Šiais metais 51-osios Venecijos bienalės Lietuvos paviljone pristatoma Jono Meko kūryba. Projektas „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“ – Niujorke gyvenančio kino režisieriaus, rašytojo, kino kritiko ir kuratoriaus, Amerikos nepriklausomo kino įkvėpėjo, skatintojo bei “Anthology Film Archives” įkūrėjo Jono Meko išsami paroda, kurios vienas iš komisarų – Liutauras Pšibilskis.
Parodos turinys – video instaliacijos ir filmų peržiūros, speciali filmų apie Joną Meką programa. Venecijos bienalės lankytojai susipažins su šio menininko kūrybos raida, kuri jau tapo nepriklausomo kino istorija, naujausiais projektais, visų pirma – instaliacija „Home videos“ 1987–2005, kuri rodoma pirmą kartą. Šiai progai išleista knyga „Pokalbiai, laiškai, įvairūs darbai ir kt.“ ( “Conversations, Letters, Notes, Msc. Pieces etc.”). Čia surinkti įvairių metų J. Meko interviu, pokalbiai su juo, daug retos, anksčiau nepublikuotos medžiagos.
Jono Meko paroda 51-ojoje Venecijos bienalėje Lietuvos paviljone (Ludoteca, Santa Maria Ausiliatrice, Castello 450, 30122 Venecija) veiks 2005 m. birželio 12– lapkričio 6 d.
Su Jonu Meku dailėtyrininkas ir parodų kuratorius Liutauras Pšibilskis susitiko Filmų antologijos archyve Niujorke 2005 m. vasario 4 d.
LP: Pirmasis klausimas apie Lietuvą: kaip dažnai ten vykstate?
JM: Ne taip ir dažnai. Po 1990-ųjų, po išsilaisvinimo lankiausi ten keturis kartus, taigi, kas du, trys metai. Paskutinį kartą – prieš tris metus. Nesu keliautojas, nemėgstu keliauti, esu labai užsiėmęs čia, todėl kartais keliauti man neleidžia darbai. Išvykstu tik tada, kai tai neišvengiama: kai yra kas nors, ko niekas kitas be manęs padaryti negali, tuomet vykstu aš. Paskutinė kelionė buvo susijusi su mano poezijos rinktinės leidimu, be to, taip pat turėjau nuvykti į Paryžių, taigi, bandžiau suderinti abi keliones. Paprastai vienos priežasties išvykti man neužtenka.
LP: Kalbant apie jūsų veiklą Lietuvoje, ten jūs pirmiausia žinomas kaip poetas. Ir kaip autorius, rašantis į Valstiečių laikraštį.
JM: Taip, savo pirmąjį eilėraščių rinkinį ten publikavau berods 1971 metais. Ir tikrai vienus metus turėjau kultūrinę skiltį tokiame ūkininkų savaitraštyje. Mano skiltis neturėjo nieko bendra su žemės ūkiu. Tai buvo daugiau bendriems kultūros klausimams skirta skiltis. Praėjus metams jie kažkodėl nusprendė, kad tai, ką rašau, ūkininkams neįdomu. Jie kažkaip pagalvojo, tarsi tebegyventume pokario metais, kad esu socialistas ar komunistas. Žinoma, tai buvo visiškas absurdas. Tie žmonės net nebuvo matę mano filmų. Sklido visokie keisti gandai. Bet iš esmės žmonės nebenorėjo, kad toliau rašyčiau į tą laikraštį.
LP: Prisiminkime jūsų pirmuosius vizitus Lietuvoje (1971 ir 1977), kai ten filmavote savo filmus. Kažkada esate sakęs, kad tuomet lankėtės beveik nerealiose vietose. Ar prisimenate tai?
