Ukrainoje pastaruosius keletą mėnesių vykstantis rinkimų karas (ranka tiesiog nekyla rašyti “rinkimų kampanija” ar “rinkimų kova”), jame naudojamos technologijos ir saugumo pajėgos, kai kurių Europos Sąjungos valstybių ir Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento reiškiamas susirūpinimas yra visiškai “paskendę” tarp kitų rinkimų naujienų.
Seimo rinkimai Lietuvoje, JAV prezidento rinkimų kampanija, rinkimai Afganistane ir Kosove, pseudoreferendumas ir parlamento rinkimai kaimyninėje Baltarusijoje tapo daug svarbesniais įvykiais Lietuvos žurnalistų, politologų ir politikos apžvalgininkų akyse.
Tačiau pakanka prisiminti dar prieš keletą metų mūsų valstybės politikų demonstruotą draugystę su Ukraina, ryšius su šios šalies lyderiais, pažadus tapti Ukrainos tarpininkais ir vedliais kelyje į Europos Sąjungą bei NATO ir beveik savaime kyla klausimas: kodėl šiandien niekas nebekalba apie demokratijos ir demokratinių institucijų stiprinimą šioje didžiausioje (po Rusijos) Europos valstybėje?
Žinoma, galima paprieštarauti, kad tik prieš keletą savaičių Lietuvos politinių partijų pasirašytame susitarime dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių apie tai yra užsimenama. Tačiau ir čia Ukraina paminima lyg tik tarp kitko, kartu su kitomis Rytų bloko valstybėmis. O viešojoje erdvėje dėmesys vis labiau krypsta į Kaukazo valstybes, į jų žygį NATO link ir vienokį ar kitokį suartėjimą su Europos Sąjunga.
Nors, turėčiau pasakyti, beveik įdomiausia buvo išgirsti vieno garbingo dėstytojo iš Lietuvos politologų kalve vadinamo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto atsakymą į klausimą: “Kodėl politologai ir politikos apžvalgininkai tiek mažai dėmesio skiria rinkimams Ukrainoje?”. Išgirdau, kad prieš keletą metų lyg ir buvo studentė, kuri domėjosi šiuo regionu, bet paskui ji kažkur “dingo”. O naujų besidominčių kaip ir neatsirado. Tad gal Ukrainoje viskas puiku ir nieko įdomesnio ten nebevyksta?
Matyt, kad ne. Praėjusį penktadienį mūsų kaimyninės Lenkijos Seimas 330-ia balsų iš 460-ies patvirtino rezoliuciją dėl artėjančių prezidento rinkimų Ukrainoje, kurioje nedviprasmiškai parodė susirūpinimą šių rinkimų demokratiškumu ir pakvietė Ukrainos valdžią užtikrinti, kad rinkimai atitiktų visus demokratijos standartus. JAV Senato rūmai taip pat patvirtino kreipimąsi į Ukrainos valdžią, kuriame pareiškė panašų susirūpinimą, o kad tai nebūtų vien tik žodžiai - praėjusį savaitgalį į JAV nebuvo įleistas Ukrainos futbolo federacijos vadovas Grigorijus Surkisas, įtariamas korupcija ir kita nusikalstama veikla. Ar tai kiek neprimena šią vasarą nuskambėjusių draudimų kai kuriems Baltarusijos atstovams dalyvauti Atėnų vasaros žaidynėse?
Jau kitą dieną po Baltarusijoje vykusio pseudoreferendumo kai kurie Rusijos politikos apžvalgininkai prabilo apie “visaslavišką lukašenkizaciją”, pasižyminčią tuo, kad visose Rytų slavų valstybėse vyksta panašūs procesai: parlamentai praranda savarankiškumą ir svarbą, rinkimų kovoje naudojami nelegalūs arba pusiau legalūs metodai po rinkimų yra įteisinami kaip aksioma, į rinkimų kovą vis aktyviau įtraukiamos jėgos struktūros, o verslininkai “pakišami po padu” arba paprasčiausiai pasodinami už grotų, dažniausiai net nežinia už ką.
Ukrainoje visi šie ir panašūs procesai vyksta. Ir, žinoma, ne be Rusijos ar JAV bandymų įsikišti ir kreipti įvykius kiekvienai iš jų naudingesne linkme. Galbūt ne veltui pastebima, kad prezidento rinkimai šioje valstybėje taps viso regiono lūžio ir pasislinkimo Rytų arba Vakarų, valdomos demokratijos ar tikros demokratijos link. Tačiau Rusija yra arčiau ir šios valstybės įtaka Ukrainos prezidento rinkimuose yra dešimt kartų didesnė nei JAV. Apie tai praėjusią savaitę nedviprasmiškai prabilo net buvęs Ukrainos pasiuntinys JAV, žinomas diplomatas ir rašytojas Jurijus Ščerbakas.
