Pasiteiravęs Vilniuje, kokie pokyčiai šiuo metu vyksta Rusijoje, gauni atsakymą: “Ten niekas nesikeičia”. Kai paklausi pašnekovo, kada jis paskutinį kartą ten buvo, pasirodo, kad prieš dvyliką ar panašiai metų, tačiau dėl tokios smulkmenos jis/ji nelinkę savo nuomone abejoti. Įsitikinimas, kad “Rusijoje niekas nesikeičia ir keistis negali”, Lietuvoje yra tapęs savotiška dogma. Matyt, dėl to susidomėjimas Rusija Lietuvoje stebėtinai mažas.
Nieko neliko, kaip vykti pačiam. Po Rusijos provinciją keliavau iš dalies savo istorinių interesų skatinamas, į Maskvą vykau, nes be to neįmanoma (bent apytikriai) suvokti, kas ir kaip Rusijoje keičiasi. Suprantama, tema per daug plati vienam reportažui, tad čia pateiksiu tik dalį savo pastebėjimų.
2003 metų rudenį Maskvoje lankausi berods septintą kartą. Pirmieji keturi apsilankymai buvo priverstiniai. Jei sovietiniais laikais skridai į Vilnių, būtinai reikėjo skristi per Maskvą. Reketuodamas užsieniečius, “Inturistas” reikalavo, kad kelias dienas (už absurdišką kainą) pabūtum Maskvoje. Nemalonu prievarta leisti laiką okupanto sostinėje, tad turėjau gerą priežastį miesto nekęsti. Po to du kartus buvau jau nesovietinėje Maskvoje, vykdydamas projektus. Vieną kartą 1992 metais, per pačią suirutę, antrą - 1994-aisiais. Apie tai rašiau “Akiračiuose”. Taigi septintasis yra pirmas savanoriškas atvykimas. Vykau ne todėl, kad Maskva anksčiau mane būtų sužavėjusi. Anaiptol. Ne tik Maskvos, bet apskritai didelių miestų nemėgstu. Jie panašūs savo plačiomis gatvėmis, mašinų srautais, didžiuliais namais, varginančiais nuotoliais, žmonių spūstimis. Visa tai tinka ir Maskvai, tik padauginus du kartus. Tai dešimties milijonų gyventojų didmiestis, statytas kur kas mažiau atsižvelgiant į gyventojų patogumą negu kituose didmiesčiuose.
***Lietuviškame seriale “Gedimino 11”, susidūręs su rimta problema vienas veikėjas pareiškia: “Ko negali padaryti didelės babkės, gali padaryti labai didelės babkės”. Pro Maskvą praplaukia labai, labai didelės “babkės”. Ne tik Kremlius, bet ir Pasaulio bankas bei kitos finansinės organizacijos bando suskaičiuoti ir nesutaria, kiek jų čia nusėda. Pasižvalgius po plačias tartum upės judėjimu užkimštas gatves, akivaizdu, kad vien “Mercedesų” bei didžiulių (būtinai juodų) SUV mašinų pavidalu jų nusėda nemažai. Nemažai nusėda ir perstatomų pastatų, viešbučių ir grandiozinių projektų forma, šiek tiek kliūva ir miesto infrastruktūrai. Teisybė, kad “didelės babkės” daug gali. Tai Maskvoje pastebima. Ypač aiškiai tai matai, kai į čia atvyksti prieš tai pabuvęs Rusijos provincijoje. Bet, pasirodo, jos gali toli gražu ne viską gali. Pristatysiu keletą pavyzdžių.
