Balandžio 20 d. sukanka 120 metų nuo Adolfo Hitlerio gimimo. Gera proga ką nors parašyti apie „Valkiriją“.
Kad ir kaip norėtųsi susitelkti ties filmu, sunku apeiti neaprėpiamas istorines aplinkybes. Hitlerio reikia ieškoti po milžiniška istorinės medžiagos krūva. Kartais geriau išvis neminėti jo vardo, kadangi tai nukreipia mintį išvažinėtomis provėžomis. Kai kas Adolfą Hitlerį žymi santrumpa „18” (išsišifruokite patys – tai lengvai nulaužiamas kodas).
Pažinsi pagal darbus
Hitlerio veikimas davė pasekmių, visiškai priešingų jo tikslams.
Vokietija savo valdų neišplėtė, bet prarado teritorijų. Vokiečiai netapo Rytų erdvių kolonistais, tačiau buvo išvaryti iš žemių, kuriose gyveno ne vieną šimtmetį. Vokietija buvo padalyta į du protektoratus – JAV ekonomiškai atkurtą BRD ir sovietų karinį placdarmą DDR (vartoju vokiškas santrumpas).
Hitleris savaip išsprendė „vokiečių klausimą“. Vokietija ilgam prarado didžiosios valstybės statusą. Ji neteko galimybės karine jėga suvienyti Europą – beje, dėl tos pačios fatališkos klaidos, kurią padarė Napoleonas, kada užpuolė Rusiją. Kita vertus, jeigu ne Hitlerio iškilimas 1933-aisiais, kokiais 1940-aisiais britai Dunkirke būtų bėgę ne nuo Wehrmachto, o nuo Raudonosios armijos.
Hitlerio politika žydų atžvilgiu prisidėjo prie Izraelio valstybės sukūrimo.
Nežinau, ar kažkoks „Abu-Ammaras“ (šiap tai yra Yassero Arafato pseudonimas) išties pasakė panašius dalykus Vokietijos bundestage:
Vokietija privalo sumokėti palestiniečiams ženklias kompensacijas už juos ištikusią nacionalinę tragediją, kadangi jūsų šalis yra besąlygiškai, nors ir netiesiogiai atsakinga už žydų valstybės įkūrimą 1948-aisiais metais. Nacių režimas Vokietijoje sukėlė masišką žydų emigraciją iš tos šalies ir kitų Europos kraštų. Nemažai bėglių išvyko į Palestiną, tai pažeidė demografinį balansą ir privedė prie to, kad daugybė palestiniečių buvo išvaryti iš gimtosios žemės.
Taip sudėlioti mintis galėtų nemažai arabų lyderių.
Per Antrąjį pasaulinį karą daugelyje nelaisvų Azijos šalių Hitleris buvo laikomas išvaduotoju, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imperijų griovėju. Mahatma Gandis rašė Hitleriui laiškus. Vokietijai pralaimėjus karą, daugybė nacių rado prieglobstį arabų šalyse. Izraelio priešininkai palestiniečiai nevengia kontaktų su Europos neonaciais. (Ei, naujieji kairieji, kas galėtų paneigti, kad palestinietiška skara – ne ką blogesnis nacių simbolis nei juodi ar rudi marškiniai?)
Pokarinė Europa pastatyta ant labai įtartino juridinio pamato. Niurnbergo procese dalį teisėjų ir kaltintojų sudarė SSRS atstovai, nors sovietų kariuomenė Vokietijoje pridarė nusikaltimų (manoma, kad koks milijonas po karo gimusių vokietukų yra vokietes prievartavusių raudonarmiečių vaikai).
Kai kurių nuosprendžių pagrįstumą vertėtų iš naujo panagrinėti. Pavyzdžiui, pasvarstyti, už ką pakorė Joachimą von Ribbentropą, ir paklausti, kaip reikėtų juridiškai įvertinti tą faktą, kad JAV valdžia yra pripažinusi, jog suklydo dėl Irako neva turimų masinio naikinimo ginklų, nors jų buvimas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Amerika 2003-aisiais užpuolė Iraką.
Niurnbergo tribunolo nuosprendžiai buvo reikšmingas Jaltos ir Potsdamo tvarkos Europoje elementas. Dabar ta tvarka yra žlugusi. Tačiau nenorima per daug diskutuoti apie tokius dalykus, kaip didžiulių teritorijų aneksija po Antrojo pasaulinio karo (Silezija, Rytprūsiai, Galicija), etninis valymas (vokiečių išvarymas iš buvusio Reicho, vengrų išvarymas iš Slovakijos). Valstybiniu lygiu nepasmerktas ir JAV bei Didžiosios Britanijos vykdytas civilių genocidas – Vokietijos miestų bombardavimas.
