Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje atidaryta scenografės Janinos Malinauskaitės jubiliejinė kūrybos paroda. Ekspozicijoje galima pamatyti daugybę dailininkės scenografijos eskizų ir kostiumų, sukurtų skirtingais laikotarpiais įvairių teatrų spektakliams.
Viena žymiausių Lietuvos teatro kūrėjų Janina Malinauskaitė savo, kaip scenografės, kūrybinę karjerą pradėjo 1959 metais Kauno dramos teatre. Čia ji sukūrė scenografiją tokiems garsiems, jau įėjusiems į lietuvių teatro istoriją spektakliams kaip „Statytojas Solnesas“, „Geismų tramvajus“, „Karalius Ūbas“, „Amerika pirtyje“, „Grasos namai“, „Kingas“, „Mamutų medžioklė“, „Šventežeris“ ir, žinoma, Kauno dramos gulbės giesmė - Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“. Janina Malinauskaitė bendradarbiavo ir su Vilniaus jaunimo bei Akademiniu (dabar nacionaliniu) dramos teatru, taip pat su Vilniaus opera.
Nuo 1986 iki 2001 metų Janina Malinauskaitė dirbo Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiąja dailininke. Čia apipavidalino daugybę šio teatro pastatymų ir koncertų. Šiame teatre dailininkė dirba ir iki šiol.
Šiandien iš tiesų turbūt daug kas nustebtų, susipažinę su įspūdinga scenografės kūrybine biografija. Per 45-erius kūrybinės veiklos metus ji yra sukūrusi scenovaizdžius daugiau nei 90-čiai spektaklių, jai teko dirbti beveik su 40 skirtingo braižo režisierių. Ir kaip nustebome netikėtai išgirdę, kad teatras, negailestingai pasiglemžęs visą gyvenimą, dailininkei atnešė daugiau kartėlio nei džiaugsmo akimirkų…
Apie visa tai - Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ dailininkę Janiną Malinauskaitę kalbino žurnalistės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė.
Susitikome jūsų jubiliejinėje parodoje, Muzikos, teatro ir kino muziejuje. Ekspozicijoje atpažįstame įvairių spektaklių kostiumus, scenovaizdžių eskizus, maketus... Pirmas klausimas, nuo kurio ir pradėsime didesnę jūsų kūrybos apžvalgą, ką jūs atrinkote į šią parodą, ką jūs pati norėjote parodyti žiūrovui tokioje svarbioje jubiliejinėje parodoje?
Aš visiškai nenorėjau šitos parodos. Ir viskas, ką čia matote, visa ekspozicija yra surengta muziejaus darbuotojų energijos dėka. Tai jie mane vertė, skambino, laužė, prašė, kvietė… - viską darė, kad ta paroda įvyktų. O šiaip aš nieko nenoriu rodyti, nes visa tai, kas čia rodoma, faktiškai jau yra vos ne šiukšlynas. Jis neatspindi spektaklių. Tai yra tiktai užuomina į vieną ar kitą spektaklį. Tai jau yra negyva, nes ypač meniškai tų eskizų atlikti aš tiesiog neturėjau kada.
Tai ar tie eskizai nėra muziejuje kažkur sukaupti, saugomi?
Muziejui seniai viską atidaviau, ką turėjau. Viską atidaviau, išskyrus fotoarchyvus ir bibliografiją. Dar šiek tiek aš juos laikau. Bet šiaip viską atidaviau, kam man reikia, juk jau nieko nebėra. Viskas yra šiukšlynuose, viskas sunaikinta, gražiausi kostiumai… Teatrai nieko nesaugojo, kad atrinktų ir perduotų muziejui. Pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės kostiumai! Atvažiavo iš muziejaus žmonės, paėmė vieną suknelę ir išsivežė. O ko verta ta suknelė be apgalvio ir kažkokių dalykų? Aš tik praėjusią savaitę Kauno dramos teatre viską susiradau, parsinešiau namo, išskalbiau, išsiuvinėjau karoliukus, kiek galima atnaujinau ir šiandien parodoje mes matom Barboros Radvilaitės kostiumą su karūna ir su apgalviu. Nors tiek, nors tiek…
Žvelgiant į jūsų darbų sąrašą, galima sakyti, kad esate tikrai viena žymiausių mūsų scenografių. Juk daugybė Lietuvos teatro kertinių darbų, tam tikri teatro lūžiai yra susiję su jūsų pavarde. 90 spektaklių padaryta per jūsų kūrybinį gyvenimą! Sakykit, ką jūs pati išskirtumėte iš tokio didelio kūrybinio bagažo? Kas jums yra brangiausia?