JM: Taip, taip, aš lankiausi ir filmavau savo motinos namuose, kurie tam tikra prasme ir buvo nereali vieta, ir todėl sovietams tai nepatiko. Jiems reikėjo pravdos, šiuolaikinio filmo, filmo apie Lietuvos progresą. Bet apie tai aš nieko nežinojau; aš žinojau tiktai savo vaikystę. Filmas buvo mano prisiminimai apie Lietuvą.
LP: Bet koks buvo jūsų susitikimas su ta realybe?
JM: Tai matyti mano filme, pavyzdžiui, ta palapinė ir kiti dalykai ir, žinoma, mano brolis yra ten ir motina yra ten. Viskas buvo labai griežtai kontroliuojama. Ten visą laiką buvo malūnsparnis. Jie žinojo kiekvieną mūsų žingsnį. Ir visada už kokios mylios, už kokio kilometro stovėdavo sunkvežimis su modernia pasiklausymo aparatūra. Visada kur nors netoliese. Taigi, aš niekada nežinodavau, ką jie girdi arba ką jie mato, bet žinojau, kad negaliu būti visiškai laisvas. Be to, visada aplinkui sukiodavosi moteris iš partijos, ji dalyvaudavo, kai mes valgydavom ar kalbėdavomės, todėl tik labai retais atvejais galėjom pasišnekėti iš tikrųjų laisvai. Labai retai galėjau laisvai šnekėtis su savo broliais ar motina.
Paprastai jie niekam neleisdavo nieko filmuoti. Man paskambino ir pasakė, kad mano motinai teks atvažiuoti į Vilnių. Bet aš pasakiau - ne, aš pats noriu ten nuvažiuoti. Tai jie paskambino į Maskvą pasiklausti. Jie turbūt manė, kad esu ne tik kino režisierius, bet ir kažkaip susijęs su Maskva, nes ten turėjau gerą vardą. Štai kaip nutiko: buvau Maskvoje, mane pakvietė į Maskvos kino festivalį, ir būdamas ten pasakiau Lietuvos atstovams – nepamenu, kas tie atstovai buvo, – kad noriu nueiti į „Pravdą“ ir aplankyti Jurijų Žukovą. „Pravdos“ redaktorių. Pagrindinį. Nes kai jis buvo Niujorke ir rašė knygą apie radikalų judėjimus ir pats šiek tiek jiems prijautė, kažkas jam pasakė: eik pas Joną, jis tau padės, pristatys tave Allenui Ginsbergui ir kitiems. Tai aš jam daug padėjau. Ir knygoje yra pokalbių su manimi skyrius. Tai jis pasakė: jei būsi Maskvoje, būtinai užsuk. Situacija buvo labai juokinga, nes Lietuvos delegatai nesuprato, iš kur aš galiu turėti tokius ryšius. Mane palydėjo operatorius ir matė, kaip mes su Žukovu fojė gėrėme arbatą, juokavome ir linksmai leidome laiką.
Vėliau į Niujorką atvyko Serebriakovas iš filmų eksporto skyriaus, norėjo pamatyti mano filmą ir aš sutikau. Be to, buvo atvykęs Banionis su Soliario kopija, tai, sakau, ateikite abu ir pamatysite filmą. Taigi Serebriakovas ir Banionis žiūrėjo mano filmą apie vaikystės prisiminimus iš Lietuvos. Serebriakovas supyko, sako „Turi tuojau pat sunaikinti tą filmą“. Bet Banionis filmą gynė, nes jam patiko. Dėl to vos nekilo muštynės. Ir..., žinoma, filmo aš nesunaikinau.
LP: Koks, jūsų nuomone, buvo skirtumas tarp tos komunizmo sampratos, kuri tuomet gyvavo (čia) Amerikoje, ir to, kas dėjosi Rusijoje?
