Vienas neseniai atliktas tyrimas patvirtino tai, ką lietuviškose žiniasklaidos priemonėse nesunku pastebėti ir plika akimi. Vyrai Lietuvos laikraščių ir žurnalų fotografijose bei televizijos kadruose dažniausiai vaizduojami iki pusės. Kai vaizdas baigiasi ten, kur baigiasi kaklaraištis, didžiausias skaitytojų ir žiūrovų dėmesys nukreipiamas į žmogaus veidą.
Ypač pastebimos akys - sielos veidrodis, - bei kakta, kuri mums asocijuojasi su protu. Pažvelgę į tokią nuotrauką, mes įvertiname joje esantį žmogų kaip asmenybę. O moteris mūsų žiniasklaidos priemonėse priimta vaizduoti visai kitaip. Jokių ten "iki pusės", ponai, - moterį mes turime matyti nuo galvos iki kojų.
Paprastai visai nesvarbu, ar kadre esančios moters sijonas vertas publikos dėmesio, ar ji avi dailius batelius, ar kambarines šlepetes, ar šiemet jau spėjo pasidaryti pedikiūrą - vis tiek ji bus fotografuojama ar filmuojama visu kūnu. Jeigu regime prezidentą - tikriausiai mūsų akis galės nuslysti tik iki jo švarko kraštelio, bet jei greta jo žingsniuos ir jo atstovė spaudai - mums būtinai bus parodytos ir jos dailios kojos. Nesvarbu, kad paskui ji įsižeis ir piktinsis televizijos operatorių darbu. Jie geriau žino, ką rodyti.
Kodėl taip yra? Skeptikas (t.y. vyras) galbūt paaiškintų, kad gamta, lipdydama moters kūną, šiek tiek labiau pasistengė, jis išėjo dailesnis už vyro, todėl žiniasklaidai maloniau jį rodyti, o publikai - žiūrėti. Tačiau moterų ir vyrų teises išsamiau panagrinėjęs analitikas pasakytų ką kita: jis tartų, kad nuotraukoje ar kadre matydami moterį nuo galvos iki kojų mes nevertiname jos kaip asmenybės. Mes netgi nevertiname jos kaip žmogaus: vertiname ją tik kaip kūną.
Verslo tinklas - ant moters pečių
Dailus moters kūnas Lietuvos žiniasklaidos priemonėse eskaluojamas nuo Nepriklausomybės laikų. Iš pradžių vaizdo kadruose jis naudotas todėl, kad po ilgų griežto sovietinio režimo metų tai atrodė neįprasta ir labai įdomu. Vėliau - todėl, kad tai pasirodė esą pelninga.
Kūno kultas yra puikūs degalai didžiuliam vartotojiškam varikliui. Iš televizijos ekranų, reklaminių plakatų ir spaudos leidinių žvelgiančios ilgakojės, ilgaplaukės, ilgablakstienės merginos veikia ne tik moterų psichologiją, bet ir pinigines. "Tu turi būti tokia kaip aš", - nebyliai diktuoja besišypsanti kibernetinė gražuolė. Jausdamos, kad yra ne tokios, kaip ji, moterys imasi taisyti padėtį. Jos bėga į grožio salonus, sporto klubus, liekninimosi kursus, perka įvairiausių tablečių bei vitaminų, šluote šluoja kosmetikos priemones, klausosi mados diktatūros, netgi ryžtasi plastinėms operacijoms... Pinigai plaukia. Variklis sukasi.
Be abejo, dėl tokių psichologinių manipuliacijų kalta ne tik žiniasklaida. Tačiau ji nemažai prisideda prie moters kūno sudaiktinimo.
Tarp didžiųjų Lietuvos dienraščių mažiausia pagarba moters kūnui pasižymi "Vakaro žinios". Pagundai įkalbinėti heroję apsinuoginti neatsispiria ir "Lietuvos rytas": ant "Stiliaus" ar "TV antenos" viršelių pasirodžiusios pusnuogės moterys vėliau kažin ar jaučiasi atlikusios kažką prasminga. Moteriški žurnalai vis dar mėgsta formuoti įvaizdį moters, kurios svarbiausias gyvenimo tikslas - pasidažyti, susirasti turtingą vyrą ir nuolat stengtis jam suteikti malonumą.
Tiesa, jau dažniau prabylama ir apie kitokias moters vertybes. Pokyčių galima įžiūrėti ir žurnalų viršeliuose: mažėja išsirietusių kūnų, vis labiau akcentuojamas veidas ("Ieva", "Laima").
Užsieniečiai pasijoniais domisi mažiau
Žvilgtelėjus į užsienietiškus leidinius, galima pastebėti šiek tiek kitokias tendencijas.
Niujorke leidžiamas savaitraštis "Newsweek", rašantis apie pasaulio šalių politinę situaciją, verslo judėjimą, mokslo pasiekimus ir kitus rimtus dalykus, yra gausiai iliustruotas fotografijomis: viename puslapyje jų gali būti net iki dešimties. Jos vaizdingos ir informatyvios: kaktą suraukęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas, akis nudelbę Irako kariai, įsitempęs tenisininkas Andre Agassis ir kt.