Jūs turbūt žinote, kad buvo geriausio praeito amžiaus spektaklio rinkimai. Taigi „Barborą Radvilaitę“ išrinko geriausiu spektakliu! Tai čia man buvo toks džiaugsmas! O brangiausia yra tai, kad aš supratau scenos erdvę, sugebėjau, išmokau ją suvaldyti ir supratau teatrą. Tai yra brangiausia. Kiekvienas spektaklis atnešdavo arba džiaugsmo, arba nusivylimo baisaus, ne nuo manęs priklausančių dalykų. Jeigu aš iš tikrųjų galėdavau įgyvendinti tai, ką norėjau, tada jaučiau, kad aš kažką darau. Bet jeigu spektaklį reikėdavo daryti per prievartą arba su kokiu netikėliu režisieriumi, tai tada jau būdavo tikra tragedija, gėda…
O iš visų savo spektaklių galėčiau išskirti gal tik kokius penkiolika, kuriuose aš galėjau dirbti taip, kaip iš tikrųjų norėjau, įsivaizdavau. Tačiau būdavo ir taip - padarau eskizus, supažindinu režisierių, kuris nežino, ką daryti, duodu jam kažkokias idėjas, o jis nežino, ką jose veikti... Dirbau su daugiau kaip 40 režisierių. Ir išmokau labai greitai iš pokalbio su režisieriumi per 10-15 min. suprasti, ar jis režisierius, ar ne, ar bus spektaklis, ar ne. Šitą garantuoju. Užtenka pasikalbėti. Aš nekalbu apie paprastą bendravimą, bet žinau pjesę, mes susėdam abudu ir - jau po 10-15 min. aš galiu pasakyti, kas iš viso to bus, ar aš sutinku, ar atsisakau… Bet tais laikais niekas man neleisdavo atsisakyti. Nori nenori - visokių bjaurasčių reikėdavo daryti. Pavyzdžiui, prisimenu, buvo tokia režisierė - ateina, atsisėda dirbtuvėj, turim pradėt kalbą, o ji ir sako: „Aš nežinau, ką daryt“. O kaip man žinoti, ką daryt? Ir po tokio pasakymo tikrai žinau, kad nieko gero nebus. Aš kažką pasiūlysiu, jinai sutiks, kažkas darysis scenoje, o ar sugebės jinai pateisint, ar nesugebės… Buvo toks spektaklis „Dilgėlių šilkas“ ir ką - nieko…
Aš jai prisakiau idėjų, o jinai, be aktorių pastumdymo, daugiau nieko negalėjo padaryti... Ir ne vieno tokio režisieriaus būta. Jeigu iš tų visų keturiasdešimties paskaičiuoti, tai gal tik 4-5 buvo tikri režisieriai.
O žinot, kas man padėjo pažinti teatrą? Nepatikėsit - Andrejus Gončiarovas iš Maskvos! Jis atvažiavo į Kauną statyti „Operos už tris skatikus“. Aš buvau padariusi pirminius scenovaizdžio eskizus, trupučiuką maketo… Prisimenu, pabendravusi su juo, aš tiesiog nutirpau!.. Aš staiga supratau, kad šis žmogus yra tikras teatralas! Kad jis kalba ta kalba, kuria turėtų kalbėti teatre visi. Mes nedaug bendravome, bet jis man paliko tokį įspūdį, kad tada man įvyko didžiulis teatro supratimo lūžis. Tai buvo tas akmenėlis, ant kurio atsistojusi, aš galėjau eiti toliau…
O kas jums labiausiai įstrigo iš bendravimo su A. Gončiarovu?
