Šventė įvyko. Dar niekada Kauno rotušėje nebuvo buvę tiek architektūros. Visa didžioji salė su spindinčiu vestuviniu patosu prisipildė maketų, planšetų, ekranų, mikrofonų ir, žinoma, pačių architektų (balandžio 6-oji Kauno architektūros istorijoje neabejotinai anksčiau ar vėliau bus nudažyta raudonai).
Pirmą kartą jungtinei architektų tarybai buvo pristatyti Kauno „Akropolio“ bei sporto ir pramogų rūmų Nemuno saloje projektai. Beje, žurnalistų, operatorių ir fotografų buvo bene dukart daugiau negu architektūros ekspertų, o tai dar labiau padidino momento svarbą.
Tiesa, kai kam kilo įtarimų, kad vyksta pompastiškas investicinių projektų pristatymas žiniasklaidai, kadangi architektūros ekspertai nebuvo suregistruoti, o ir savo sprendimų neįformino nei balsavimu, nei kitu būdu. Tiesiog „vyko pasisakymai“ „už“ arba „prieš“. Beje, vertinti projektus buvo leista ir juos pristatančių firmų bendradarbiams. Bet tai nė kiek nesugadino šventinės renginio atmosferos.
Simpatijos vietoj analizės
Kaip ir dera, renginį pradėjo Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius, pažadėjęs nesikišti į architektų diskusijas ir pirmiausia pasiūlęs tylos minute pagerbti Joną Paulių II. Tiesa, „nesikišti“ merui pavyko lygiai 45 minutes, o tylos minutė tą popietę įgavo papildomos simbolikos ir prasmių. Kaunas po balandžio 6-osios tikrai taps kitoks. Ar tos rožinės vizijos neįgaus gedulo atspalvių, paaiškės gana greit...
Šį kartą nesinori ilgiau apsistoti prie paties posėdžio ir to, kas jame kalbėta, kadangi, kaip ir dera, buvo laikomasi ritualinėje Kauno salėje įprasto žanro taisyklių - kalbama ilgai, nebūtinai į temą, dažniausiai net ne apie projektus. Tiesiog reiškiant simpatijas investicijoms ir investuotojams. Čia visus pranoko svečias iš sostinės - Jonas Anuškevičius, apsiėmęs recenzuoti projektus, bet vėliau nutaręs pasidalyti nemenka turistine patirtimi ir abstrakčiais samprotavimais apie savo jaunystės miestą Kauną. Kalbėta laisvai, „nesigilinant į smulkmenas“, atrodė, kad kai kurie epizodai beveik rimuojasi.
Buvo net nepastebėta, kad nėra miesto transporto schemos, kuria būtų išanalizuoti pokyčiai, neišvengiamai atsirasiantys „Akropoliui“ ir sporto rūmams pradėjus „kvėpuoti“. Kaip tie pokyčiai atsilieps Kaunui ir kokiais būdais bus „gydomi“ - taip pat neišgirsta.
Rimtu veidu apie pernykštį sniegą
Posėdis buvo ilgas (puspenktos valandos), bet nenuobodus. Žiūrint į spalvotas žurnalistams skirtas vizualizacijas, gausiai kalbėta apie urbanizmą (abstrakčiai) ir reikštas pritarimas sporto rūmų ir „Akropolio“ statybos vietai (konkrečiai). Lyg tai būtų posėdžio klausimas...
Juk abiejų objektų detalieji planai seniai patvirtinti. Juk miesto taryba seniai (be diskusijų!..) balsavo ir dėl daugiaaukščio garažo statybos virš Karaliaus Mindaugo prospekto. Tai ką gi svarstyti žilagalviams ekspertams pateikė Nerijus Valatkevičius, Kauno miesto vyriausiasis architektas?
Kadangi suformuluota taip ir nebuvo, peršasi išvada, kad didžioji, pirmą kartą visuotinai sukviesta architektų rinktinė iš esmės nieko ir nesvarstė. Tik klusniai atliko baigiamąją dekoratyviąją Projekto palaiminimo ritualo sceną. Jos nutarimai nieko nebegalėjo nei pakeisti, nei paveikti. Visi šaukštai jau seniai džiūvo po pietų...
Teisus profesorius Jonas Minkevičius: „Čia juk ne architektūrinės problemos svarstomos. Čia - investicijų ir politiniai klausimai. Jeigu miesto politikai vieni ėmėsi atsakomybės už sprendimus, tegu jie ir pabaigia viską iki galo“. Panašiai galvodami akademikas A. Miškinis ir paveldo specialistas A. Jakučiūnas tiesiog paliko salę, kad nebūtų šio farso statistais.