Jau niekam ne paslaptis, kad šiuose Ukrainos prezidento rinkimuose aktyviai veikia glaudžiai su Vladimiro Putino aplinka susiję “politiniai technologai”, tokie kaip Glebas Pavlovskis, Maratis Gelmanas ir jų įkurta “Effective Policy Foundation” (EPF), dirbanti Ukrainos prezidento administracijos vadovui Viktorui Medvedčiukui. Rugsėjo pradžioje šis fondas įteisino savo veiklą Ukrainoje atidarydamas “Rusų klubą”, kurio atidarymo ceremonijoje dalyvavo tiek Rusijos ambasadorius Ukrainoje Viktoras Černomyrdinas, tiek Ukrainos premjeras ir valdžios kandidatas į prezidentus Viktoras Janukovičius. Šis bendradarbiavimas prasidėjo dar 1998 metų rinkimus į Ukrainos pralamentą, kai V. Medvedčiukas vadovavo Kijevo oligarchų Jungtinei socialdemokratų partijai.
Šį kartą EPF buvo pakviesta užtikrinti, kad rinkimus į prezidento postą Ukrainoje laimėtų valdžios remiamas V. Janukovičius, o ne provakarietiškai nusiteikęs reformatorius ir opozicijos atstovas Viktoras Juščenka.
Šią vasarą į žurnalistų rankas pateko dar prieš metus Rusijos politinių konsultantų parengtas planas, pagal kurį numatoma, kad pagrindinis valdžios oponentas V. Juščenka turėtų būti pristatomas kaip nacionalistas ir etninių konfliktų kurstytojas. Kita kryptis - rinkėjams turėtų būti įpiršta nuomonė, kad į prezidento postą patekęs V. Juščenka gali destabilizuoti visą šalį. Plane atvirai teigiama: “Mūsų tikslas yra sukelti neramumus Ukrainos regionuose ir į tai įtraukti V. Juščenką”.
Iš esmės EPF veikla Ukrainoje buvo suskirstyta į tris pagrindines kryptis: leisti skrajutes, knygas, plakatus ir parengti ugningus puolimus žiniasklaidoje; naudoti mokesčių policiją tikrinant opozicijos kandidatą remiančius verslininkus ir taip apriboti oponento kampanijos finansavimą; finansuoti nacionalistus, kad jie pasisakytų už V. Juščenką ir surengtų teroristinius išpuolius, dėl kurių būtų kaltinamas V. Juščenka.
Tokie išpuoliai buvo surengti rugpjūčio 20 dieną (Kijevo turguje) ir rugsėjo 3 dieną (to paties Kijevo turgaus direktoriaus susprogdinimas) ir iškart buvo paskelbta, kad už juos suimti asmenys yra glaudžiai susiję su V. Juščenką remiančiomis politinėmis partijomis ir organizacijomis.
Čia reiktų atkreipti dėmesį į dar vieną faktą: sovietmečiu ekstremistais ir teroristais neoficialiai būdavo vadinami Vakarų Ukrainos gyventojai ir Krymo totoriai, per šiuos prezidento rinkimus aktyviai remiantys opozicijos kandidatą.
Tai Ukrainos žiniasklaidoje primenama ir pastarosiomis savaitėmis. Paprasčiausias pavyzdys - pastaruoju metu pasirodę straipsniai apie Beslano mokyklos užgrobimo pamokas, kurias turėtų prisiminti specialiosios tarnybos. Viena iš “pamokų” - tai spec. tarnybų patirtis, įgyta “po Antrojo pasaulinio karo Baltijos šalyse ir Vakarų Ukrainoje kovojant su banditais”.
Teroristinių išpuolių grėsmė tapo labiausiai eskaluojama likus dviems savaitėms iki rinkimų, suimant keliasdešimt jaunimo organizacijos “Laikas” (“Pora”) narių ir apkaltinant juos teroristinių išpuolių rengimu. Įdomiausia, kad per pirmąją kratą šios organizacijos būstinėje (kai į ją operatyviai atvyko ir kratą stebėjo Ukrainos parlamentarai) nebuvo rasta nieko nelegalaus. Tačiau jau po poros valandų, būstinėje likus tik policijos darbuotojams, buvo “atrasta” bomba. Ir organizacija iškart apkaltinta ne tik naujų teroristinių aktų organizavimu, bet prisiminta ir apie prieš porą mėnesių įvykdytus sprogimus Kijevo turguje.
Praėjusį ketvirtadienį vienas iš Ukrainoje dirbančių Rusijos piliečių (kurio pavardė saugumo sumetimais neskelbiama) pranešė, kad Rusijos politiniai konsultantai rengia planą, pagal kurį rinkimų dieną turėtų būti susprogdintos trys rinkimų apylinkės Donecko krašte, kuriame parama valdžios kandidatui V. Janukovičiui yra pakankamai didelė ir kad šie sprogimai turėtų nusinešti dešimčių žmonių gyvybes. Žinoma, sprogimų organizavimu būtų apkaltintas pagrindinis oponentas V. Juščenka ir jo rėmėjai. Tarsi parengdama dirvą tokiai įvykių raidai Ukrainos saugumo tarnyba praėjusį penktadienį pradėjo kratas daugelyje opozicijos organizacijų būstinių ir net kai kuriose laikraščių redakcijose. Oficialiai teigiama, kad yra kratomos su jau minėta jaunimo grupe “Laikas” susijusių organizacijų būstinės. Tačiau Kijeve krata buvo atlikta ESBO mandatą organizuoti rinkimų stebėjimą turinčios organizacijos “Pasirinkimo laisvė” būstinėje ir pareikšta, kad viskas yra teisėta. Vis dėlto atvykusiems Ukrainos parlamento deputatams buvo pateikta sankcija atlikti kratą organizacijos “Laikas” būstinėje, o ne “Pasirinkimo laisvės” patalpose. Galiausiai ir Ukrainos saugumiečiai pripažino “apsirikę dėl patalpų”, bet kratą tęsė ir toliau.