Tai yra nenusakomas dalykas. Kaip viename straipsnyje rašė: „Yra režisierius, o šalia jo - žmogus šešėlyje“. Tai aš esu tas žmogus šešėlyje. Tai yra dviejų žmonių kalba. Ir jinai yra tokia specifiška, kad jos nupasakoti neįmanoma. Užtenka niuanso, garso, minties, kelių sakinių ir tu iš karto pamatai visą erdvę, visą spektaklį!..
Pavyzdžiui, kai su Jonu Jurašu kūrėm „Barborą Radvilaitę“, mes abu buvom labai nepatenkinti literatūra. Labai chrestomatinė pjesė, tarsi mokyklai skirta. Jisai blaškėsi ir vis grasinosi: „Kaip aš trenksiu tą pjesę!..“ Na, galvoju, reikia kažką galvoti. Ir aš patyliukais suėmiau save ir pradėjau mąstyti. Pamenu, padariau piešinuką pieštuku ir mes susitikome teatro kiemelyje. Aš jam sakau: „Pažiūrėk čia, kai ką nupiešiau…“ Paaiškinau, ką įsivaizduoju, sakau, kad čia yra tokie ir tokie dalykai, čia suplyšę, o čia blizga ir t.t., ir pan… Jurašas žiūrėjo, žiūrėjo į tą piešinuką ir staiga sako man: „O visą šitą galima nuleist ir pakelt?“ Tada aš pagalvojau ir sakau, kad taip - galima. Jisai tik: Oj, viskas! Yra spektaklis! Dabar viską žinau, eik daryt dekoracijų!..“ Toks tai buvo atvejis.
Ir taip gimė spektaklio vizija. Turbūt iš tiesų dailininko ir režisieriaus susikalbėjimas, dialogas yra labai svarbus kuriant spektaklį. Jūs užsiminėte apie A. Gončiarovą. Įdomu, kuris tandemas su lietuvių režisieriais jums buvo sėkmingiausias, ką galėtumėt išskirti savo kūrybiniam kely?
Ryškiausios pavardės, aišku, yra Jonas Vaitkus ir Jonas Jurašas. Su jais tandemas buvo labai geras. Ach, jeigu ne paslaptys tos, tai galima būtų papasakoti daug dalykų, kaip galima išauginti režisierių. Pavyzdžiui, blogas režisierius tavo idėjų niekada nemato, jų nepriima. Bet jeigu geram režisieriui pasakai kažką tokio gero režisūrinio, tai jis taip suima, taip įsiklauso ir dar taip viską išvysto, kad spektaklis tiesiog pradeda augti, viskas pradeda lietis, komponuotis…
Pavyzdžiui, su J. Vaitkumi statėme spektaklį „Paskutinieji“. Kūriau ten kostiumus. Kada įeini gerai į kūrinio medžiagą, kai kurie dalykai išplaukia tiesiog spontaniškai, visiškai netikėtai. Prie moteriškų drabužių ten atsirado tokie kabantys apvalūs kailiniai bumbuliukai: vienai - juodi, kitai - balti, trečiai - dar kažkokie… Prisimenu, mes su tuo spektakliu buvome gastrolėse Maskvoje. Ir viena maskvietė kritikė tada parašė, kad šitaip tiksliai pagauti personažų kostiumus, su tokiom detalėm, kurios taip raiškiai atspindėtų charakterį, tai čia yra toks atradimas!…
O kaip buvo „Karaliuje Ūbe“? Ten visus kostiumus padarėm iš klijuotės. Tai irgi atradimas buvo…
Norėčiau dar sugrįžti prie „Barboros Radvilaitės“, kadangi, kaip jūs sakėte, tai yra vienas geriausių ir jūsų spektaklių. Tiesiog noriu paprašyti papasakoti tą istoriją, tai turbūt buvo vienas iš tų spektaklių, kurį ketino uždrausti dėl scenografijos, dėl Madonos paveikslo...
