Peržvelgus pastarojo meto žiniasklaidos komentarus, susidaro įspūdis, kad vyrauja tokios temos kaip nuolatos mums pinkles rezganti Rusija, nemarusis KGB šešėlis, supuvusios Lietuvos partijos, pašvinkę politikai, į „runkelius“ ir elitą suskilusi Lietuva ir netgi Žečpospolitos atkūrimo ambicijos. Lietuvos gyventojų apklausos nuolatos primena apie žemą gyvenimo lygį, nusikalstamumą, korupciją.
Šios neigiamybės užgožia „likimo dovanas“, kuriomis turėtume džiaugtis. Lietuva niekada nebuvo tokia politiškai saugi, demokratiška ir ekonomiškai išsivysčiusi kaip dabar. Niekada politinis ir ekonominis atotrūkis tarp Lietuvos ir senesnes demokratijos bei rinkos ekonomikos tradicijas turinčių valstybių nebuvo toks mažas kaip šiuo metu ir mūsų atsilikimas kasmet mažėja.
Tarp mūsų pamėgtų neigiamybių ir nutylimų teigiamybių pasimeta bene svarbiausia, mano nuomone, nūdienos problema - katastrofiška demografinė padėtis.
Šiek tiek statistikos. Nuo 1960 iki 1990 metų, kas dešimtmetį Lietuvos gyventojų daugėjo maždaug po 300 tūkst. Maksimumas buvo pasiektas 1992 m., kai šalyje buvo 3,7 milijono gyventojų. Panašiai ir Rusijoje maksimumas buvo pasiektas būtent 1992 metais. Nuo to laiko gyventojų skaičius ėmė mažėti vidutiniškai po 20 tūkst. kasmet. 2005 metų pabaigoje šalyje gyvens apie 3,4 milijono. Pagrindinė gyventojų mažėjimo priežastis yra gimstamumo sumažėjimas nuo 57 tūkst. naujagimių 1990-aisiais iki maždaug 30 tūkst. 2003 metais. Mirtingumas nepriklausomybės laikotarpiu išliko apie 40 tūkst. per metus. Natūralus gyventojų mažėjimas siekė apie 4 tūkst. kasmet 1995-2000 metais ir gerokai šoktelėjo iki 10 tūkst. 2001- 2004 m. periodu.
Kita gyventojų skaičiaus mažėjimo priežastis buvo neigiamas migracijos balansas. Iš 280 tūkst. gyventojų, kuriuos Lietuva prarado 1992-2004 metais, 220 tūkst. teko emigracijai (tiksliau, toks yra emigracijos ir imigracijos balansas) ir tik 60 tūkst. - neigiamam natūraliajam gyventojų prieaugiui. Nemaža dalis emigrantų išvyko į NVS šalis, tačiau žinios apie po 50 tūkst. siekiančias lietuvių kolonijas Ispanijoj ar Airijoj rodo tikrąją Lietuvos migrantų lūkesčių kryptį.
Europos patirtis rodo, kad emigracija pasiekia viršūnę trečiaisiais įstojimo ES metais, tačiau vargu ar artimiausiu laiku Lietuva pasieks 1994-1998 metų emigracijos vidurkį - apie 23 tūkst. kasmet.
2004-aisiais į Lietuvą atvyko gyventi 2 tūkst. žmonių ne iš NVS valstybių. Veikiausiai šis skaičius vis didės. Būtų galima prognozuoti, kad 2010-2015 m. Lietuva turės pozityvų migracijos saldo. Tuomet Lietuvoj bus apie 3,3 mln. gyventojų, dėl neigiamo gimstamumo ir mirštamumo santykio jų kasmet mažės po 10-15 tūkst., o teigiama migracija į Lietuvą bus koks 1 tūkst. Apie 2020-2025 m. imigracija atsvers mažėjimą dėl išmirimo, ir Lietuvos gyventojų skaičius kuriam laikui stabilizuosis ties 3,2 mln., paskui gal net ims didėti, padidės netgi gimstamumo rodikliai. Bet, kaip yra šiuo metu Prancūzijoje ar Ispanijoje, liaudį gausins jauni svetimtaučiai imigrantai.
Europos Komisija neseniai parengė demografinį pranešimą, kuriame teigiama, kad po 20 m. ES ištiks ūkio nuosmukis. Pasak socialinių reikalų komisaro Vladimiro Spidlos (Vladimiro Špidlos), 2030 metais ES trūks 20,8 mln. darbininkų, tuo metu kiekvienam dirbančiam europiečiui teks išlaikyti po du nedirbančiuosius. Demografinė lygtis, deja, negali apsieiti be trupmenų: šiuo metu gimstamumas yra 1,48 kūdikio vienai europietei, o balansui palaikyti reikia, kad rodiklis padidėtų iki 2,1. Pasak komisaro, būtina skatinti gimstamumą ir imigraciją iš už ES ribų.
Teisybė bado akis: šiuo metu vaikų iki 5 metų Lietuvoje yra 161 tūkst., o 65-69 metų amžiaus grupei priklauso 166 tūkst. žmonių; 5-9 metų grupei priklauso 192 tūkst., o 50-54 metų grupei - 205 tūkst. Šiuo metu Lietuvoje yra 24 tūkstančiais mažiau 20-24 metų amžiaus piliečių negu sulaukusių 40-44 metų.
Lietuvos demografines problemas ignoruoja ir valdžia, ir žiniasklaida. Valdžia gyvena pagal rinkimų ciklo laikrodį. Valdžia vertinama pagal BVP augimą, gyvenimo, nedarbo lygius, pensijas. Žiniasklaida labiau domisi „karštais“ įvykiais, o ne ilgalaikiais procesais. Dabartinis gimstamumas, didesnis ar mažesnis, atsilieps tik po kokių 25 metų, kai šių dienų naujagimiai ateis į darbo rinką. Visuomenė, ir ne tik Lietuvos, į panašius iššūkius reaguoja labai pasyviai, nes tai kol kas niekam netrukdo gyventi. Politikos ar ekonomikos moksluose tai vadinama kolektyvinio veikimo problema, nusakoma patarle: „Ne mano daržas, ne mano pupos“.
Kada lietuviams parūps tautos gausinimo klausimai? Mano nuomone, tada, kai imigrantų integracija į visuomenę pasieks tokį mastą, kad juos galėsime matyti prasiskverbiant į vidurinįjį sluoksnį. (Saulius Spurga tokią situaciją ironiškai pavaizdavo naujame romane „Gintarinė valstija“ - Vilniaus policijos pareigūnai ten turi totoriškas, indiškas pavardes.) Tada galima laukti įtakingų nacionalistinių, prieš imigraciją pasisakančių partijų atsiradimo, kaip tai jau atsitiko Austrijoje, Nyderlanduose.
Tad ką daryti? Nuolatos vytis Europą ar ją pralenkti simboliniais aktais, kaip žaibiškas ES Konstitucijos ratifikavimas, yra gana lengva. Sunkiau atrasti savyje jėgų pralenkti ES albanišku pavyzdžiu - gimdyti daugiau vaikų.
