“Balandis – žiauriausias mėnuo, skleidžiąs alyvas virš dykynės” – smilkteli T.S. Elioto citata, vos pagalvojus apie šį mėnesį, kuriame, jeigu atidžiau žvilgteliu kalendoriun, susikryžiuoja daug skirtingiausių švenčių – iškilnusis Verbų (Palmių) sekmadienis, Pasaulinė paukščių diena (įdomu, ar paukščiai bent nujaučia dienos ypatingumą?), irgi turbūt pasaulinė melagių diena (balandžio 1) – politikams, polit-technologams, biurokratams bei neįmanomai gausiai jų aplinkai, ko gera, užsitęsianti 364 dienom ilgiau nei, tarkim, sodiečiams, mokinukams, darbininkams beigi kitiems doriems triūsiuoliams, Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena (balandžio 11).
Švenčių sąrašą vainikuoja visų laukiamos Velykos (balandžio 8) – su margučiais, jų ridinėjimu, daužymu, jau primirštais mūsų agrarinio ciklo (kaip mėgdavo sakyti andainykštis, VVU Literatų būrelio (1985-1986) Dievas Tėvas, beje, kas reta, niekad neįmerkęs rankų į politinės tėkmės purvą - Marcelijus Martinaitis), personažais ir atributais – Velyke, Velykų eglute, velykavimu. Šventinių dienų paradą galima būtų tęsti, tačiau kas iš to? Mūsų sąmonė tėra rimčiau įsikibusi į religines tautines šventes, išsiliejančias Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kitų mes beveik nei žinom, nei žinoti nenorim. O tiesą sakant, vargu, ar kitur yra kaip nors kitaip.
Oficialiosios, kalendoriuose išrašytos šventės, žinoma, yra tik viena regima švenčių rūšis. Žmogus yra būtybė, labiau nei dirbti mėgstanti susigalvoti taip nuolat trūkstamų švenčių ir pramogų. Dainų, sporto, muzikos šventės. Asmeninės, bendros, šeimos, valstybinės, skirtingos ir kalendoriškai besikartojančios metų karuselėje. Viskas gali tapti švente, priklausomai nuo įtikėjimo. Tarkim man, Lietuvos Nepriklausomybė savaime ir pati sau yra šventė, minėtina ne vien dviem gerai žinomom datom. Ir todėl, kai ją reikia švęsti privaloma, nurodyta tvarka (nors tai atrodytų lyg ir savaime suprantama), kažkas manyje šiaušias ir liepia švęsti kitaip. Šiuo atveju tas kitoks šventimas nėra susietas su kokiu nors palaimingu vartojimu (laisvalaikio, maisto, gėrimų, paradų, iškilmių retorikos ar pan.) Tai šventė, kuri visada su tavimi nuo gimimo ir kuriai reikia palikti vietos – kasdien, be patetikos. Čia nederėtų vulgarizuoti: tai tylos ir intymumo šventė, nereikalaujanti jokios gerai artikuliuotos pakilios retorikos, jokių tai progai gerai išmoktų ir nugludintų žodžių nei sakinių. Kasdieniškumas šiuo atveju ne tik nesudarko šios šventės, bet suteikia jai egzistencinį pagrindą, pabrėždamas ne tą vienadienį paradinio išgyvenimo mirksnį, bet susitapatinimo ir vienovės su tėvyne, t.y. vieta, kuriai lemtingai priklausai ir kuri tau lygiai tiek pat lemtingai priklauso, pojūtį. Pamenu, kokiais 1985-ais mudu su kurso draugu nusprendėme atšvęsti vasario 16-ąją Vilniaus geležinkelio stoties restorane. Atšvęsti – gal skamba per didingai. Neprisimenu, ar daug ir ką kalbėjome. Tiesiog ta proga studentiškai išgėrėme po stiklą ar du šampano, o jau gerokai vėliau, besirengiant išeiti ir užbėgus į WC, nepažįstamas vyriškis maloniai paklausė: “Tai ką švenčiat, vyrai?”. “Gimimo dieną”, - atsakiau turėdamas omenyje Lietuvos gimtadienį. Ačiū Dievui, daugiau detalių jis nepageidavo, nes, be abejonės būčiau, tikrai patenkinęs jo smalsumą – buvom ir naivūs, ir gerai nusiteikę. Laimingai praslinkusią grėsmę suvokiau ne iš karto, toli gražu ne iš karto.