Taip, uždraudė Aušros Vartų paveikslą ir iškupiūravo visas vietas, kurios buvo su juo susijusios. Juk tas paveikslas finale nusileisdavo ne šiaip sau! Buvo užkoduotas jo gimimas, kuris ėjo per visą spektaklį. Tas spektaklis pildėsi: iš pradžių atsirasdavo rėmas, po to - rėmas su detale, vėl rėmas su dar keliom detalėm... Ir finale - Barboros mirtis, kada ją pakelia su tom visom detalėm ir išneša… Baigiasi spektaklis ir tada leidžiasi užbaigtas paveikslas. Čia buvo pagrindinė idėja - kažkoks meilės sudievinimas, sureikšminimas. Dėl šito ir buvo didžiausias konfliktas.
Jums liepė iškirpti visą šitą paveikslo augimą?
Taip, tada mūsų direktorius jį iškirpo. Aš nieko nedariau ir Jurašas nieko nedarė. Bet labai norėjo, kad tas spektaklis eitų, tai apipjaustytą tokį ir leido.
Prisimenu, mes padarėm peržiūrą ir tik jos metu - vieną vienintelį kartą - žiūrovas matė tokį spektaklį, koks jis ir turėjo būti. Tada buvo atsiųsti žmonės iš Kultūros ministerijos. Kada Jurašas sužinojo, kad atsiuntė pakalikus, jis leido ten viską daryti, bet paveikslo neparodė. Užkulisyje jam sakiau: „Jonai, ką tu darai, ką tu darai?“ Bet jis: „Neleiskit paveikslo!“ Pamenu, mes susiginčijome… Nors aš jam pačioj pradžioj sakiau, kad tai nėra tiesa, kad Barbora nėra Aušros Vartų Madona. Ir perspėjau: „Jonai, įklimpsim į balą, didelę balą… Pamatysi, bus blogai“. O jis - ne, ir viskas! Tokio choleriško būdo buvo, daro viską iki galo. Taip ir atsitiko. Na, o tą paveikslą darėm, aišku, butaforiniu būdu. Visi domisi, net dabar klausia: „Oj, kur tas paveikslas? Kur tas paveikslas?“ Aš pati nutapiau veidą iš atviruko, Madonos rankos liko taip ir neužbaigtos, viskas daryta greitai… Ten yra butaforija, gryna butaforija… Bet kai ta butaforija scenoje leidosi iš viršaus žemyn apšviesta tamsoje, tai atrodė tikrai nuostabiai…
Jums, kaip tos visos idėjos autorei, turbūt ganėtinai skaudu buvo, kad neišsipildė ta visa idėja. Nors sovietmečiu, griežtos ideologijos laikais, ko gero, ne kartą teko ir ginčytis, ir paklusti…
Jeigu kurdavom gerą spektaklį, tai jis būtinai išvirsdavo į skandalą! Su „Mamutų medžiokle“ didžiulis skandalas buvo, su „Šventežeriu“…
Būtent dėl scenografijos?
Ir dėl scenografijos. „Mamutuose“ - tai viskas netiko: ir tekstas, ir pastatymas buvo labai agresyvokas, na, toks labai geras tais laikais. O dėl scenografijos ypač neįtiko „Šventežeris“. Aš nenorėjau ten kurti to įprasto kaimo, tai padariau tokį žemės gabalą ir ant jo uždėjau Lietuvos kaimo maketą: pirkelės, medeliai, tvorelės, tekantys upeliai, keliukai, laukai... Pastatėliai turėjo būti maždaug taburetės dydžio. O šalia stovėjo natūralus didžiulis suolas, pertiesta virvė ir ant jos kaimiški audeklai kabo… Tas maketas atrodė nuostabiai! Bet kilo skandalas - esą Lietuvą mindo, sovietinę santvarką mindo… Kilo didžiulis konfliktas. O pasipriešino mūsų meno taryba, tie patys teatro žmonės. Galbūt jie pasipriešino, bijodami saugumo, o gal jie patys saugume buvo, aš nežinau… Žodžiu, jie neleido šito spektaklio. Tada Jurašas pasakė, kad jeigu neleidžiat, tai aš jo išvis nerežisuosiu. Tuomet apsiėmė daryti Leonardas Zelčius. Surado kitą dailininkę ir vėl buvo meno taryba. Mes su Jonu sėdime kamputyje ir klausomės. Jis taip šypsosi, o aš maniau, kad sprogsiu. Galų gale atsistojau ir sakau: „Jeigu jūs dėl tokio prasto sprendimo galit dvi valandas kalbėti ir jį aiškintis, o mano darbą atmetat, tai ir kalbėkit čia iki nakties, aš išeinu…“ Ir aš išėjau, palikau juos be žado. Ir viskas taip susiklostė, kad jie neišdrįso priimti to antrojo varianto. Bet man buvo gaila, kad liks nepastatytas spektaklis. Tada aš pakalbinau atskirai Joną, pakalbinau direktorių… Papaišiau, kaip viską įsivaizduoju. Sutikau nuimti tuos namus, palikom tik kalveles ir padarėm tokią žydinčią ramunių pievą… Taip ir išėjo tas „Šventežeris“. Spektaklis labai gerai žiūrėjosi.
