Per Europos politikos apžvalgas dar visai neseniai nušnarėjo “didžiųjų trijulės” - Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų - susitikimo sukeltas nerimas dėl galimos stipriųjų valstybių “direktorijos” Europos Sąjungoje.
Vertindami tą susitikimą apžvalgininkai sutarė, kad trys didžiosios valstybės vargu ar pajėgs veikti ES vidaus politiką, tačiau jos gali daryti įtaką užsienio politikai ir gynybai. Galima pridurti, kad iš “trijų didžiųjų” tokios įtakos itin siekia Prancūzija.
Todėl verti dėmesio naujausi Prancūzijos prezidento Jacques’o Chiraco pareiškimai apie Europos Sąjungos santykius su Rusija.
Vokietijos krikščionis demokratas, tarptautinės politikos specialistas Friedbertas Pfluegeris po Berlyno susitikimo ramino lenkus, sakydamas, kad reikalai gerėja, nes Gerhardas Schroederis ir J. Chiracas susitiko su Tony Blairu, o ne su Vladimiru Putinu. Tačiau Prancūzijos laikysena Rusijos atžvilgiu nėra labai raminanti, juo labiau kad, atrodo Rusijos įtaka Europos Sąjungai vargu ar yra sumažėjusi. Galima pacituoti kad ir Paryžiaus “Le Monde”, nustebintą tuo, ką prieš savaitę J. Chiracas kalbėjo Budapešte. Į Budapeštą Prancūzijos prezidentas vyko “taikytis su naująja Europa”, o ten kalbėjo apie būtinybę įrodyti Rusijai, kad jai bus naudingi geri santykiai su ES. Pasak Chiraco, Rusiją bus lengviau įtikinėti, rodant jai daugiau pagarbos, nei Europa tai darė iki šiol. Chiracas tvirtino, kad reikia labiau skaitytis su Rusijos reikalavimais dėl rusakalbių mažumų Baltijos valstybėse ar dėl Kaliningrado. “Le Monde” pažymėjo, kad Budapeštas vargu ar pati tinkamiausia vieta Maskvos politikai ginti.
Kad Rusija Europos Sąjungos plėtrą pasitinka nedraugiškai, abejonių nekyla. Rusijos diplomatija jau seniai kalba ne tik apie nuostolius, kuriuos dėl plėtros Rusija patirs, bet ir apie kompensaciją už tuos nuostolius. Rusijai nepatinka, kad nuo gegužės pirmosios jos prekybos mainuose su naujomis narėmis turi įsigalioti tos pačios sąlygos, kaip ir prekyboje su Europos senbuvėmis. Rusija norėtų išsaugoti su būsimomis Sąjungos narėmis šiuo metu dar galiojančias ir dažnai jai palankesnes dvišales sutartis.
Perėjimo prie naujos tvarkos nuostolius pati Rusija įvardija skirtingai, bet paskutiniuose pareiškimuose kalbama net apie 300 milijonų eurų. Rusija norėtų, kad būtų surastas “ilgalaikius abiejų pusių interesus atitinkantis sprendimas”, ir iškėlė net 14 sąlygų tam, kad jos sutartys su Europos Sąjunga būtų taikomos ir naujokėms.
Briuselis Rusiją įspėjo, kad jos atsisakymas automatiškai pripažinti naujoms narėms prekybos ir bendradarbiavimo sutarčių su ES sąlygas “turėtų rimtų padarinių”. Be to, praeitą savaitę atkreiptas dėmesys į dar neratifikuotas sienų sutartis su Estija ir Latvija. Jei Rusija iki gegužės pirmosios tų sutarčių neratifikuos, tai jau taps ES problema. Europos Sąjungos santykių su kitomis valstybėmis įgaliotinis Chrisas Pattenas kritikavo “kai kurias Sąjungos nares” (pirmiausia Vokietiją), besiderančias dėl vizų lengvatų rusams, nors Rusija stabdo readmisijos sutarties su ES pasirašymą.
Ką šiame kontekste reiškia naujoms narėms skirtos J. Chiraco kalbos apie didesnę pagarbą ir didesnes nuolaidas Rusijai? Tos kalbos, ko gero, pirmiausia ir skirtos Rusijai. Prancūzija Rusijos atžvilgiu ne pirmieji metai vykdo išskirtinę ir su bendromis ES nuostatomis ne visada sutampančią politiką.
Viena vertus, Prancūzijos diplomatijos propaguojamoje “daugiašalio pasaulio” vizijoje Rusijai tenka išskirtinis vaidmuo. Rusija kartu su Kinija turėtų padėti Prancūzijai atsverti Jungtines Valstijas.
Antra vertus, Chiracui, atrodo, imponuoja tautininkiškas Putino didžiavalstybiškumas ir jo centralistinis valdymo stilius. Juk būtent dėl tų pačių dalykų ne taip seniai Chiracas labai mėgo Saddamą Husseiną. Panašiai, kaip ir Saddamo Irakas, Rusija Prancūzijai, turinčiai labai didelį valstybei priklausančio ūkio sektorių, patraukli savo galimais užsakymais.
Tai, kad Rusijai itin nepatinka Baltijos valstybių stojimas į Europos Sąjungą ir NATO, Chiracui atrodo tik kaip “didesnio atvirumo” ir “pagarbos” klausimas, kurį galima išspręsti nuolaidomis. Nuolaidomis, kurias dėl geresnių Rusijos santykių su ES turėtų padaryti naujosios Sąjungos narės.
Per pastaruosius metus Europos Komisijos pareigūnai ne kartą kalbėjo apie būtinybę Europai kalbėti “vienu balsu”. Prancūzijos, pasisakančios už centralizuotą ES užsienio politiką, prezidentas, be abejonės, turi savo viziją, kas turėtų spręsti, ką tas vienas Europos balsas turėtų sakyti vienu ar kitu klausimu. Atrodo, kad lojalumas kitoms Sąjungos narėms, tegu ir dar tik būsimoms, šiuo atveju yra mažiau svarbus už Prancūzijos interesus. Todėl galvojant apie ateitį ir apie savo interesus verta jau dabar itin atidžiai įsiklausyti į tai, ką sako Prancūzijos prezidentas, kalbėdamas mums svarbiais klausimais. Priešingu atveju galime praleisti svarbią progą netylėti.