Pradėkime nuo pakeitimų, kurie tiesiog “trenkia” pinigais. Tai “prabangos salos”, aplinka, kurią sukuria pinigai ir galia. Senoji nomenklatūra buvo gudresnė ir savo spec. krautuves slėpdavo; naujoji nori pasirodyti, tad anaiptol nesislepia. Tačiau, idant “nepraustieji” nesimaišytų ir negadintų ūpo, pristato aibes sargų. Kai buvau 1994 metais, jau užtikau “prabangos salų” užuomazgų, o šiuo metu jų labai padaugėjo, jos išsiplėtė ir užėmė daugybę Maskvos objektų, anksčiau prieinamų ir liaudžiai. Gal ryškiausias pavyzdys bus GUM’as. (Tai didžiulis prie Raudonosios aikštės dar carų laikais pastatytas prekybos paviljonas.) Kadaise čia tonomis pardavinėjo įspūdingų apimčių liemenėles, gumines lėles, deficitinį tualetinį popierių ir visa kita, ką tuo metu gamino pažangioji sovietinė pramonė. Jis būdavo prigrūstas, triukšmingas, o grindinys nubarstytas saulėgrąžų sėklų lukštais. Dabar prie be garso atsiveriančių durų stovi sargybiniai, kurie kiekvieną įtartinai nužvelgia. Mane vis dėlto teikėsi įleisti. Pasirodo, be reikalo, nes pavaikščiojęs išblizgintomis grindimis (saulėgrąžų lukštų nė “dūko”), pasižvalgęs po “Gucci”, “Versace”, “Tiffany” ir galas žino dar kokių krautuvių švytinčias vitrinas, išėjau nieko nepirkęs. Ir ką ten į pensiją išėjęs profesorius galėtų pirkti! Užsukau į smulkmenų parduotuvę, nes kaip tik buvau pametęs savo rašiklį. Pasirodo, pigiausia ten parduodama plunksna kainavo 2300 rublių (apie 80 JAV dolerių), tai toli gražu ne viršūnė; mačiau parkerį ir už 19 000 rub. Žmogiškąją puikybės silpnybę, kai geidžiamas ne objektas, o statusą pabrėžiantis simbolis, kapitalizmas išnaudoja visur. Gariūnuose taip pat gali pirkti “Gucci” ir “Adidas” kopijų. Maskva šia prasme išsiskiria tuo, kad niekur kitur neteko matyti tokios šio pobūdžio krautuvių koncentracijos.
Po sargais apstatyto GUM’o išeikime į gatves. Į Kalinino prospektą. Kadaise tai buvo “moderniosios” Maskvos pažiba. Socialistinės architektūros viršūnė. Įsivaizduokite plačiausią prospektą su dar platesniais šaligatviais, kuriuose be vargo tilptų trys automobilių eilės. Vienoje pusėje išrikiuoti atviros V raidės pavidalo dangoraižiai, kitoje lakoniškesni “stulpiniai” aukšti pastatai.
Planuose ir architektūrinių žurnalų viršeliuose jie atrodė įspūdingai. Aš ten kadaise vaikščiojau, kai tuo nejaukiu pastatų koridoriumi švilpė rudeninis vėjas ir visiškai nebuvo kur pasislėpti. Kilometrai betono ir jokios užuovėjos! Ką gali pinigai padaryti su tokia gatve? Pasirodo, gali. Pavadinimas pakeistas į Novyj Arbat, bet tai palyginti smulkmena. Ko gero, Stalino pastumdėlis Kalininas apsiverktų, sužinojęs, kad jo vardu pavadintas bulvaras dabar panašėja į apšiurusį Las Vegas filialą. Viena po kitos šviečia milžiniškos lošimo namų reklamos. Kai kurie užrašai anglų kalba. Atmenu, vienas raibuliuojančiom neono raidėm skelbė “Crown Casino”, kitų nepamenu, nes jų daug. Tarp kazino reklamų pilna “Obmien valiut” (pinigų keitimo) punktų, o platieji šaligatviai paversti mašinų stovėjimo aikštelėmis ir taip tankiai užgriozdinti, kad praeiti nelengva.
Verta paminėti ir platesnei visuomenei prieinamą “labai dideles babkes” kainavusį projektą. Tai prieš Aleksandro parką įrengtas “Maniežu” vadinamas didžiulis požeminis apsipirkimo centras. Jis skirtas viduriniajai Maskvos klasei, kurios, sakoma, nėra, bet kuri vis tiek žmonių tvanu užpildo keturis požeminio prekybos centro aukštus. Tai daugiausiai jauni žmonės. Ir prekės pritaikytos jų skoniui - nuo džinsų iki kompaktinių plokštelių. Yra ir liemenėlių, bet jos ne tokių įspūdingų apimčių, kaip kadaise senajame GUM’e.
Kol kas vardijau rinkos sąlygomis paaiškinamus pinigų poveikio pavyzdžius, kai pinigai investuojami, nes tikimasi jų daugiau uždirbti. Maskvoje didelės lėšos išleidžiamos ir kitiems tikslams - šiek tiek (išties stebėtinai mažai) infrastruktūrai, jau kur kas daugiau pasirodymui ir bent vienu atveju labai dideli pinigai išleisti kaltės atpirkimui. Žinoma, Rusijoje to šitaip nevadina, nes kaltų ten nebūna. Tačiau faktai tokie.
