Lietuvon atkeliavo naujas Holivudo keistuolio Briano de Palmos filmas! Laukiau jo premjeros - reklama tikino, kad ponas Brianas baigė netikusiai eksperimentavęs ir sugrįžo prie temų, kurios suteikė jo kūrybai tokį keistą skonį. Klonuota sąmonė ir kūnas - štai kas labiausiai domina šį režisierių. Tik atspėti, į kurią pusę šoks de Palma, neįmanoma - šis žmogus neprognozuojamas.
Brianas de Palma stebina net savo blogiausiuose filmuose. Net “Misija į Marsą” (2000) ar “Tuštybės laužas” (1990) palieka žiūrovą pasimetusį. Dėl to Brianas de Palma nėra labai mėgstamas ir vertinamas režisierius - stebėdami mąstymo ir režisūros šuolius intelektualieji kino žiūrovai negali jo įsprausti jokion kategorijon.
Kas jis? Veiksmo filmų kepėjas ar originalus psichologas? Koks žanras jam artimiausias - trileris, siaubo kinas ar klasikinės gangsterių istorijos? Nors kiekvienas Briano de Palmos filmas yra itin vaizdingas ir kruopščiai nufilmuotas, vaizdai tokie eklektiški, kad sunku suprasti, kur režisierius grožisi, o kur juokauja…
Štai kas mūsų laukia filme “Fatališka moteris”. Vaizdų ir minčių eklektika mažai padeda suvokti scenarijaus vingius. Nors paties režisieriaus rašyta istorija vargiai gali būti pavadinta scenarijumi - tai greičiau sąlyginiai rėmai, padedantys jam rikiuoti vaizdus ir situacijas, kurios, deja, ne visuomet susikabina loginiais ryšiais.
Brianą de Palmą galima lyginti su Pablo Picasso. Šis dailininkas neretai vadinamas genialiu kopijuotoju. Sakoma, kad jis sugebėdavo pastebėti originalių idėjų užuomazgas kolegų darbuose ir jas tobulai įgyvendinti. Gal dėl to Picasso kūryba tokia įvairi. De Palma taip pat šokinėja nuo žanro prie žanro. O pasimetusiems kino kritikams nieko kito nebelieka, kaip lyginti jo filmus su žinomų režisierių kūryba, ieškant ten taškų, kuriuose savo filmus pradėjo Brianas de Palma.
Panašumų rasti lengva. Pavyzdžiui, anksčiau visi sakydavo, kad de Palma kopijuoja Hitchcocką. Kai kuriuose filmuose jis iš tikro tiesiogiai peržaisdavo Hitchcocko filmų scenas. Tačiau tik aklas gali nematyti, kad de Palma ėjo toliau už kino patriarchą. Tik užkietėjęs kino akademikas galėtų nematyti ironijos, kuria de Palma nuspalvino legendinę “blondinės nužudymo vonioje” sceną savo filme “Kūno antrininkas”.
“Fatališką moterį” gali ištikti panašus likimas. Štai jau pasigirdo balsų, lyginančių šį filmą su Lyncho “Malholando keliu”. Tačiau filmų ir režisierių vėrimas ant vieno siūlo yra būtinas kino verslui. Štai reklamose “Fatališka moteris” apibūdinama kaip “mistinis erotinis trileris”. “Malholando kelias” gali būti įvardytas tokiais pat žodžiais. Kino verslininkams ir žiūrovams tampa iš karto lengviau - tai aiškiausias “gero ir rimto” filmo apibūdinimas. Mistika čia reiškia, kad filmas nebus plokščiai aiškus kaip daugelis trilerių. O erotika šiais laikais yra nuoroda į tai, kas vadinama “art film” (“Intymumas”, “Seksas yra komedija”, “Pasikalbėk su ja” ir pan.).
Žiūrėdami “Fatališką moterį”, mistiką galite pamiršti. Jokios mistikos čia nėra. Atrodo, mūsų kino verslininkams, savaip pristatantiems mums siūlomus filmus, mistikos šmėkla pasirodo jau tuomet, kai filmo veiksmas nėra chronologiškas. Šitaip žvelgiant, mistiniais tektų pavadinti pusę visų laikų kino.
