridengiant drabužio skvernu.
Spektaklio stilistiką gerai pajuto ir atlikėjai. Nerijus Juška be didesnių emocinių “persūdymų” plastiškai suvaidino Palaidūną, itin tinkamas Rasai Taučiūtei pasirodė Gundytojos vaidmuo - šokėja jį nuspalvino ne tik ryškiais, išbaigtais judesiais, bet ir saikingomis groteskiškomis detalėmis. Nedidelius seserų vaidmenis stilingai “suvaikščiojo” jaunosios Olesia Pavliukevič ir Agnė Ramoškaitė, o Palaidūno tarnus ekspresyviai šoko plastiškai ir faktūriškai beveik identiški Valerijus Fadejevas ir Andrius Žužžalkinas. Gerą įspūdį paliko visas vyrų kordebaletas - sugebėjęs ir gyvai, tačiau nepažeisdamas drausmės vaidinti ir reikiamai įkūnyti charakteringus akrobatinius choreografinius sumanymus.
Vaidmenis artistams kurti padėjo pagal autentiškuosius G. Rouault eskizus sukurti kostiumai, kuriuose taip pat justi ryžtingojo XX a. pradžios modernizmo šypsnys, besislepiantis ir įdomiuose spalviniuose deriniuose, ir drabužių konstrukcijose, dekoratyvinėse detalėse, galvos apdangaluose, ir mėlynai juodose Gundytojos kojas vagojančiose linijose.