JM: Manau, kad tai buvo tikrai juokinga. Amerikos komunistų partija ir socialistų partija paprasčiausiai nieko nežinojo. Tas pats Paryžiuje, visi tie rašytojai ir poetai, ir pats Sartre’as: jie iš tikrųjų nieko nežinojo, kas dėjosi Sovietų sąjungoje. Jie vadovavosi literatūra ir teorijomis, turėjo savo kultus ir tas įkvepiančias teorijas, raštus ir manifestus. Bet tai neturėjo nieko bendra su realybe. Jie buvo visiškai iš kito pasaulio, kaip italas Gramsci, jie buvo visiškai kas kita. Žinoma, aš nemažai jų pažinojau. Beje, jie daugiausia buvo trockistai. Kas vėlgi buvo kita kryptis (kuri Sovietų sąjungai buvo nepriimtina).
LP: Mane domina atsitiktinumo ir klaidos vaidmuo jūsų kūryboje.
JM: Aš juos naudoju. Aš juos įtraukiu. Jie atveria kitas galimybes, apie kurias tavo protas nepagalvoja. Atsitiktinumai ir klaidos yra labai, labai, labai svarbu. Būna, dirbi pagal tam tikrus savo proto šablonus ir staiga padarai klaidą ir matai: o, o, o kodėl apie tai nepagalvojau? Tai kita nata. Tai kaip paliesta kita styga. Kaip muzikos instrumente. Taigi aš dažnai taip dirbu. Esu atviras galimybėms ir jas gaudau. Ir kartais net nežinau, ar kas nors ten yra, bet vis tiek tai palieku.
Manau, tai daugiau nei estetika, kitose meno šakose taip pat dažnai naudojamasi atsitiktinumu. Jis nutinka, tuomet imi su juo žaisti. Manau, kad tai svarbiausia visų menų taisyklė. Čia kaip strėlyčių svaidymas.
Dažniausiai, kai pradedu filmuoti. Sakykim, pavyzdžiui, yra medžio vaizdas ir aš galvoju, kas dera su medžiu. Ir galvoju, gerai, obuolys arba upė, arba upelis, ir viskas tampa kontroliuojama. O kai pasižiūri, viskas atrodo nuobodu. Taigi, aš darau ir esu daręs daugybę kartų štai ką - nufilmuoju ką nors, pavyzdžiui, medį, ir tada laukiu, kol užmiršiu ką nufilmavau, neliečiu tos medžiagos. Tada praeina dvi ar trys dienos ir aš nufilmuoju ką nors visiškai kito, kas neturi jokio ryšio. Tai visiškas atsitiktinumas. Ir tada nebelieka jokių „turiu medį, tai dabar filmuosiu upę“. Aš nebeatsimenu, kas tai buvo, tada filmuoju kokį nors vandens lašą arba skrybėlę. Ir pamatai, kad jau darosi įdomiau. Nutinka nenuspėjami dalykai. Šito mano filmuose daug. Kartais naudojuosi dviem „Bolexais“ ir vieno neliečiu dvi savaites, kol iš tikrųjų užmirštu, kas jame yra.
LP: Bet jūsų filmuose vis tiek yra struktūra . Man įdomu, kaip atsirado šita dienoraščių kalba?