O jeigu jums pakanka moters nuogomis krūtimis, kad filmą pavadintumėte erotiniu - tuomet “Fatališka moteris” yra erotinis filmas. Tik kad šiandien viešo nuogumo riba tiek pasislinkusi, kad papuošalus demonstruojanti pusnuogė manekenė neturi nieko bendra su erotika. Tik pagalvokit - Viduramžių žmogui ir trumpas sijonas atrodytų didžiausia šventvagystė! Jei tais laikais būtų egzistavusi pornografijos sąvoka, tai šiandien sunku būtų rasti į pornografijos liūną nepanirusio žmogaus!
Na, o išsiaiškinus, kad “Fatališka moteris” nėra nei mistinis, nei erotinis filmas, galima paieškoti ir šio bei to įdomesnio. Pavyzdžiui, de Palmos požiūris į moterį. Jo kine moterų yra nemažai, tačiau lig šiol jos paprastai atlikdavo nuskriaustųjų vaidmenis. Fatališkos jos buvo ir anksčiau, tačiau naujame de Palmos filme moteris, ko gero, pirmą kartą tampa savo likimo šeimininke. Čia moteris mausto vyrus kaip pienburnius ir visuomet žengia keletą žingsnių greičiau.
“Fatališkos moters” mistiką taip pat nesunku apšnekėti kitais žodžiais. Filmo erdvė yra sąlygiška. De Palma nerodo mums aiškiai apibrėžiamos laiko atkarpos - veiksmas tai puola priekin, tai stabteli, tai pasileidžia atgalios. Tačiau jau filmo pradžioje režisierius sugestijuoja žiūrovo elgesio taisykles.
“Fatališkos moters” veiksmas prasideda… Kanų festivalyje! Mes iškart patenkame į prancūzų režisieriaus Regis Vargnier filmo “Rytai - Vakarai” premjerą! De Palma, matyt, nukankintas gudruolių, jo filmus vadinančių “mistiniais erotiniais trileriais”, aiškiai sako: “Bičiuliai, nepamirškite, kur esate. Čia yra kino teatras, o žiūrite jūs kino filmą. Tad nesitikėkite tos pačios logikos, pagal kurią vyktų veiksmas jūsų kieme. Čia yra kinas, todėl čia viskas galima”.
Tad kas gali įvykti vėliau kine? Galima supainioti blogus ir gerus žmones. Visi gali žūti. Arba gali žūti geri žmonės. Tačiau gali žūti ir blogieji. Viskas priklauso nuo režisieriaus - filmo taisykles jis gali sudėlioti taip, kad esminis principas būtų taisyklių nepaisymas. Režisierius yra filmo dievas, o mes sėdėdami priešais jo filmą taip pat esame priversti paklusti jo valiai.
Per kelias valandas mes galime suprasti, kas yra galimybė, ir nenukentėti. Pasaulis juda panašiai. Kažkas valdo mūsų galimybes ir gyvenimas pamažu dėliojasi. Tačiau yra mažas skirtumas - kitaip nei kino salėje, gyvenime ir mes patys galime paveikti galimybių mozaiką. Net tuomet, kai atrodo, kad nuo mūsų niekas nepriklauso.
“Femme Fatale”. JAV, Prancūzija, Vokietija. 2002Trukmė: 1 val. 50 min.Režisierius: Brian de Palma (“Misija į Marsą”, 2000; “Gyvatės akys”, 1998; “Misija neįmanoma”, 1996; “Karlito kelias”, 1993; “Kaino jaunystė”, 1992; “Neliečiamieji”, 1987; “Kūno antrininkas”, 1984; “Pasirengęs žudyti”, 1980; “Kerė”, 1976 ir kt.)Vaidina: Rebecca Romijn-Stamos (“Rolerbolas”, 2002; “Iksmenai”, 2000), Antonio Banderas (“Agentas prieš agentą”, 2002; “Prarastų svajonių sala”, 2002; “Frida”, 2002; “Evita”, 1997; “Desperado”, 1995), Edouard Montoute (“Taksi 2”, 2001; “Neapykanta”, 1995), Peter Coyote (“Paklydėlės širdys”, 1999), Eriq Ebouaney, Rie Rasmussen, Greg Henry, Fiona Curzon ir kt.