Reaguojama tik į jėgą
Gali kilti klausimas, kam gi išvis reikėjo su architektais svarstyti sporto rūmų ir „Akropolio“ projektus, kai visi formalūs sprendimai jau seniai yra atlikti miesto politikų? Juk jeigu savivaldybininkai tikrai būtų norėję pasitarti, projektai, kaip ne kartą prašyta, būtų parodyti praeitą vasarą ar rudenį, prieš priimant politinius sprendimus.
Deja, pasitarti, pasikonsultuoti, paieškoti mažiau kenksmingo miestui varianto iš tikro net nebandyta. Noras užčiaupti oponentus ir „prastumti“ projektus bet kuria kaina nustelbė visus bandymus diskutuoti. Nesunku pastebėti, kad Kauno savivaldybė išvis tik prieš mėnesį ėmė aktyviai bendrauti su visuomene „Akropolio“ ir sporto rūmų Nemuno saloje klausimais - pasipylė straipsniai miesto dienraščiuose, pranešimai spaudai, miesto vadovų laiškai ir pareiškimai.
Neatsitiktinai tai sutapo su bendrovės „Senukai“ išplatinta informacija apie ketinimą savo statomame multifunkciniame centre „Mega“ prie greitkelio Vilnius–Klaipėda pastatyti ir universaliąją areną.
Isteriškas „diskusijos“ tonas ir neregėtas aktyvumas stebina. Atrodo, lyg kažkas norėtų apskritai atimti sporto rūmus iš Kauno. Antra vertus, labai nesunku įžiūrėti ir tikruosius ginčo iniciatorius ir tikrąjį ginčo objektą, kuris slepiasi už keistokos diskusijos dėl arenos statybos vietos.
Nacionalinis greičio rekordas
Turint omeny, kad E. Miliūno ir A. Bublio grupės projektas yra gana universalus ir per beveik 7 metus „apkeliavo“ daugybę Kauno vietų (pradedant Kalniečių parku), logiška manyti, kad jis galėtų dar kartą pabandyti laimę ir multifunkcinio centro „Mega“ kaimynystėje. Čia tereikėtų išsiaiškinti, ar „Senukai“ rimtai apsisprendę statyti areną, kiek tai truktų ir kiek kainuotų.
Bet dėl sąlygų ir galimybės bendradarbiauti statant miestui naujuosius sporto rūmus savivaldybė su „Senukais“ nediskutuoja, o kaistant atmosferai matyti, kad diskusijos greičiausiai ir neprasidės. Sunku atsikratyti minties, kad savivaldybę, ko gero, saisto kažkokie susitarimai ar pažadai, kurie tiesiog neleidžia pasitraukti iš salos.
Gali būti, kad „Akropoliui“ taptų nepakeliamai liūdna rymoti vienam su savo daugiaaukščiu garažu ant Nemuno kranto. Kažin ar jo nuotaiką bent kiek pataisytų ir dar šiltas nacionalinis rekordas: Kauno „Akropolio“ projektas atliktas ir suderintas per vieną savaitę!..
Eksperimentai ir ritualai
Ką gi, Kaunas renkasi eksperimentų kelią. Politinė valia aukščiau už profesinius argumentus, noras nutildyti oponentus stipresnis nei noras išgirsti kritiką. Beveik šventas žodis „investicija“ šluoja visus kultūrinius, istorinius, urbanistinius ir architektūrinius argumentus it neutroninis ginklas. „Pastatysime, tada ir pažiūrėsime - gerai tai ar blogai“, - prieš pusmetį išdavė urbanistinį Kauno receptą vienas vicemerų.
O pažiūrėti jau ir dabar turime į ką. Greta Laisvės alėjos, tarp 3 viešbučių, vietoj mokslo įstaigos įrengtas naujas kalėjimas (humanitarinė investicija). „Žalgirio“ stadionas, „pakoregavus“ jo funkciją, tapo prekybos centru „Molas“ (sportinė investicija). Vileišio aikštės erdvė Žaliakalnyje baigiama užstatyti padrikais, atsitiktiniais statiniais (vietos dar liko). Vienybės aikštės skveras greta Karo muziejaus išasfaltuotas, „Miestprojektas“ nevykusiai perstatytas (irgi investicija). Istorinė Nemuno krantinė greta Vytauto bažnyčios išnuomota viešbučio automobilių stovėjimo aikštelei, kita daugiaaukštė automobilių stovėjimo aukštelė iškils ant Neries kranto greta „Iki“ (ekologiškos investicijos).
Kol kas eksperimentų rezultatai tokie. Taigi tylos minute pradėti architektūrinių projektų svarstymus Kauno savivaldybėje ilgainiui gali tapti netgi tradicija. Ritualai čia visuomet buvo svarbūs ir mėgstami - kaip ir noras bent trumpam pabūti Kolumbu... prie valdovo kojų.
„Statybų pilotas“
