Stasys VARNECKAS
- Anais metais, - pradėjo šneką senis Anskaitis, - prieš pat šventą Valentiną mane ištiko daugiadienės. Kartais, būdavo, pabundu, bet ant stalo jau stovėdavo... Žmona parūpindavo, nes, matyt, norėjo, nelaboji, mane į dausas iškomandiruoti. O gal bijojo, kad aš karo nepradėčiau kelti? "Dėl tavęs, brangusis - sakydavo - man ne tik penkių litų, bet ir visos pensijos negaila". - Taigi, - tęsė savo bylą senis Anskaitis, - ilgai nemačiau šviesios dienos. O kai pagaliau atkutau - pavasaris. Saulė žeme ridinėjasi, vieversėliai čirena, pabaliuos plukės žydi, varlės kurkia. Aš pamankštinau sąnarius, išlenkiau kvortą kopūstų raugo - ir į darbus. Žiema, sako, buvus šalta, bet ji man neprailgo. - Pasaką seki, - nusijuokė vienkiemio ūkininkas Vacys, kuris ėjo pro šalį ir netyčia tapo senio Anskaičio klausytoju. - Uliavos jis, matai, tris mėnesius. Tuščia kalba. - Aš, Vaciuli, tuščiai nekalbu ir laiko neleidžiu, - atsikirto Anskaitis. - Arba alų geriu, arba pačią auklėju, arba protingas kalbas varinėju. O dažniausiai ir vieną, ir kitą, ir trečią darbą darau išsyk. Taigi šie mano žodžiai ne pasaka, o tikrų tikriausia teisybė. Realybės šou. Patyrimas, kurį galima pakartoti. Ar aišku, Vaciuli? Vienkiemio ūkininkui nebuvo aišku, bet toliau aiškintis jis nebenorėjo, numojo ranka ir nuėjo sau. Jau geriau pasikalbėti su sodžiaus intelektualu, buvusiu pradinės vedėju Banaičiu, kuris kaip tik žingsniavo gatve, mąstydamas apie gyvenimą. Pasidžiaugęs geru oru, Vacys išklojo gerbiamam intelektualui ir senio Anskaičio pasakojimą. - Kokį moralą jis galėtų reikšti? Juk tvirtino, kad ne pasaką seka, apie kažkokį pažangų patyrimą kalbėjo... Banaitis, žinoma, susimąstė, tačiau ir jam, išmanančiam didaktiką, nebuvo aišku, ką norėjo pasakyti senis Anskaitis. - Ir ko mes čia sukame galvas? - nusprendė sodžiaus intelektualas. - Eime ir paklausime. Anskaitis vis dar mindžikavo prie parduotuvės, todėl abu rimtieji sodiečiai jį surado lengvai. - Būk geras, kaimyne, paaiškink, ką norėjai man pasakyti, - paprašė Vacys. - Juk sakei, kad tuščiai nešneki. - Tuščiai - ne. Pastatysi alučio šnekučio - mielai paaiškinsiu. Vienkiemio ūkininkas maktelėjo ranką į kišenę ir surado joje Darių su Girėnu. Banaitis pritardamas linkčiojo galva, nes ir jis labai norėjo sužinoti, ko nepasakė lankstus Anskaičio liežuvis. - Čia nėra jokio rebuso. Tik man toptelėjo mintis, kad anos šaltos žiemos, kurios aš dėl tam tikrų priežasčių neprisimenu, patyrimą galima pritaikyti sunkmečiui. Žodžiu, pradėkime po truputį ragauti. Alutį, žinoma. Sustosime ir atsibusime tik tada, kai tas velnio sunkmetis, dėl kurio dabar visi drebina kinkas, bus jau praeity, kai bankai vėl dalins paskolas, verslo žmonės darys biznį, o Kubilius nebelieps veržtis pilvų. A? Tas sunkmetis tikrai neprailgtų. Argi mano pasiūlymas prastas? Vacys jau norėjo pritarti, bet spėjo susičiaupti, o kada pravėrė burną, pasakė: - O ką visą tą laiką mano holšteinizuotos juodmargės darys? Ne, Anskaiti, šis planas gal ir geras, bet ne man. - Ir ne man, - paantrino buvęs pradinės vedėjas. - Aš tokio letargo nemėgstu. O kad ir mėgčiau, mano pedagoginės pensijos nepakaks.