Ir ilgai buvo rodomas…
Labai ilgai! 600 spektaklių buvo suvaidinta! Susidėvėjo viskas, dekoracijos visai sudilo, gėlių jau nelikdavo nuo pat pradžių. Jau paskiau netgi ėjau ir prašiau, kad nuimtų tą spektaklį, nes visai paseno.
O ką jūs laikote svarbiausiu dalyku scenografijoje? Ką jūs atradote svarbiausio pati sau?
Aš jau jums atsakiau, kad svarbiausia yra save atrasti. Bet kurioje srityje, bet kuriame mene svarbiausia - atrasti save. Kartą teko girdėti per radiją, kaip vienas labai geras dailininkas Jonas Arčikauskas su tokiu didžiuliu pasimėgavimu kalbėjo apie žaidimą su medžiagomis... Manyčiau, šitas dalykas neturi užgožti dailininko. Tu gali žaisti kaip tik nori, bet reikia jausti, ar tai, ką tu darai, transliuosis publikai. Kaip tu suvaldei erdvę, ar ta erdvė atsimuš aidu nuo žmonių? Apie tai reikia galvoti! O žaidimas su medžiagomis, tai tu čia nori nenori, vyksta jis visą laiką. Nes vis tiek turi aprėpti visumą. Juk reikia žinoti, kaip batai siuvami, kaip konstruojami baldai, kaip virinama medžiaga, reikia mokėti daryti smulkiausius brėžinius, reikia žinoti istoriją, archeologiją, etnografiją… - viską! Medžiagas, sukirpimą… Ir jeigu tu pradėsi labai šmaikštauti su savo atradimais, o režisierius šito neišjaus - spektaklio nebus!
Gali ant manęs, aišku, supykti, bet kai Vaitkus su Arčikausku pastatė „Žuvėdrą“ dramos teatre, tai buvo aiškus nesusikalbėjimas. Vienas daro sau, kitas - sau. Šito negali būti. Aš galiu prigalvoti įvairiausių formų, bet ar režisierius jas pateisins? Ar galės gyventi spektaklis tose formose? Pvz., padariau aš Hanso Christiano Anderseno „Rožę“. Na, negyveno spektaklis. Neįėjo į jį režisierius ir spektaklis buvo toks - nei šis, nei tas. Tokių „nei šis nei tas“ aš daug pridariau…
Vadinasi, nuo šito tandemo priklauso vos ne spektaklio sėkmė?
Taip, taip! Tiktai taip - nuo tandemo! Jeigu vienas kitą girdi, papildo ir priima, tai spektaklis bus. Bet sakau - jeigu yra ką papildyti…
Kalbame daugiau apie dramos teatro spektaklius, bet jau daug metų jūs dirbate ir Kauno muzikiniame teatre. Operetės, operos... Toji muzikinių spektaklių specifika turbūt reikalauja ir iš dailininko kitokio požiūrio?
Kauno muzikiniame aš pradėjau dirbti dar 1960 metais. Pirmas mano darbas buvo - Gorbulskio „Meilė ir skarda“. Padariau ne tiek muzikalų, kiek dramišką spektaklį ir jis turėjo nepaprastą pasisekimą. „Neilon perlon“ - visas Kaunas tada dainavo.