Šias ir panašias istorijas iš Ukrainos rinkimų karo būtų galima tęsti ir tęsti. Atskiro dėmesio būtų verta istorija apie bandymą nunuodyti opozicijos kandidatą V. Juščenką, apie kasdienius trukdymus ir atsisakymus leisti šio kandidato lėktuvui nutūpti viename ar kitame Ukrainos oro uoste, apie Vakarų Ukrainoje sukeltą “kiaušinio skandalą”, kai dabartinės valdžios kandidatas sulaukė vieno nepatenkinto piliečio mesto kiaušinio, nuo kurio griuvo ant žemės kaip pakirstas kulkos ir buvo nuvežtas “gydyti” į ligoninę ir visa tai buvo pristatyta kaip nuožmus pasikėsinimas į gyvybę, nors jau kitą dieną dabartinis premjeras lyg niekur nieko tęsė savo keliones po šalį...
Daug išsamiau reiktų aptarti ir oficialiosios Rusijos valdžios viešai rodomą paramą L. Kučmai ir V. Janukovičiui, apie paskutinę savaitę prieš rinkimus priimtą nutarimą atidaryti 40 papildomų rinkimų apylinkių Rusijos teritorijoje (buvo tik penkios), apie prieš savaitę darbą nutraukusį Ukrainos parlamentą, apie rugsėjo vidury atleistą šalies gynybos ministrą, atsisakiusį kariuomenei duoti nurodymą balsuoti tik už V. Janukovičių, apie dešimtis tonų antivakarietiškų ir antiamerikietiškų leidinių, rastų Ukrainos prezidento administracijai priklausančiuose sandėliuose, ir dar apie nemažai šiuos rinkimus Ukrainoje lydinčių įvykių ir pseudoįvykių, tačiau šį kartą tam nebėra nei laiko, nei vietos.
Vis dėlto baigiant reikia pažymėti, kad Ukrainoje opozicija yra daug tvirtesnė ir geriau organizuota nei Rusijoje ar Baltarusijoje. Šiomis savaitėmis savo pajėgumus ji pademonstravo dešimtimis mitingų ir protestų, sutraukdavusių nuo dešimčių iki 120 tūkstančių žmonių (praėjusį šeštadienį Kijeve), palaikančių V. Juščenkos kandidatūrą. Tad beveik nenuostabu, kad dabartinė Ukrainos valdžia, prisidengdama po savaitės vyksiančiu Ukrainos išlaisvinimo iš fašistų okupantų 60-mečio minėjimu ir tuomet vyksiančiu kariuomenės paradu į Kijevo apylinkes sutraukė nemenkas karines pajėgas.
Taip pat būtų nekeista, jei pasitvirtintų praėjusį penktadienį Ukrainos parlamento Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija pirmininko Vladimiro Stretovičiaus paskelbta žinia apie valdžios planus per prezidento rinkimus (spalio 31 ir lapkričio 1 dieną), prisidengiant įvykusiomis tinklo perkrovomis, išjungti pagrindinių mobiliojo ryšio operatorių Ukrainoje UMC ir “Kievstar” retransliatorius bei interneto serverius. Tai visiškai nestebintų, nes opozicija jau pranešė, kad paaiškėjus šiurkštiems rinkimų rezultatų klastojimams bei pažeidimams, Kijeve turėtų susirinkti daugiau nei pusė milijono Ukrainos piliečių, protestuojančių prieš nedemokratiškus prezidento rinkimus.
Galiausiai dėmesio verti yra ir buvusio Ukrainos ambasadoriaus JAV Jurijaus Ščerbako teiginiai, kad esminė per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungos valstybių ir JAV padaryta klaida buvo “naivus nusiraminimas, kad Ukraina tampa demokratine valstybe ir rinkos ekonomikos šalimi kaip Lenkija, Lietuva arba Latvija”. J. Ščerbakas pažymėjo, kad Europos Sąjungoje ir JAV, išvydus, kad “Ukraina vis labiau grimzta į praeitį ir yra prarandama, prasideda savotiškas prabudimas iš miego ir imama rimtai mąstyti apie savo veiksmus”.
Tad tikėkimės, kad jau artimiausiu metu Lietuva taip pat atidžiai įvertins savo užsienio politiką Ukrainos atžvilgiu, galbūt pabandys susigrąžinti per visus skandalus prarastą regiono lyderės poziciją ir niekuomet nebeteks išgirsti atsiprašymų dėl “Ukraina besidomėjusios, tačiau nežinia kur dingusios studentės”.
