Rusų propagandonai prieš Antrojo pasaulinio karo 70-ąsias metines pažėrė naujai padažytų senienų. Rusijos
užsienio žvalgybos tarnyba išleido dokumentų rinkinį, kuriame teigiama, kad Lenkija rengėsi kariauti su Rusija ir padalyti ją į gabalus, jeigu pasiektų pergalę.
Dokumentai, patvirtinantys tokius Lenkijos planus, socialistinėje Lenkijoje buvo paskelbti maždaug prieš 40 metų. Iš 1938 m. Lenkijos kariuomenės generalinio štabo žvalgybos skyriaus pranešimo: „Siekis suskaldyti Rusiją yra Lenkijos politikos Rytuose pagrindas... Mūsų galima pozicija galimai bus išreikšta tokia formule: kas dalyvaus dalybose? Lenkija neturi likti pasyvi šiuo ypatingu istoriniu momentu... Pagrindinis tikslas – Rusijos nusilpninimas ir sutriuškinimas“ (Z dziejow stosunkow polsko-radzieckich. Studia i materialy. T. III. Warszawa, 1968, str. 262, 287.)
Lenkija 1919-1921 m. gana sėkmingai kariavo su Sovietų Rusija. Nieko nuostabaus, kad lenkai ruošėsi naujam karui. Jozefas Pilsudskis, dar būdamas socialistas teroristas, parašė memorandumą Japonijos užsienio reikalų ministerijai. Pilsudskis siūlė japonams skatinti nacionalinius išsivadavimo judėjimus Rusijoje ir tokiu būdu silpninti imperiją. Japonai ir be Pilsudskio patarimų dosniai finansavo Rusijos revoliucionierius, ypač per Rusijos-Japonijos karą 1904-1905 m.
Pilsudskiui tapus autoritariniu Lenkijos vadovu tos šalies žvalgyba gavo nurodymą kurstyti antisovietinius sąjūdžius Ukrainoje, Kaukaze, Azijoje. Japonija Lenkijai buvo kita potenciali Rusijos priešininkė, valstybė, galinti užpulti Rusijos Tolimuosius Rytus. Japonijai buvo svarbus Lenkijos karinis potencialas. Būtent todėl, kaip primena Ginas Dabašinskas, vokiečių karinė žvalgyba aptiko Lenkijoje gerai veikiantį japonų šnipų tinklą.
Naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, Hitlerio parankinis Goeringas pasiūlė Prancūzijos pasiuntiniui Berlyne planą, pagal kurį Prancūzija, Lenkija ir Vokietija sudarytų karinę sąjungą karui su Sovietų Rusija. Lenkija privalėtų grąžinti Vokietijai Danzigą, užtat gautų dalį Ukrainos su išėjimu prie Juodosios jūros. Prancūzai planą atmetė ir dar perdavė informaciją apie tai sovietams.
Rosenbergas, kitas iškilus nacis, būdamas Anglijoje 1933 m. gegužės mėn. viešino Hitlerio „didįjį planą“, pagal kurį Lenkija už Danzigą turi gauti teritorijų SSRS sąskaita.
Lenkų strategų mintys krypo į kitą pusę. 1933 m. kovą Pilsudskis tikino prancūzus, kad Lenkija pasirengusi bet kada užpulti Vokietiją, jeigu Prancūzija ją palaikys. Pilsudskis manė, kad prevencinis karas – vienintelis būdas sužlugdyti Hitlerio pradėtą Vokietijos ginklavimą. Prancūzija pasiūlymą atmetė.
1934 m. Lenkija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vokietija. 1938 m. Vokietija, Vengrija ir Lenkija pasidalijo Čekoslovakiją.
1939 m. kovo mėn. Lenkija atmetė Vokietijos reikalavimus dėl Danzigo. Jau tada Vokietija ir Lenkija pradėjo dalinę kariuomenės mobilizaciją.
Lenkų spaudoje kartais kyla diskusijų dėl ano meto šalies vadovų padarytų klaidų. Yra manančių, kad vokiečiams reikėjo atiduoti Danzigą, sudaryti strateginę sąjungą su Vokietija ir kartu pulti Sovietų Rusiją. Kitaip tariant, priimti dar 1933 m. paskelbtą Hitlerio „didįjį planą“.
1939 m. rugsėjį Vokietijai ir Sovietų Rusijai užpuolus Lenkiją ši gynėsi 39 divizijomis, 880 tankų, 400 lėktuvų. Jeigu naciai ir sovietai nebūtų sutriuškinę tų pajėgų, Lenkijos kariuomenė būtų galėjusi kariauti SSRS ar Vokietijos pusėje – nelygu, kaip galų gale būtų apsisprendusi Lenkijos vadovybė. Kadangi ji dvejojo, atmetė ir nacių, ir sovietų pasiūlymus, Vokietijai ir Rusijai buvo nesaugu turėti pašonėje milijoninę lenkų armiją, galinčią tapti galingo priešininko sąjungininke.
Nestojusi nė vieno iš totalitarinių režimų pusėn, Lenkija pasirinko kankinystę.
***
Muzikinis papildas. Populiariausia Armija Krajowa daina.