1839 metais Maskvoje buvo užbaigta Kristaus Išganytojo katedra, skirta pergalei prieš Napoleoną paminėti. Milžiniška, tiesiog stulbinanti didžiuliu paauksuotu kupolu, kuris kilo aukščiau negu Kremliaus cerkvių kupolai, su dar keturiais auksuotais kupolais. Beveik šimtą metų ji dominavo Maskvos panoramoje, bet pilno šimtmečio nesulaukė, nes 1931 m. ją susprogdino. Ateistinė valdžia ten ketino pastatyti savo šventovę, tačiau, pasirodė, tam netiko podirvis. Liko duobė. Tiesa, sklidina vandens, nes ten buvo įrengtas plaukiojimo baseinas. Po to keitėsi laikai. Naujajai valdžiai ir Maskvos merui Lužkovui parūpo Maskvos gyventojų palankumas. Tad per penkerius metus, iki 2000-ųjų, Kristaus Išganytojo katedra buvo atstatyta. Nors dabar Maskvoje aukštų pastatų daugiau, iš keleto vietų žiūrint, jos auksinis kupolas vėl dominuoja. Kaip anksčiau, taip ir dabar, ji stulbinanti. Stebina ne tik dydžiu, bet ir sunkiai įsivaizduojamu dekoratyvumu. Nesiimsiu spręsti, ar ji priartina žmogų prie Dievo. Man asmeniškai jos teatrališkumas peržengia vaizduotės ribas ir trikdo. Tačiau aš ne rusas. Matyt, jiems aukso niekad nebūna per daug. Viena tai aišku - ten pinigų įdėta ne tik daug, bet labai, labai daug.
***Yra Maskvoje tų pinigų. Toli gražu ne visus jų pritaikymo pavyzdžius paminėjau, tačiau jie panaudojami labai netolygiai. Neieškojau Maskvoje “neigiamų” pavyzdžių. Norėjau pamatyti besikeičiančią Rusiją; jei ne Rusiją, tai bent jau Maskvą. Pasikeitimų išties yra ir didelių, tačiau to, kas nesikeičia arba keičiasi minimaliai, jokiu būdu neišvengsi. Štai keli pavyzdžiai:
Šaligatviai. Išskyrus kai kurias išimtis, jie dar vis “sovietiniai”. Suskeldėjusios cementinės plokštės arba iškirmijęs asfaltas. Nemačiau nieko, kas bent iš tolo prilygtų dabartiniam Vilniaus Gedimino prospektui.
Krautuvės. Liuksusines krautuves miesto centre jau minėjau, jų išties daug. Nemažai ir kitų, tarkim, batų krautuvių, bet tiesiog trūksta paprastų maisto parduotuvių. Per keturias dienas Maskvoje neradau nė vienos, kuri prilygtų kad ir paprastutei “T-Market” savitarnos krautuvei Vilniuje. Užtikau tik senuosius “Gastronomus” arba skyles su užrašais “Produkty”. Pasirinkimas juose “mizernas”. Šeimininkė Kėdainiuose ar Šilutėje gali įvairiau ir patogiau apsipirkti negu Maskvoje.
Duona. Kur ta išgirtoji rusiška duona? Kad provincijoje prasta, tiek jau to. Bet Maskvoje! Valgiau pietus ir už 70, ir už 700 rublių. Už 700 rub. skaniau, bet duona ta pati - “forminė”.
Tualetai. Geros naujienos - centre jų dabar yra; blogos - kad tai “Toi-Toi” markės kilnojamos būdelės. Jos sustatytos po penkias tokiose vietose kaip Teatro, Lubiankos aikštė, Tverės ir kitos paradinės gatvės. Sėdi šalia jų moterėlė, kuri paima po 7 rublius už pasinaudojimą, bet švaros nesugeba palaikyti. Nei kvapas, nei išvaizda miesto nepuošia.
Turgūs. Mačiau turgus šalia Kijevo ir Baltarusijos geležinkelio stočių. Juose buvau ir ankstesniais metais. Dažnai kartojama, kad “Maskva - ne Rusija”, tačiau tokiame turguje aiškiai matai, kad Maskva - vis dėlto ir Rusija. Tuos turgus nelabai gali lyginti su, tarkime, Kalvarijos turgumi Vilniuje. Pasirinkimas, ypač maisto, ne tas, bet užtai prekybos apimtis ir tempai kur kas didesni. Nepretenduoju į sociologinius apibendrinimus, bet siūlau Maskvos gyventojus suskirstyti į tris grupes pagal tai, kur jie apsiperka: 1) dabartiniame GUM’e; 2) “Manieže”; 3) turguose. Trečioji grupė - tai pati Rusija, atsidūrusi Maskvoje. Ji gausiausia. Kiek tų pinigų, kurie sukasi Maskvoje, nusėda jai, nebandysiu spėlioti. Atrodo, kad nedaug.