Paskui mane pakvietė į operą. Kūrė tokią „Paklydę paukščiai“. Pamenu, aš ten visiškai nesusikalbėjau su režisieriumi. Pasakiau jam atvirai: „Jūs esate kvailys ir geriau nieko nedarykite, nes nieko gero neišeis…“
O muzika… Ji man nesvetima, labai, labai, labai nesvetima. Vienintelis galbūt toks, sakyčiau, nelabai pavykęs spektaklis-tortas buvo „Šikšnosparnis“. Visi labai norėjo puošnaus vaidinimo, o tuo laiku dar nebuvo iš ko padaryti tą puošnumą. Tai ir prasidėjo toks perkrovimas, perdarymas… Tiesiog nebuvo iš ko daryti! O dabar, kada jau yra iš ko daryti, tai jau nebereikia…
Beje, dar viena jūsų kūrybos sritis - tai tapyba. Tapote istorinius portretus, o tai turbūt labai reta šiandien. Domitės istorija. Be to, kiek žinau, esate viena iš Kauno pilies atstatymo iniciatorių…
Kaune mūsų yra labai mažai. Mes esame kokie penki Vilniaus draugijos „Pilis“ nariai, pradėję kalbėti apie tai. Ką daryt su ta Kauno pilim? Ir man kartą gimė idėja ir aš ją užfiksavau, kad tai mano idėja. Draugai man pritarė ir mes dabar bandom eiti tolyn. Bandysim kažkaip sujudinti Kauno visuomenę, kad ir jinai mums pritartų. Mes norime padaryti ne kažkokį negyvą daiktą, objektą, kur ten kaip dabar vyksta tai operetės, tai dar kažkokius vaidinimus daro, aplinkui jodinėja su žirgais, ardo šlaitus… Mano idėja - parodyti toje aikštėje kelių amžių lietuvių gyvenimą. Ne tik to amžiaus, kada ją pastatė (XIV a. pabaiga), bet kad ten būtų ir XII, ir XIII amžiaus vienas kitas pastatėlis. Matytume, kaip gyveno žmonės, kokie buvo jų apdarai...
Aš labai mėgstu archeologiją ir labai gailiuosi, kad tapau scenografe. Jeigu aš, iš provincijos atkeliavusi, būčiau turėjusi daugiau žinių, tai aš tikrai nebūčiau stojusi į dailę. Manęs institutas neišmokė nieko! Nieko neišmokė, išskyrus gal sisteminio savęs lavinimo. Kaip pradėti mokytis, kaip ieškoti, kur rasti, na, sistemą davė. O paskui aš mokiausi jau pati. Išmokau labai daug dalykų be instituto.
Tačiau jūs visą gyvenimą atidavėt scenografijai! Ir dabar net keletą kartų užsiminėt, kad šiandien nieko nebeliko, kad nebeturit darbų… Sakykit, ką tai reiškia? Galbūt nėra to tandemo šiandien, su kuriuo norėtųsi dirbti?
Nėra tandemo! Ir dar yra vienas dalykas - vis dėlto labai daug sveikatos, jėgų išeikvota. Jauna būdama aš apie tai nesusimąstydavau, o dabar susimąstau, kad kada dirbi, ruoši projektą, darai eskizus, - viską, ką darau, darau sau, ant savo „neturtingos“ galvos. Juk man reikės eiti aiškinti staliui, mechanikui, aiškinti siuvėjai, aiškinti apie grimą, aiškinti apie šukuosenas, perukus, daryti brėžinius… Viską reikės išsrėbti man pačiai! O tas srėbimas yra toks sunkus, toks alinantis, kad niekam to nelinkiu. Geriausia tiems, kurie padaro vieną objektą, jis sukasi scenoje kaip nors, ir viskas…
Bet vis dėlto norėtumėte dar šiandien dirbti kokiame nors spektaklyje?
Ne, nenoriu. Aš nekenčiu teatro.
Tiesiog atėmė kvapą išgirdus tokią frazę! Po šitokių jūsų darbų! Kaip atsitiko, kad tokia mintis šiandien jūsų galvoje?
Aš nekenčiu teatro, nes per daug gerai jį pažįstu.
Kaip žinote, manęs juk niekur nebėra! Nei lietuvių dailės istorijoje, nei kituose dalykuose… Manęs jau nėra ir aš galiu nekęsti…
„Kultūros savaitė“ - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ( [email protected]).
