Stebint prezidento ir jo aplinkos elgseną bei reakcijas į tai, kas vyksta, susideda tarsi sutrikusių ir iki galo nežinančių, kas su jais vyksta, žmonių vaizdas. Jie nėra pasimetę ar praradę savitvardą, tiesiog atrodo, kad nėra susitarę tarpusavyje, kas ir ką teiks prezidentui kaip jo sprendimų ir kalbėjimų planą. Prezidentas yra tarsi plėšomas įtakų keliomis kryptimis.
Logiška manyti, kad pastaruoju metu prezidentas Rolandas Paksas savo veikloje demonstruoja tai, kad jis išties yra priklausomas nuo daugelio įtakos centrų. Tai:
1. Jurijus Borisovas, kuris galbūt dabar negali tiesiogiai bendrauti su prezidentu, tačiau jo pasisakymai, jo užuominos viešumoje tikrai daro tiesioginį poveikį prezidentui ir verčia jį koreguoti savo sprendimus bei veiksmus atsižvelgiant į tai, apie ką užsiminė J. Borisovas.
2. Artimi patarėjai Prezidentūroje. Jie kontroliuoja kasdienius jo veiksmus, sudaro jo tvarkaraščius ir, be jokios abejonės, modeliuoja prezidento kalbėjimo su politikais, žiniasklaida ir visuomene akcentus. Akcentai neišvengiamai atitinka šių patarėjų intelektą, psichologines ir moralines nuostatas, taip pat ir jų asmeninius tikslus, susietus su jų buvimu politikoje ir ateitimi po skandalo.
3. Partinis liberaldemokratų aktyvas, kuris nuolat lankosi Prezidentūroje, kažką ten daro, bendrauja su savo prezidentu ir teikia jam savo nuostatas, pozicijas ar sprendimų variantus pagal esamą politinę situaciją. Taigi Valentinas Mazuronis, Henrikas Žukauskas ir kiti tampa neatsiejamais įtakos agentais prezidentui, kuriam reikalingi ir patarimai, ir informacija apie tai, kas vyksta Seime ir politinių partijų lauke.
4. Viešųjų ryšių grupė, kuri turi savo specifinį planą ir strategiją, kaip veikti ir ko siekti. Todėl šie žmonės daro savą spaudimą prezidentui ir ne visada atkreipia dėmesį į tai, kad, be “pijaro”, dar yra prezidento funkcijos ir valstybės interesai. Tačiau jie skubina rinkiminius įvykius ir taip laužo prezidentines funkcijas bei griauna prezidento, kaip visų piliečių atstovo, įvaizdį.
5. Nevertėtų užmiršti, kad, be šių įtakos centrų, yra ir pats R. Paksas, kuris kartais pareiškia ir pasako ar padaro ne tai, ką jam suplanavo viena iš jam įtakos turinčių grupių, bet tai, ką nusprendžia padaryti ar pasakyti pats, remdamasis savu supratimu ir reakcijomis į tai, kas aplink jį ir su juo vyksta.
Taigi mes galime pamatyti, kad prezidento apsuptyje yra ne du ratai, kaip buvo kalbama jo kadencijos pradžioje, bet daug daugiau skirtingų pagal asmeninius interesus, intelektualinius gebėjimus ir politinę patirtį grupių, kurios, be visa ko, dar gali ir konkuruoti tarpusavyje dėl to, kas turės daugiau įtakos prezidentui, kieno interesai turi būti perteikiami prezidento lūpomis ir į ką prezidentas turi atkreipti dėmesį visų pirma.
Akivaizdu, kad tokia prezidento aplinkos konfigūracija suponuoja prezidento institucijos suirutę ir spontaniškų R. Pakso veiksmų bei kalbėjimų eigą. Esant tokiems dariniams imama veikti mažiausio pasipriešinimo keliu ir atrandamas sutarimas tarp visų pačiame banaliausiame lygyje - gintis nuo visko, kas neatitinka prezidento pozicijos, priešintis ir kaltinti visus, kurie yra ne su Prezidentūra, ir taip iš valstybinės institucijos pavirsti į neesminius politinius dirgiklius reaguojantį menkavertį politinį organizmą.
Viso to rezultatas gali būti tik dar didesnis isteriškumas veikloje ir dar didesnis paties prezidento uždarumas. Prezidentui atsidūrus tokioje situacijoje mes galime sulaukti jo palūžimo, kuris gali pasireikšti atviru ir visiems matomu isterijos ar pykčio priepuoliu, klinikine apatija ar visišku abejingumu tam, kas vyksta aplink jį.