***Kol kas kalbėjau apie materiją, apie tai, kas apčiuopiama, tačiau kai teigiama, kad “Rusija nesikeičia”, dažniausiai ne tai turima omenyje. Apklausų institutai bando ištirti, ar ir kaip keičiasi vidutinio ruso samprata. Mano galimybės ribotesnės. Pateiksiu keletą įsiminusių pavyzdžių, kurių esmė yra įvaizdis.
Leninas ant šarvuočio. Tai viena iš etaloninių komunizmo ikonų. Leninas stovi ant šarvuočio ir ugninga kalba veda “plačiąsias Rusijos mases” į revoliuciją (o iš tikrųjų, tai agituoja grupę demobilizuotų karių nuversti išrinktąją Dūmą). Kadangi tai nuo pat pradžių buvo melas, labai stengtasi jį įkalti. Šio mitologizuoto įvykio atvaizdų visur būdavo pilna.
Ir ką gi, užtikau jį ir šiandieninėje Maskvoje. Ne bet kur, o pirmame “Moskovskyj Komsomolec” (“Maskvos komjaunuolis”) puslapyje. Laikraščio logotipas, tipografija panaši į tą, kurią atsimenu. Jame storas, cigarą kramtantis “kapitalistas” sako: “Gerai darbuojasi, jau penktą šarvuotį pardavė”.
Karikatūromis perduodama informacija remiasi sąmonėje įsiskverbusiais įvaizdžiais ir privalo būti lakoniška. Į ką apeliuoja pateiktas pavyzdys? Kad šaipomasi iš komunistinės praeities akivaizdu, bet šalia yra užrašas anglų kalba apie pardavimus ir storojo “kapitalisto” šaržas. Išeitų, kad vienas įvaizdis pasikeitė, bet kitas išliko? Beje, senųjų komunistinių simbolių Maskvoje netrūksta; ant žemės dabar juos užgožia reklama, tačiau po žeme jie dar karaliauja.
Leninas po žeme. Svarbiausias sovietinių laikų palikimas Maskvoje yra tuo metu pastatyta metro sistema. Maskvos metro patikimas, švarus, pigus ir greitas. Toks jis buvo kadaise, toks ir išliko. Materialių pasikeitimų beveik jokių. Tiesa, dabar įeidamas pro vartelius kiši ne plastmasinį žetoną, bet elektroninę kortelę. Nepasikeitė ir “ideologinis” turinys. Tie, kurie matė, žino apie ką kalbu, o nemačiusiems aprašyti nelengva. Mat Maskvos metro buvo statomas pačiu “ideologiškiausiu” komunizmo laikotarpiu, tada, kai buvo sprogdinamos religinės šventovės, kai buvo žudomi ir tremiami milijonai, kurie nors truputį režimui nepritarė ar būtų galėję nepritarti. Naujajai ideologijai reikėjo šventovių ir Maskvoje atsirado proga įrengti jas po žeme. Būtent šitaip galima apibūdinti tuo metu statytas metro stotis. Tai komunizmo šventovės. Jos blizga marmuru, šviestuvais, paauksuotais lipdiniais, mozaikomis ir skulptūromis. Kur pažvelgsi, džiaugsminga liaudis mojuoja raudonom vėliavom, krūtingos kolūkietės stovi apglėbusios didžiules kviečių pėdas arba šoka liaudiškus šokius partijos garbei, narsiai smakrą iškėlęs stovi Leninas. Daug leninų. Kaip sako amerikiečiai - “nematęs nepatikėsi”.
