„Ar Paryžiaus gaisrai nutvieks ir Vilniaus padangę?“ – neseniai klausė vienas Lietuvos savaitraštis (kartu su daugeliu kitų). O ekspertai beveik vienu balsu atsakinėjo: „niekada to nebus“, „mūsų gatvės neliepsnos“ ir panašiai raminančiomis frazėmis.
Priežastys irgi pusėtinai aiškios – mūsų gyvenimo sąlygos nepatrauklios, pas mus nesiveržia imigrantai (nors ir Prancūzijoje neramumus kėlė ne imigrantai, ne užsieniečiai, ne „svečiai darbininkai“, bet seniai Prancūzijoje gyvenantys ir jos pilietybę turintys imigrantų vaikai, anūkai ir proanūkiai).
Tad kodėl jie maištavo? Pasak BBC korespondento Henri Astier, riaušininkai nesitvėrė iš pykčio todėl, kad jų nelaikė tikrais prancūzais, o to jie labiausiai ir troško.
Ar įsivaizduojame padėtį, kad Lietuvoje kokie nors (ir kuo nors – odos spalva, religija?) svetimi žmonės keltų kruviną sąmyšį dėl to, kad jų nelaiko visateisiais lietuviais? Ar įsivaizduojame, kad kokie nors „nesavieji“ žūtbūt trokštų būti integruojami į Lietuvos visuomenę, kultūrą? Ar turėti normalaus lietuvio statusą – idealas, dėl kurio būtų kovojama nagais ragais?
O jei ne, ar tai liudija mūsų nuotolį nuo Prancūzijos (nors esame toje pačioje Europos Sąjungoje)? Atsakymų į šiuos klausimus nežinau.
Henri Astier: Norime būti prancūzai
Jaunimo maištų Prancūzijoje priežastys nebuvo nei etninės, nei religinės, pagrindinė jų priežastis – reikalavimas būti įtrauktiems į tautinę bendruomenę kaip lygiaverčiams piliečiams. Apie tai rašo Henri Astier, vertindamas įvykius Paryžiaus, Lilio ir Liono priemiesčiuose.
Nadiras Dendoune’as niekada nemanė priklausąs Prancūzijai – kol neišvyko iš šalies. „Geriausias būdas pasijusti prancūzu, turint tokį veidą kaip mano – išvykti į užsienį“, – sako jis. Paskutinio XX a. dešimtmečio viduryje imigrantų iš Alžyro sūnus paliko Sent Deni, šiaurinį Paryžiaus priemiestį, ir keleriems metams išvyko į Australiją. „Ten aš tapau prancūzu. Kai esi užsienietis, žmonės lengviau pamiršta tavo odos spalvą. Pasakiau australams, kad esu iš Paryžiaus, ir tai akimirksniu suveikė“. Niekam nebebuvo svarbu Dendoune'o išvaizda – jis buvo susietas su „šviesų miestu“, Dioru ir šampanu. Visiems patiko jo tarmė, jį pamėgo merginos, jis gavo darbo.
Nadiro Dendoune’o prancūziškumo paieškos būdingos daugeliui etninių arabų ir afrikiečių, gyvenančių niūriuose Prancūzijos miestų pakraščiuose. Žurnalistinio tyrimo metu lankydamas šias dykvietes paskutinę spalio savaitę, jas sukrėtusių nesantaikos proveržių išvakarėse, supratau, kad tai nėra separatizmo – ar komunautarizmo – židiniai, kaip jie dažnai vaizduojami Prancūzijoje. Beveik visų, su kuriais kalbėjau, pagrindinė mintis buvo ši: „Gimiau prancūzu. Kodėl manęs kaip tokio nepriima?“
„Vaikai, su kuriais dirbu, norėtų jaustis prancūzais, tačiau jie verčiami jaustis kitokiais, sako Samia Amara, jaunimo centro Gennevilliers netoli Paryžiaus darbuotoja. Žinoma, kai kurie su tokiu požiūriu kovoja, tapatybės ieškodami savo protėvių šalyje Afrikoje. „Jie nežino, kas jie tokie, – sako Faradas Khelifi, Villeurbanne, imigrantų priemiestyje Lione, dirbantis mokytojas. – Jiems sakoma, kad jie yra prancūzai, tačiau jiems nesuteikiamos tokios pat teisės kaip visiems kitiems. Taigi jie Prancūzijai atgręžia nugaras“. Vis dėlto dauguma taip nesielgia.
Ypač jaunimas, kuris nepatyrė prisitaikymo sunkumų – jis iš esmės nusiteikęs pozityviai. Malekas, septyniolikmetis studentas iš Sent Deni, įsitikinęs, kad jis taps finansininku. „Mano pavardė ir vieta, iš kurios esu kilęs, nuteikia prieš mane, – pripažįsta jis. – Tačiau aš mėginsiu pasinaudoti visomis galimybėmis“. Maleko draugas aštuoniolikmetis Omaras nori būti prekybininku: „Turėsiu dirbti sunkiau nei kiti, tačiau man pasiseks“.
Kadouras iš Liono taip pat ambicingas. Būdamas dvidešimties, jis jau taupo pinigus savo paties verslui. „Veikiausiai negausiu banko paskolos: jei tavo oda tamsi, Prancūzijoje gali pasitikėti tik pačiu savimi“.
Dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai įsitikinę, kad sistema yra jiems priešiška. Tačiau jų nusiskundimai tik paryškina jų norą įsilieti į visuomenę. „Su tokia pavarde kaip mano aš negausiu prekybininko darbo“, – sako Sadekas, trisdešimt vienerių metų vyras iš Sent Deni. Pažvelgus į bet kokio Prancūzijos prekybos centro ar restorano darbuotojus, tampa aišku, kad jis nėra paranojikas. Sadeckas sako, kad jam buvo liepta net nesikreipti dėl laikino darbo pašte – direktorė aiškiai pasakė, kad ji pageidauja tik baltaodžių darbuotojų. Beveik visi iš imigrantų priemiesčių pasakoja panašias istorijas.
Vadinamiesiems „imigrantams“ sunku surasti net menkų sugebėjimų reikalaujančio darbo, o profesionalios darbo vietos jiems yra visiškai nepasiekiamos, netgi tiems, kurie turi išsilavinimą. „Žmonės pageidauja baltaodžių“, – sako Yazidas Sabegas, vienintelis didelės prancūzų kompanijos vadovas arabas. „Bet kokio žmogaus, vardu Mohammedas, gyvenimo aprašymas keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę“, – priduria jis.
Oficiali statistika patvirtina jo teiginius. Nedarbas tarp universitetinį išsilavinimą turinčių iš Šiaurės Afrikos kilusių žmonių siekia 25 proc. – tarp tokį pat išsilavinimą turinčių prancūzų bedarbių tėra 5 proc. Bendras bedarbių skaičius tarp iš Šiaurės Afrikos kilusių žmonių yra 15 proc., tarp baltaodžių – 9,2 proc.: kitaip tariant, aukštesnis išsilavinimas didesnių galimybių įsidarbinti arabams nesuteikia.
Galbūt rasizmas nėra pagrindinė priežastis. Merginoms, kilusioms iš Afrikos ar Šiaurės Afrikos, sekasi kur kas geriau nei vaikinams. XX a. 6-7 dešimtmetyje imigrantams Prancūzijoje susirasti darbo nebuvo sunku. Reikšminga jėga, siekianti marginalizuoti šalies „akivaizdžias mažumas“, kaip panašius į save vadina Sabegas, yra sutrikusi darbo rinka. Griežtos darbininkus saugančios taisyklės neskatina darbdavių kurti nuolatines darbo vietas. Jie labiau linkę samdyti laikinus darbuotojus – arba apskritai nieko nesamdyti. Dėl kiekvienos darbo vietos beviltiškai kovoja minios žmonių ir tie, kurie neatitinka paklausos, gauna prasčiausius darbus – jei apskritai būna įdarbinami.
Šitai formuoja pragaištingą uždarą nerealizuotų gabumų ir nusivylimo ratą, kuris daugelį jaunuolių skatina vengti beprasmio išsilavinimo. „Mokykloje mums sakoma: daug mokykitės ir gausite gerą darbą. Tačiau tai melas, – sako dvidešimt šešerių metų Hassanas. – Nieko nuostabaus, kad vaikai nenori mokytis. Jie žino, kad galiausiai jie vis tiek gaus tik apgailėtiną darbą“.
Kelias į priklausomybę
Hasano ir begalės kitų jaučiamas pyktis prasiveržė maištais, prasidėjusiais spalio 27 d. ir trukusiais tris savaites. Niekas – ypač iš taikių priemiesčių gyventojų, kurių mašinos ir mokyklos buvo suniokotos – nesiginčija, kad smurtas yra teisėtas būdas reikšti savo nepasitenkinimą. Tačiau neabejotina, kad maištais tenorėta įtvirtinti savo tapatybę.
Protestuose nebuvo etninio aspekto. Tik vienas kitas priemiesčiuose sako: juodaodžiai (ar tamsiaodžiai) – nuostabūs. Jie teigia visiškai ką kita: nei mūsų odos spalva, nei mūsų pavardės neturėtų mūsų paversti antrarūšiais prancūzais.
Religiniai įsitikinimai taip pat neišprovokavo riaušių. Tiesa, daugelis jaunimo save tapatina su islamu – priešingai nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Taip pat vis dar netyla ginčai dėl 2004 m. viešosiose mokyklose uždraustų ryšėti skarelių – tiksliau, dėl „religinių ženklų įstatymo“ (mokyklose draudžiančio ir krikščioniškus, ir musulmoniškus ženklus). Tačiau šis religinis aspektas per neramumus nebuvo pateikiamas kaip argumentas. Intifados nebuvo. Musulmonų vadovai ir beveik visos mečetės riaušininkus ragino liautis.
Tik keletas Prancūzijos musulmonų abejoja religijos ir valstybės atskyrimu. Mohammedas Elhajjioui, jaunuolis iš Lilio, sako, kad draudimas paneigia esminį, tolerantišką prancūzų sekuliarizmo principą – kurio šimtmetis minimas kaip tik 2005 metais ir kuris garantuoja religijos laisvę. Prieš 2004 m. teismai palaikė mergaičių teisę ryšėti skareles mokyklose. „Reikėjo sukurti naują įstatymą, kad jas uždraustų“, – sako Elhajjioui.
Imigrantų priemiesčiai pritvinkę pykčio, tačiau jis nėra susijęs su troškimu būti pripažintiems kitokiais. Šis kitoniškumas susijęs su apmaudu, o ne su pasididžiavimu. Smurtas nereiškia, kad atmetami prancūziški idealai – jis atspindi nusivylimą, kad šie idealai realiajame gyvenime netaikomi.