Švenčių spektras išties begalinis ir, ko gera, nesusijęs su jokiais grigališkais, actekiškais ar dar kokiais kitais kalendoriais. Šventė - pamatyti kelis dešimtmečius niekur nesutiktą bičiulį, šventė - rasti seniai dingusią brangią knygą, šventė - atsiminti netikėtą, irgi senokai kažkur pamestą, vaikystės detalę. O jei dar per radiją visus tuo atradimus lydi kernagiškas entuziazmas: “mūsų dienos kaip šventė”, tai supranti, kad šventė pakankamai reliatyvi ir neretai ganėtinai klaidinanti sąvoka. Štai, tarkim, ką knygoje “Įvadas į antrąjį tūkstantmetį” ( J.G. Ballard “A User’s Guide to the Milennium”, Picador USA, New York, 1997) apibūdindamas ką tik perskaitytus dailininko, kino režisieriaus Andy Warholo (1931-1987) visą gyvenimą rašytus dienoraščius rašo J. G. Ballard’as: “ Kai jis [Andy Warholas – J.K. pastaba] slinkdavo per Niujorko sutemas kaip šventinė, peleno blyškumo, baltu peruku šmėkla, atrodydavo, kad jis vaidina save.” Tačiau, jei ankstyvuoju savo kinematografiniu laikotarpiu jis galėjo būti laikomas “anfetamino amžiaus Waltu Disney’umi”, tai jau vėliau, gerokai aprašinėdamas savo begalinius vakarėlius Manhattene, pasak J. G. Ballard’o, jis atrodo gana apgailėtinai nei valiumo (mūsiškio relaniumo) apsvaigintas Mikimauzas. J. G. Ballard’as komentuoja viename dienoraščio epizode aprašytus devynis tąvakar įvykusius vakarėlius, kuriuose dalyvavo Andy Warholas – tiek veiksmo ir “nė vieno įdomaus pokalbio”! Mes nežinome, ar Andy Warholui, netikėtai mirusiam 1987-aisiais po tulžies pūslės operacijos, tie vakarėliai turėjo, ką bendra su švente, šventiškumu ar tai buvo tiesiog įprastos rutinos dalis, tačiau J. G. Ballard’o komentarai vienprasmiški: jokios šventės vėlyvajame Andy Warholo gyvenimo tarpsnyje nebuvo. Regėtųsi, gyventa vien vakarėliais, populiarumo, milžiniškais honorarais, tačiau jo bičiuliai vienas po kito susirgo ir mirė nuo AIDS, jis pats tapo priklausomas nuo valiumo ir to neslėpė, žmonės ėmė jo vengti, net per vakarėlius sėstis toliau nuo jo, o galų gale ir kvietimai į juos pasibaigė, nors jis tebeliko megažvaigžde.
Ernestui Hemingvėjui, kaip, spėju ir Valdui Papieviui, šventė, kuri visada su tavimi buvo Paryžius, kitiems gerokai menkiau išgarsėjusiems, ar net visiškai to nesiekusiems, lietuviams ir nelietuviams – Niujorkas, Berlynas, Londonas. Paulina Pukytė savo knygą “Jų papročiai” (Tyto Alba 2005) skiria “tiems, kurie išdrįso išvažiuoti ir tiems, kurie išdrįso pasilikti”. Jos autorė pati, kiek žinau, gyvena tarp Vilniaus ir Londono, pastarajame, regis, užtrunka ilgiau. O pasiliekančiųjų pasaulis gana pastebimai ir sparčiai tuštėja. Juokinga valstybiškai stabdyti šitą procesą, galvojant tik apie pasekmes ir neigiant ar bent apeinant šio reiškinio priežastis, natūraliai nuo darželio ar mokyklos dienų neskiepijant patriotizmo, kaip tai vyksta Lenkijoje, kur vaikai įpranta studijuoti savo gatvės, rajono, miestelio, vaivadijos, šalies istoriją ir nuo mažumės jau būna su ja suaugę. Ir tai pastaruoju metu pastebimai stabdo emigraciją, nes suvokiama, kad gyventi savo šalyje yra šventė. Mano šventė – Vilnius. Septynetą metus jame buvojęs tik fragmentiškai kaip koks praeinantysis piligrimas, galop sustojau eiti, o tuomet supratau, kad čia yra mano šventė. Ir nebūtinai balandis – žiauriausias mėnuo. O juk ir Vilnius, anaiptol, ne dykynė.