Visa tai liko ir kasdien milijonai maskviečių skuba, stumdosi pro šalį. Ką jie regi, kokį įspūdį visa tai jiems palieka? Už juos atsakyti negaliu, bet štai mano sąmonėje vaizdas pasikeitė. Kadaise tai mane slėgė. Manau, panašiai veikė ir dalį tuometinių sovietinių piliečių. Vis dėlto tai buvo ne šiaip sau melas, o melas, pagrįstas prievarta. Melas, kuriam privalėjai viešai pritarti, pasityčiojimas iš tavo bejėgystės. Dabar kitaip. Gali ramiai žiūrėti ir aiškiai matyti, kad tai kičas. Patentuotas komunistinis kičas! Visada buvo kičas, tačiau brutalia jėga grindžiamas kičas atrodo visai kitaip negu nuogas, bejėgis kičas. Jis tampa marga dekoracija arba pašaipos objektu. Kad suprastum, jog iš tiesų taip, tereikia pakilti į viršų - ten paieškojus galima rasti šiandieninę tų simbolių realybę.
Raudonos vėliavos Raudonojoje aikštėje. Iš tiesų tik jos kampe. Prie buvusio Lenino (dabar Istorijos) muziejaus. Vėliavų viso labo penkios, jos apiblukusios. Žmonių suskaičiavau apie šimtą. Visi senyvi, kai kurie apsikarstę medaliais, kai kurie su vienokios ar kitokios uniformos fragmentais. Be apiblukusių raudonų vėliavų dar matosi ir Leninas bei du Stalino atvaizdai. Stovi mašina su garso aparatūra, senyvas funkcionierius garsiai šaukia apie rusų tautos genocidą. Plakatai teigia, kad rusų tauta praranda po milijoną gyventojų kasmet. Kas kaltas? Pakankamai ilgai, kad sužinočiau, stoviniuoti nenoriu, bet, sprendžiant iš plakatų, kalti Bushas su Putinu. Įsidėmėtina viena Putino karikatūrų, kuri pastebima net keliuose plakatuose - Putinas su pabrėžtinai “žydiška” nosim tupi tualete ir traukia virvutę, paleidžiančią vandenį. Užrašas teigia, kad “jis visus mus nuplaus”. (Beje, tai nuoroda į jo teiginį per praeitus rinkimus, kad visus čečėnų kovotojus reikia pribaigti išvietėje.)
Milžiniškos Raudonosios aikštės fone demonstracija atrodo apgailėtinai. Atrodo, ir Putinas su Lužkovu yra panašios nuomonės. Demonstraciją stebi tik vienas nuobodžiaujantis milicininkas. Gausiai pro šalį plūstantys praeiviai į ją beveik nekreipia dėmesio.
***Materijos bei įvaizdžių plotmėje pasikeitimo pavyzdžių yra. Kokie iš jų būtų apibendrinimai? Privalėčiau perspėti, kad mano įžvalgos gali būti neobjektyvios. Turiu lietuviui nedovanotiną polinkį į optimizmą. Žmona tai patvirtintų. Nekalbu šiuo atveju apie cinikų teiginius, kad “Rusijoje niekas nesikeičia”. Cinizmas yra ne kas kita, kaip tingėjimas galvoti. Antrasis termodinamikos dėsnis garantuoja, kad viskas keičiasi, Rusija - ne išimtis. Be abejo, keičiasi, tačiau kur link?
Seku, kas apie Rusiją rašoma Vakarų spaudoje. Apsilankymo įspūdžiai daug kur sutapo, bet keliose vietose keitė mano išankstinį vaizdą. Pavyzdžiui.
Rinkos ekonomika - kiek jos? Provincijoje ji sustingusi kioskų bei turgaus lygmenyje ir nematyti, kad žengtų į priekį. Maskvoje dar keisčiau. Prabangių parduotuvių, lošimo namų, brangių restoranų lygmenyje atrodo, kad ji veikia. Tačiau maisto produktų (ir ne tik) lygmenyje - nelabai. Kad ir toks pavyzdys - Lietuvoje galima pirkti gal dešimt jogurto rūšių, dauguma jų lietuviškos gamybos, o Maskvoje temačiau “Danon”. Tad varžtai rinkai dar stiprūs, tačiau pinigai ten sukasi tokiomis sumomis, kad jei nebus įvesti papildomi trukdžiai, rinkos apimamos sritys privalės plėstis.
