Siūlau šį dienraščio „Wall Street Journal“ išspausdintą straipsnį vien dėl to, kad ir mums verta susipažinti su autentišku irakiečio – dargi tos šalies prezidento – balsu. „Autentiškas“ balsas nebūtinai reiškia „teisingas“ balsas. Daug kas Irake ir už jo ribų, o ypač Europoje ir dabar jau Amerikoje, yra visiškai priešingos nuomonės.
Tačiau be nuomonių įvairovės ir jos sukeltų diskusijų tiesa niekada neišryškės. Kažkur ji egzistuoja jau ir dabar, to neneigiu, tik sakau – be diskusijų tikrai nesužinosime kur. (Pavyzdžiui, ar Jalalas Talabani (Džalalas Talabanis) tikrai „nepučia arabų“ tikindamas, kad tikro pilietinio karo Irake jau nebėra?)
Jalal Talabani: Mums reikia Amerikos kariuomenės
Bagdadas. Šiandien nėra svarbesnės tarptautinės temos nei būtinybė nugalėti terorizmo prakeiksmą. Kaip pirmasis demokratiniu būdu išrinktas Irako prezidentas esu atsakingas už tai, kad būtų užtikrintas jauniausios pasaulyje demokratijos išlikimas iš prigimties sunkaus pereinamojo laikotarpio nuo totalitarizmo į pliuralizmą laikotarpiu. Irako valstybės ir Irako visuomenės transformacija neįmanoma be Jungtinių Valstijų ir kitų demokratiškų šalių karinių pajėgų paramos.
Norint suprasti kodėl, reikia prisiminti, kaip mes pasiekėme šią istorijos kryžkelę. Kaip atsitiko, kad Irakas šiandien turi demokratiškai išrinktą valstybės vadovą, vyriausybę ir parlamentą? Kaip atsitiko, kad labiausiai engiamų etninių grupių nariai šiandien vadovauja aukščiausioms valstybės institucijoms? Visi šie ilgai laukti pokyčiai – prezidento Busho ir jo sąjungininkų, Britanijos ministro pirmininko Tony Blairo ir Australijos ministro pirmininko Johno Howardo drąsos ir sugebėjimo numatyti ateitį rezultatas. Šių vadovų dėka karinės pajėgos padėjo įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas ir išlaisvino Iraką.
Be užsienio įsikišimo Irakui iš krauju suteptų Saddamo rankų būtų tekę pereiti į psichopato palikuonių rankas. Vietoj to, Amerikos vadovavimo dėka, irakiečiams buvo pasiūlyta taikios, visų dalyvavimu kuriamos politikos galimybė. Priešingai įprastiniam požiūriui, Irakas ir XX a. Europos istorija rodo, kad karine jėga galima pasėti demokratijos grūdą net visiškai nevaisingoje žemėje.
Irako demokratizacijos ir reformų greitis stulbina. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos valstybės nebuvo ketverius metus. Tik pusės tiek laiko prireikė, kol Irakas iš centralizuotos, vienvaldės diktatūros virto decentralizuota federaline respublika. Suprantama, kad teko patirti ir įtampos. Irake tą visų pirma didino fašistinės „Baath“ partijos diktatūros likučiai ir į mūsų reikalus besikišantys kaimynai. Tam, kad būtų nuslopinta ši įtampa ir apginta mūsų jauna demokratija, reikalinga Amerikos ir kitų šalių karinių pajėgų parama. Užsienio karinės pajėgos reikalingos tam, kad apmokytų ir aprūpintų naująsias Irako karines pajėgas, sudarytų galimybę susiformuoti paties Irako antiteroristinėms pajėgoms. Tokią pagalbą gali suteikti tik Jungtinės Valstijos ir artimiausi jų sąjungininkai.
Nebuvo lengva sukurti Irako karines pajėgas, tačiau sunkumai irakiečių neišgąsdino. Kiekvienas išpuolis prieš Irako karines pajėgas sukelia kariuomenės pastiprinimo bangą – priešingai nei įsitvirtinusi nuomonė, kad terorizmas skatina terorizmą. Greta visų trumpalaikių problemų pastaruoju metu, kai Irakas perėmė šventojo Nadžafo miesto kontrolę, buvo pademonstruotas ilgalaikės Irako karinių pajėgų formavimo strategijos teisingumas. Pamažu, Irako karinėms pajėgoms įgaunant pasitikėjimo savimi ir sugebėjimų, užsienio karinių pajėgų pagalbos poreikis mažės. Užsienio karinių pajėgų skaičius bus nustatytas pagal operatyvinius poreikius, Irako vyriausybei konsultuojantis su užsienio sąjungininkais.
