Kitą savaitę Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas lankysis Europoje. Jis susitiks su NATO ir Europos Sąjungos vadovais Briuselyje, Bratislavoje tarsis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pagrindinis kelionės tikslas - skatinti transatlantinį bendradarbiavimą ir pataisyti pašlijusius ryšius su Europos Sąjungos šalimis.
Bus stengiamasi parodyti, kad Vašingtonas vertina savo partnerius Europoje ir kad linki jiems tapti stipriems ir vieningiems. Praeitą savaitę ir užsienio reikalų ministrė Condoleeza Rice, ir gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas keliavo po Europą, rengė dirvą prezidento Busho vizitui, pabrėžė Amerikos gerą valią.
Tačiau praeitą šeštadienį Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje prieš kelerius metus Rumsfeldas prabilo apie “seną” ir “naują” Europą, nelauktą iššūkį metė Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, kritiškai įvertindamas NATO veiklą ir reikšmę. Jis tiesiai šviesiai pasakė, kad NATO nebėra svarbiausia organizacija, kurioje transatlantiniai partneriai svarsto ir derina savo strategiją. Jis pridūrė, kad dabartinis Amerikos ir Europos Sąjungos dialogas nepakankamai atspindi didėjančią Sąjungos svarbą ir naujus transatlantinio bendradarbiavimo poreikius. Vokietijos kancleris paragino sukurti įžymių politikų komisiją, kuri per metus pasiūlytų, kaip geriausiai pertvarkyti dabartines institucijas, kad jos atitiktų dabarties sąlygas ir iššūkius.
Schroederio griežtos pastabos buvo visiškai nelauktos. Paprastai Prancūzija, o ne Vokietija meta iššūkius Amerikai.
Be to, Schroederis nepasitarė net su savo artimiausiais sąjungininkais, o kadangi jis sirgo, tai jo kalbą perskaitė šalies gynybos ministras. Pirmos reakcijos į Schroederio kalbą buvo nepalankios. NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pareiškė, kad tie, kurie nepatenkinti konsultavimo lygiu, turėtų geriau išnaudoti Aljanso teikiamas galimybes. Savo kalboje Rumsfeldas pabrėžė, kad NATO lieka svarbiausia karine koalicija pasaulyje ir sėkmingiausia sąjunga žmonijos istorijoje. NATO narystė nereiškia, kad turi būti bendra nuomonė, kaip geriausiai kovoti su terorizmu ar spręsti kitas pasaulio problemas. Svarbu, kad būtų bendras tikslas. Kiti konferencijos dalyviai reagavo griežčiau. Įtakingas opozicinės krikščionių demokratų partijos narys W. Schauble pabrėžė, kad nieko kito negalima tikėtis iš Schroederio, žmogaus, įsitikinusio, kad jis liks valdžioje, jei pajėgs visus rinkimus paversti varžybomis su Bushu. O įtakingasis Vokietijos dienraštis “Sueddeutsche Zeitung” rašė, kad Vokietijos valdžia pergalvoja savo įsipareigojimus NATO.
Praėjus pirmajam šokui, Schroederio kalba įvertinta gana teigiamai. Keli įtakingi Amerikos ir Europos dienraščiai pabrėžė, kad kancleris pasakė nemažai karčios tiesos. Pastaruoju metu NATO reikšmė mažėja iš dalies dėl to, kad Vašingtonui patogiau suorganizuoti vadinamąsias “norinčiųjų koalicijas” arba tartis tik su panašiai manančiomis vyriausybėmis, negu kreiptis į NATO kaip organizaciją. NATO iš tiesų nebėra tas forumas, kuriame daromi svarbiausi strateginiai ir politiniai sprendimai. NATO nesvarstė, pulti Iraką ar ne. Kaip ir nesvarsto kitų opiausių, nesutarimus keliančių klausimų, pvz., kokios būtų veiksmingiausios priemonės priversti Iraną nutraukti urano sodrinimo programas, ar Europos šalys turėtų panaikinti ginklų pardavimo embargą Kinijai? NATO sprendžia karinius techninius klausimus, pvz., kiek specialistų skirti Irako kariuomenei mokyti, ar tas mokymas turėtų vykti Irake, ar kitoje šalyje. Nors ir šie klausimai turi politinę svarbą, jų reikšmė antraeilė.
Trečiadienį interviu su dviem laikraščiais Schroederis gynė savo prieštaringas mintis, pabrėždamas, kad jis tik reagavo į užsienio reikalų ministrės Rice raginimą atverti naują transatlantinio bendradarbiavimo skyrių. Interviu Schroederis konkrečiai pasiūlė Vašingtonui remti Europos šalių pastangas ūkio parama ir lengvatomis paveikti Irano vyriausybę. Antai Europa siūlo atitinkamomis sąlygomis suteikti Iranui narystę Pasaulio prekybos organizacijoje, nors praeitą mėnesį Vašingtonas vetavo siūlymą svarstyti Irano narystę.
Amerika ir Europa supranta, kad reikia gerinti tarpusavio santykius. Bet nebus lengva pašalinti svarbiausių nesutarimų priežastis, juolab kad europiečiai vis labiau plėtoja savarankišką politiką ir laukia, kad Vašingtonas ją rimtai traktuotų. Nežinia, kiek Bushas pasiryžęs tai daryti, kiek atkakliai europiečiai laikysis savo pozicijų. Tikriausiai kitą savaitę Bushas ir Europos vadovai pabrėš transatlantinės vienybės svarbą, tai, kas juos jungia, o ne kas skiria, bet tik vėliau paaiškės, ar žengiama didesnio supratimo link.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