Kiek Rusija atvira pasauliui? Nustebino, kad tiek mažai. Stipriai veikia kalbinė izoliacija. Provincijoje ji visuotina, tačiau ir Maskvoje, išskyrus užsieniečiams skirtus viešbučius, angliškai susikalbėti neįmanoma. Pašte, geležinkelio stotyse, bankuose, tekalbama rusiškai, net interneto kavines aptarnaujantys jaunuoliai angliškai vos susigaudo. Atrodytų, nuolatos klausosi dainų anglų kalba, bet net elementarių frazių nesupranta. 1994 metais Maskvoje galėjau nusipirkti keletą vakarietiškų laikraščių, dabar jų neradau. Šeremetjevo oro uoste užsienio spaudos nebuvo. Spauda ne tik vien rusiška, bet didele dalimi bulvarinė. Pavyzdžiui, “Komsomolskaja pravda” savo pavadinimą išlaikė, bet tapo bulvariškesnė negu pavadinimą pakeitęs “Lietuvos rytas”. Tad rusų kalba nėra tik šiaip sau kalba, ji yra taip pat izoliacijos priemonė.
O kaip su “tvarkos” ilgesiu? Apklausų duomenys rodo, kad jis stiprus. Matyt, kad iš tiesų taip, nes su to atšvaitais susidūriau. Kalbinti rusai skundėsi dėl netvarkos, kaltino oligarchus, mafiją, žydus, o jei turėjo priekaištų Putinui dėl to, kad neįveda pakankamai “tvarkos”. Maskvoje tai buvo pareikšta agresyviau. Vienas teigė, kad “reikia juos šaudyti”. “Ką tokius šaudyti?” - klausiau. Na, tuos, kurie privedė prie netvarkos. Sušaudyti, ir viskas.
Ar tikrai trūksta tos “tvarkos”? Didelei daliai gyventojų atrodo, kad trūksta (beje, Lietuvoje manoma panašiai). Kokią įtaką tam turi dabar tokia populiari bulvarinė žiniasklaida ir kokia yra objektyvi realybė - spręsti nelengva. Keliaudamas po Rusiją “tvarkos” stokos nejaučiau (apibūdinkime keliautoją - senyvas, rusiškai prastai susigrabaliojantis, barzdotas tipas). Niekur nesijaučiau, kad būčiau pavojuje, niekas negrasino, niekas neapvogė, o jei apsuko, tai turgaus derybų lygmenyje. Žinoma, kaip ir visur, visko gali pasitaikyti, tačiau susidarė įspūdis, kad piliečių saugumą palaikančios “tvarkos” Rusijoje pakanka. Jos daugiau, negu buvo 1994-aisiais. Tada jautėsi daugiau chaoso, daugiau potencialaus pavojaus (nors nieko man neatsitiko ir tuomet), bet jautėsi taip pat ir didesnė laisvė. Kalbu apie jausmą, tad tiksliau apibūdinti sunku. Ta prasme 1994-aisiais Rusija man labiau patiko. Jautėsi daugiau vystymosi galimybių, spartesnė esamos padėties kaita.
Kiek šiandieninėje Rusijoje sveria jėgos struktūros? Atrodo, kad daug. Kadangi prieš keletą mėnesių buvau teroristų pavojuje gyvenančioje Jeruzalėje, galiu palyginti. Maskvoje milicijos, “Omono”, šiaip įvairių uniformuotų, grėsmingą įvaizdį besistengiančių sukurti vyrų - nemažiau. Prisideda juodais kostiumais vilkinčių apsaugininkų armija. Provincijoje uniformuotų taip pat netrūksta, tačiau ten jie - tarsi dalis liaudies. Neatrodo, kad siektų ką nors gąsdinti. Maskvoje kitaip ir jų uniformos švaresnės.
Ar tikrai toks didelis skirtumas tarp Maskvos ir provincijos? Tikrai taip. Į Maskvą važiavau sustodamas keliose vietų: Velikije Luki, Smolenske, Roslave, Brianske. Tai žemės ūkio kraštas. Daug prirašyta apie Rusijos kaimo skurdą. Mūsų akimis žvelgiant, to skurdo išties daug. Namai mažiukai, smengantys į žemę, ūkinių pastatų beveik nėra, prie sukrypusių tvorų kapstosi kelios vištos. Tačiau didžiuliai, beveik iki horizonto besitęsiantys laukai apdirbti, pernai Rusija eksportavo grūdus. Provincijoje žmonės ir pavalgę, ir apsirengę. Man su jais lengviau sekėsi bendrauti negu su maskviečiais. Mažiau ten jaučiau įtampos ir nepasitenkinimo. Aplinkybė, kad dalis tautos išgyvena itin kukliomis sąlygomis ir vis tiek sugeba apdirbti žemę, nebūtinai reiškia Rusijos silpnybę. Ko gero, atvirkščiai. Tačiau lieka neatsakytas klausimas - kiek ilgai tai gali tęstis.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