Tačiau Niurnbergo-Jaltos-Potsdamo palikimas nėra toks blogas, kad jį visą reikėtų išmesti į šiukšlyną. Lenkija aneksavo dalį Rytprūsių ir Sileziją – kodėl Izraelis negalėtų de jure aneksuoti dalies Vakarų kranto, Golano aukštumų? Vargu ar kada nors bus priimtas politinis sprendimas, leidžiantis išvarytų vokiečių palikuonims grįžti į Ryprūsius – kodėl tad reikia svarstyti apie palestiniečių bėglių grįžimą į Izraelio okupuotas teritorijas?
DDR – Trečiojo Reicho įpėdine
Trečiasis Reichas stulbinamu būdu liko gyvas DDR, vadinamojoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Nacius pakeitė komunistai, vietoje Gestapo atsirado Stazi. Tik Wehrmachto uniforma liko beveik nepakitusi – tiesa, šalmus padarė labiau nuožulnius (prašom pažiūrėti).
DDR išsaugojo ir tokį pozityvų nacizmo paveldą, kaip teigiamas valdžios požiūris į nudizmą.
DDR simbolika ir uniformos man iki šiol atrodo keistas Stalino pokštas. Be jo tas Prūsijos ir masonerijos ženklų kratinys lyg ir negalėjo atsirasti. Gal sovietai, rimtai svarstę vieningos Vokietijos atkūrimo galimybę, norėjo išsaugoti prūsišką paveldą (galife ir antpečių pynutės), sukergę tai masoniškais plaktuku bei skriestuvu? Svarstoma, kas iš masonų pasiūlė DDR herbo ir vėliavos projektus – Bertoltas Brechtas ar Willis Stophas? („Nė vienas mūrininkas nebus laisvas, kol visi masonai nebus laisvi“ – Brechtas.)
Stalininis socializmas DDR buvo kuriamas gana sunkiai, todėl Lavrentijus Berija, rezgęs perestroikos planus trisdešimt metų prieš Gorbačiovą, buvo linkęs suvienyti Vokietiją ir sukurti neutralią, į sąjungas su JAV, Anglijai bei Prancūzijai nesidėsiančią valstybę.
Kodėl ne de Gaulle‘is?
Man keista, kad atsiranda žmonių, laikančių Hitlerį sektinu politiku. Juk įprasta šlovinti istorinius asmenis, kurie pasiekė ilgalaikių pergalių. Kaip minėjau, Hitlerio palikimas – visiška jo siekių priešybė.
XX a. istorijoje apstu garbingų autoritariškų politikų, pasižymėjusių asmenine narsa: de Gaulle‘is per Pirmąjį pasaulinį karą kovėsi fronte, pateko į nelaisvę, per Antrąjį vadovavo tankų daliniui; Mannerheimas jaunas būdamas raitas perjojo Aziją, kaip Rusijos šnipas bandė prasiskverbti į Tibetą; Franco, dar ne generolas, Maroke buvo durtuvu sužeistas į pilvą. Visi jie – nugalėtojai. Generalisimas Franco – dar ir Ispanijos demokratijos tėvas, perdavęs valdžią karaliui Juanui Carlosui I.
Karo didvyrių sąraše ir Lenkijos maršalo Edwardo Rydz-Śmigły vardas. Būdamas kariuomenės vadas, jis prisiėmė visišką atsakomybę už Lenkijos pralaimėjimą 1939-aisiais. Per Rumuniją ir Vengriją nelegaliai grįžo į Lenkiją kaip eilinis pasipriešinimo kovotojas. 1941-jų gruodį Varšuvoje pasimirė sava mirtimi, palaidotas kaip Adamas Zawisza.
Išties keista, kad kai kas dievina Hitlerį, o ne jo sąjungininkus ar priešininkus – narsius, riteriškus vyrus, kurie vedė savo tautas ne į pražūtį.
Negali neigti asmeninės Hitlerio drąsos mūšio lauke ir „alaus pučo“ metu. Tačiau ir bepročiai būna narsūs.
Iš knygų krūvos, po kuria palaidotas Hitlerio asmuo, neseniai ištraukiau gana įdomią: „Trečiasis Reichas ir Trečioji Roma“. Rusų žurnalistas masonofobas Vorobjevskis gretina Richardą Wagnerį ir Adolfą Hitlerį. Beje, abudu buvo antisemitai.
Gal Hitleris išties kūrė Trečiąjį Reichą kaip gigantišką Wagnerio operų ciklo pastatymą? Finalas pranoko visas įsivaizduojamas teatro galimybes.
Tinkladraugis Avromas Šmulevičius, rabinas, mano, kad Hitlerį saugojo D-vas.
„Valkirija“
Pamokomas filmas, kurį verta pamatyti visiems būsimiems ir buvusiems perversmininkams. Kad sukilusi kariuomenė netaptų gauja, karius reikia apgauti. Maištas turi atrodyti kaip valstybės gelbėjimo akcija. Pagal „Valkirijos“ planą sukeltai kariuomenei buvo pasakyta, kad ji gina valstybę nuo SS maištininkų.
Tačiau „Das Boot“ – geresnis filmas.