Amerikos karinės pajėgos Irake dislokuotos demokratiškai išrinktos Irako vyriausybės kvietimu ir remiamos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos. Jūsų kariai yra mano šalyje, nes jūs prisidedate prie demokratijos palaikymo. Dar daugiau, man lankantis Vašingtone ponas Bushas dar kartą patvirtino, kad Jungtinės Valstijos visiškai remia Irako politinį procesą demokratijos link, siekį nugalėti fašistinį ir džihadistinį terorizmą Irake.
Įsipareigojimas laisvei lemia, kad nenorime nustatyti užsienio kariuomenės išvedimo iš Irako grafiko. Be to, yra dvi praktinės, politinės priežastys vengti suplanuoto karinių pajėgų skaičiaus mažinimo. Pirmiausia grafikas padėtų teroristams, kurie galvotų, kad viskas, ką jie turi daryti – tai laukti. Antra, kariniai planai turi būti lankstūs. Mes turime lanksčiai reaguoti į dažnai besikeičiantį teroristinės grėsmės lygį. Todėl mums tikrai reikės nuolatinės daugelio formų saugumo paramos dar ilgus ateities metus.
Jei mus seksis taip, kaip iki šiol, iki 2006 m. pabaigos Irakas sugebės perimti iš užsienio karinių pajėgų daugelį saugumo funkcijų. Tai nėra galutinis terminas, tačiau pagrįstas siekis. Man lankantis Jungtinėse Valstijose, turėjau laimės sutikti keleto karių, tarnaujančių Irake, artimuosius. Jie buvo nusiteikę tvirtai ir aš norėčiau, kad tie, kuriuos jie myli, Irake nebūtų nė sekundės ilgiau, nei būtina.
Amerikiečiai turi didžiuotis tuo, ką pasiekė jų kariai. Užsienio karinių pajėgų dislokacija Irake neleido įsiplieksti naujam pilietiniam karui – naujam, nes Irake jau buvo pilietinis karas. 35 metus Saddamas ir jo „Baath“ partija kariavo su Irako žmonėmis. Irako išlaisvinimas šį pilietinį karą nutraukė.
Visų pirma Amerikos karinės pajėgos suteikė Irakui tokį reikalingą sugebėjimą pasipriešinti. Praeityje Irakas ieškojo iliuzinio saugumo, skatindamas agresijos, terorizmo, masinio naikinimo ginklų beprotybę. Šiandien mūsų išorinis saugumas siejamas su mūsų sąjunga su Jungtinėmis Valstijomis. Todėl mūsų kaimynai turėtų būti užtikrinti, kad mes taikiai išspręsime visus tarp mūsų iškylančius nesutarimus.
Gaila, kad kai kurie mūsų kaimynai nenori to suprasti. Jie arba nenori, arba negali sustabdyti teroristų, plūstančių į Iraką, srauto. Be to, ką galima vadinti mažiausiai pasyvia parama teroristams, kai kurie jų teroristus remia finansiškai ir materialiai. Dabar jie turi liautis taip elgęsi.
Nors kai kurių mūsų kaimynų parama terorizmui yra didelė problema, galima tik įsivaizduoti, ką mūsų kaimynai būtų padarę, jei Amerikos karinių pajėgų Irake nebūtų. Veikiausiai Irakas būtų virtęs regioniniu mūšio lauku su pražūtingais padariniais Vidurio Rytų ir viso pasaulio saugumui.
Be Amerikos karinių pajėgų, Amerikos vadovavimo vizijos ir ramios Amerikos žmonių tvirtybės Irakas būtų likęs vienas visame pasaulyje. Su savo sąjungininkais Jungtinės Valstijos suteikė Irakui beprecedentę galimybę. Irakiečiai į tai atsiliepė, su dideliu entuziazmu puldami į demokratijos glėbį ir pasiryžę kovoti už savo šalį. Duodami mums priemones, jūsų kariai padėjo mums apginti Irako demokratiją ir užbaigti kovą su „Baath“ partijos fašizmu.
Jalal Talabani, Irako prezidentas
