Lietuvoje nebelieka nei kairės, nei dešinės. Visos partijos baigia perimti vieną - valdžios ideologiją. Ir niekas politinių ideologijų nepasigenda - politikai tik jų surogatais dangsto pragmatiškus interesus, o suklaidinti rinkėjai trokšta ne abstrakčių idėjų, bet konkrečių pažadų.
Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais besikuriančios partijos ganai aiškiai deklaravo ideologines nuostatas. Tačiau joms išsikristalizuoti bei įsitvirtinti taip ir nepavyko. O tikra ideologijų erozija, sako Eltos politikos redaktorius Vladimiras Laučius, prasidėjo 2000 m., kai į politinę areną įžengė Naujoji politika. Vėliau pasirodė kitos aiškios ideologijos neturinčios ar net ją neigiančios partijos - Liberalų demokratų ir Darbo partija.
Pastarosios pirmininkas Viktoras Uspaskichas partijos įkūrimo proga šviesiai tiesiai rėžė: „Nenorime prisirišti prie ideologijos, todėl ir pavadinimas buvo Darbo partija - toks, kurio nebūtų galima susieti su ideologija“. O V. Laučius priminė kitą rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse nuskambėjusį V. Uspaskicho pasakymą, kad tarp jo vadovaujamos partijos kandidatų nėra politikų, vieni specialistai.
„Visi yra surašę savo programas, tačiau klausimas, kiek iš tikrųjų jomis vadovaujasi. Aišku, kad ideologijų reikšmė nyksta. Čia išeina paradoksali situacija: viena vertus, lyg ir negalima ideologijų atsisakyti, kita vertus, pragmatizmas sako, kad jų reikia atsisakyti“, - pažymi politologas Alvydas Jokubaitis.
Valdžios ideologija
„Kai kūrėsi partijos, buvo deklaruojamos vertybės, bet kai atėjo į valdžią, pamatė, kad tų ideologijų visai nereikia, - aiškina Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) pirmininkas Arvydas Akstinavičius. - Partijoms svarbiausia pasiekti valdžią, todėl kalbama apie valdžios ideologiją. Jokio esminio skirtumo tarp partijų nesurasime. Juk Algirdo Brazausko partija yra tipiška liberali partija, atstovaujanti stambiam kapitalui.“
Pastaruoju metu sklando gandai, kad savo vadovybe nusivylę dalis valdančiųjų socialdemokratų svarsto galimybę pereiti į šių atskilusių kairiųjų stovyklą. A. Akstinavičius pripažino, kad dalis politikų jau perėjo į jo vadovaujamą partiją, tačiau išliko atsargus, paklaustas, ar visi jie atėjo dėl savo ideologinių įsitikinimų: „Į kiekvieną ateinantį žiūrime individualiai. Kai kurie tikrai turi sveiko idealizmo“.
Jo teigimu, iš A. Brazausko ir kai kurių kitų politikų kalbų galime suprasti, kad ideologija yra trukdis daryti politiką. „Tokiuose žodžiuose nemažai tiesos, nes vadovaujantis ideologija nėra lengva laikytis nuoseklios pozicijos, sunku dirbti, pasiekti valdžią“, - sako LSDS vadovas.
Visi „Omni.lt“ kalbinti pašnekovai sutinka, kad ideologijos iškeičiamos į pragmatiškus interesus, pagal kuriuos nuolat reikia keisti savo politikos orientyrus. „Paskutinis pavyzdys, - sako A. Akstinavičius, - vaistų kompensavimo tvarka. Kai tik ateina naujas ministras, ši tvarka būtinai yra keičiama, nes už jo stovi farmacijos kompanijos, kurios siekia lengvatinių sąlygų sau.“
Bet kažką reikia pasiūlyti žmonėms, juk rinkėjai balsuoja ne už savų interesų protegavimą. „Tradicines ideologijas keičia tam tikri ideologiniai surogatai, paviršutiniškai siūlantys gražius pažadus ir kalbėjimą, kad partija ateina ne politikuoti, bet rūpintis tam tikrais reikalais“, - atsako V. Laučius. O A. Jokubaitis prideda, kad tam tarnauja viešieji ryšiai, kurie ideologijų pakaitalu pavertė imagologiją - sakyk, žadėk, rodyk tai, ką reikia, o atėjęs į valdžią matysi, ką galima ištesėti, o ko - ne.
„Reikia gyvesnio gyvenimo“
Tiesa, nykstančios ideologijos - ne vienos Lietuvos bėda, jų išblukimas ir niveliavimasis pastebimas ir Vakaruose. Pasak A. Jokubaičio, Vakaruose ideologijos stipriai susipina, perima viena kitos elementus, tačiau iš tradicijos joms pavyksta išsaugoti savo rinkėjus, jose tebevyksta diskusijos, kuriose dalyvauja intelektualai.
„Esminis Lietuvos skirtumas nuo Vakarų yra tas, kad ten ideologijos gyvena ilgą laiką, partijos prie jų prisirišusios, turi tam tikras tradicijas. O Lietuvoje ideologijos atsirado tuomet, kai Vakaruose jau vyko jų erozija, todėl nė viena partija nesugebėjo prie jų prisirišti, jos nebandė sukurti tradicijų, sutelkti intelektualų, diskutuoti apie jų reikšmę, kurti naujas sąvokas, savo žodyną. Ideologijoms reikia gyvesnio gyvenimo“, - dėstė politologas.
Populizmas - paprasčiau
Tad gal ideologijų visai nereikia? Kas gali suprasti abstrakčias, konkrečių pažadų neduodančias teorijas?
Ir iš tikrųjų, pripažįsta pašnekovai, daugumai Lietuvos žmonių ideologijos nerūpi, dažnai net žiūri į jas paniekinamai.
„Žmones pats žodis kartais nuteikia priešiškai, asocijuojasi su sovietmečiu, mano, kad ideologinės partijos mažiau rūpinsis socialiniais reikalais. Tačiau dėl to kalti patys politikai - dėl jų atviro ir agresyvaus antiintelektualizmo ir polinkio tarnauti visuomenės stereotipams šie išlieka stiprūs“, - aiškina V. Laučius.
A. Jokubaitis randa kitą paaiškinimą: „Žmonės suranda savo interesų išreiškimą paprastesniais būdais. Populizmas yra pats paprasčiausias būdas“.
„Žmonės yra suklaidinti, nes politikų nuvertintos ideologijos jiems taip pat atrodo nesvarbios, nelabai jos domina. A. Brazauskas teigia, kad grynosios socialdemokratijos negali būti. Pavyzdžiui, valdančiųjų socialdemokratų pozicija dėl progresinių mokesčių - pasakykite, kurioje civilizuotoje valstybėje neveikia progresinių mokesčių sistema? Nepasakysite, bet valdantieji teigia, kad jos įvesti negalima“, - pridūrė A. Akstinavičius.
Tačiau politinė jėga, sako A. Jokubaitis, be ideologijos sunkiai gali mobilizuoti, sutelkti savo jėgas, o LSDS vadovas paantrina: „Bet kuri politinė jėga, eidama į rinkimus, pateikia tam tikrus savo tikslus, įvardijamas programoje, kalbose, bet pačių tikslų neužtenka, reikia jų idėjinio pagrindimo“.