JM: Iš pradžių tai buvo rašytiniai dienoraščiai. Bet, matai, kai filmuoji, esi ten tą pačią akimirką, būni ten, nes kai ką nors pamatai, jei nesugauni to per tris sekundes, po keturių ar penkių sekundžių tai jau virsta kažkuo kitu. Turiu tam tikrą techniką, kad tai pagaučiau. Aš čiumpu ir filmuoju. Nėra kada bandyti ar susikaupti, nes gali prarasti objektą, kaip ir ruošdamas gerą apšvietimą. Kamera būna paruošta kiekvienai progai ir ima iš karto veikti, nes „Bolexą“ tereikia įjungti ir jis veikia, prarandi vieną ar dvi sekundes, bet spėji pagauti esmę. Su video šito nepadarysi, video yra kas kita, turi laukti, kol įsijungs maitinimas, ir prarandi mažiausiai keturias penkias sekundes prieš užfiksuodamas vaizdą. Prarandi esmę. Pagauni tik tai, kas įvyksta vėliau. Kai nuspaudi mygtuką, objektas dingsta, todėl turi tik paskui sekantį veiksmą, bet neužfiksuoji tikro veiksmo, nebent jis tęstųsi ilgą laiko tarpą. Su Bolexu aš atradau būdą pagauti akimirksnį. Filmuodamas gali koreguoti, bet vis vien pagauni. Bet tada kyla klausimas, ką aš iš tikrųjų gaunu, kai paprasčiausiai filmuoju? Paspaudęs mygtuką, gauni 24 kadrus per sekundę, tai realistinis, natūralistinis filmavimo būdas. Man tai atrodo nuobodu. Taigi, turėjau keisti filmavimo procesą, naudodamas atskirus kadrus, keisdamas šviesos laipsnį ir greitį, filmuodamas pagreitintai arba sulėtintai. Viskas, kas atsiranda filme, visa struktūra sukuriama filmavimo metu, o ne montažinėje. Montuodamas to nepadarysi.
Aš dažnai pabrėžiu, kad tai dienoraštis, tai realybė, bet tai taip pat ir fikcija, aš perkuriu, perkonstruoju, aš įtraukiu į šį procesą pats save. Lygiai taip pat, kai rašai dienoraštį, tai niekada nebūna tikras dienoraštis. Rašai praėjus dienai ar dešimčiai valandų, ar penkioms valandoms, vėliau vakare, kai tau jau būna nutikę daugybė skirtingų dalykų. Būni pavargęs, apsipykęs, požiūris į tai, kas nutiko per dieną, būna jau pasikeitęs. Turėdamas kamerą viską gali fiksuoti tą pačią akimirką. Rašydamas imi fantazuoti, o aš greitai tam pasiduodu, tiesiog nesinori žinoti, ką tą dieną veikei. Niekas nebėra tikra.
LP: Sakykite, kaip susiję stebėjimas ir dalyvavimas kuriant filmus?
JM: Aš keičiu realybę, tai tas pats, kaip kvantinėje fizikoje negali stebėti atomo nekeisdamas jo. Neįmanoma atskirti stebėtojo nuo to, kas stebima. Fizikoje nėra tokio dalyko kaip objektyvumas, visame kame svarbu dalyvavimas. Taip ir su manimi. Taigi, negali atskirti manęs nuo tų įvaizdžių, aš esu dalyvis. Negali klausti, kam tai daroma ir kaip tai daroma, ir kodėl tai daroma, ir kam visa tai filmuoti? Tai dalyvavimas.
LP: Bet jūsų filmuose pasirodo daugelis jūsų draugų, ir man įdomu, kokią įtaką jie darė? Ar tai buvo abipusė įtaka?
JM: Mes bendravome, mes kartu dirbome, bet jie mano filmams įtakos nedarė. Pažinojome vienas kitą, bet įtakas darėme tiktai patys sau. Džiaugdavomės, kai ką nors nuveikdavom kartu, bet tai kas kita. Tai nereiškia, kad jie realiai įtakodavo pačius filmus. Bet nutiko taip, kad dabar mes žvelgiame iš laiko perspektyvos ir mano filmuose matome visus tuos garsius žmones, dabar jie garsūs, nors, taip, aš juos visus pažinojau. Bet tada tai buvo kas kita. Tuomet jie dar nebuvo garsūs. Jie buvo tik draugai. Jie buvo tik žmonės.
Interviu paimtas iš žurnalo „ŠMC Interviu“ Nr. 1, 2005. Visas pokalbio tekstas publikuotas knygoje „Jonas Mekas: Conversations, Letters, Notes, Misc. Pieces etc.“, lydinčioje Jono Meko prezentaciją Lietuvos paviljone 51-ojoje Venecijos bienalėje 2005 06 12-11 06. Liutauras Pšibilskis yra vienas iš Lietuvos paviljono komisarų.