Moterų nuotraukų savaitraštyje nėra daug: tai "rimtas" žurnalas, todėl jame dominuoja vyrai. Tačiau tos, kurios yra, visu kūnu fotografuojamos retai; jei taip ir daroma, tai iš tiesų turi prasmę - pavyzdžiui, tai yra manekenės, kurių drabužiai ir batai skaitytojui perteikia informaciją apie šiandieninę madą. Moterį (beje, kaip ir vyrą) visu ūgiu "Newsweek" galima pamatyti ir tada, jei straipsnis rašomas sveikatos bei sporto temomis. Tačiau jei nuotraukoje matome Madeleine Albright ar Anglijos karalienę Elžbietą II, vargu ar įžiūrėsime jų sijono kraštą: čia dominuos tik veidai. Na, dar kostiumėlių apykaklės.
Didžiojoje Britanijoje leidžiamas žurnalas "Hello!" skirtas smalsuoliams, besidomintiems įžymybėmis. Šiame aukštuomenės žurnale tradiciškai spausdinamos žymių žmonių vestuvių nuotraukos (už teisę fotografuoti žvaigždžių vestuves redakcija nedvejodama gali sumokėti milijoną svarų sterlingų - t.y. apie 5 milijonus litų), karališkosios šeimos narių plačios šypsenos, elito vakarėlių vaizdai, paparacų nutykotos neretušuotos įžymybių gyvenimo akimirkos.
"Hello!" labai mėgsta spausdinti fotografijas visu ūgiu, tačiau lytis čia niekuo dėta: vienodai dėmesio skiriama tiek vyrams, tiek moterims. Žurnale galima iš arti apžiūrėti aktorės Catherine Zeta-Jones kojų nagų laką, tačiau nesunku pastebėti ir dėmę ant dainininko Mike’o Jaggerio kelnių, likusią tikriausiai nuo sulčių. Net ir paparacų darytos nuotraukos paprastai nežeidžia tų, kurie jose pavaizduoti, ir nepalieka bedvasio kūno įspūdžio.
Amerikietiškas moterų žurnalas "Allure" yra ne toks populiarus kaip gigantai "Cosmopolitan" ar "Glamour", bet gerai žinomas savo žemyne. Lengvo turinio žurnalas rašo grožio, mados ir sveikatos temomis, o jo viršelis neišsiverčia be įprastų skaičių: 15 būdų, kaip suvilioti žavų bendradarbį, 25 būdai, kaip puikiai atrodyti atsikėlus iš lovos ir t.t. Tačiau fotografijos maloniai stebina: nė vieno nuogo kūno, jokio fetišistinio dėmesio pasijoniams. Didžiausias objektyvo dėmesys skiriamas moters akims.
Lieknėjama kartu su feminizmu
Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė įsitikinusi, kad senovinė nuostata, kad moteris į pasaulį privalo žvelgti savo vyro akimis, jau turėtų išnykti.
“Moterys visada norėjo būti gražios, - kalba ji. - Romantizmo epochoje labai svarbūs buvo nuolaidūs pečiai. XIX amžiaus viduryje moterys dėvėjo korsetus, kurie labai suverždavo liemenį ir paryškindavo krūtinę bei klubus. O XX amžiaus pradžioje ėmė formuotis pernelyg liekno moters kūno idealas. Vienu metu jis buvo praradęs populiarumą: apie 1950-uosius metus visuomenė vertino gana putnias moteris, lietuviškuose atvirukuose šypsojosi apvalios garbanės, pasaulis ėjo iš proto dėl Merylin Monroe. Tačiau 1970-aisiais vėl kilo lieknumo banga, ir garbinami moterų kūnai "susitraukė".”
Ponia Margarita pastebi įdomią tendenciją: XX amžiaus istorijoje pasitaikiusios moterų lieknėjimo bangos kažkodėl sutampa su feministiniais moterų judėjimais ir kovomis už savo teises.
“Mūsų kultūroje tradiciškai išskiriamos dvi sferos: namų sfera ir viešoji sfera, - tendencijai priežasčių ieško M. Jankauskaitė. - Pirmoji glaudžiai siejama su motinyste, o šiai būtinas poodinis riebalų sluoksnis. Antroji sfera priskiriama vyrams ir yra tikra opozicija motinystei. Jei į ją mėgina patekti moteris - ji, visuomenės supratimu, negali atrodyti kaip motina. Jai natūraliai primetamas vyro kūno standartas. Taigi ji turi būti liekna. Dar vienas aspektas: liekna moteris vizualiai užima mažiau vietos, taigi sukelia asociaciją, kad yra mažiau reikšminga. Todėl visuomenė ją skatina lieknėti.”
Lietuvių moterų svoris krinta
Pasak lygių galimybių specialistės, šiais laikais propaguojamas moters kūno modelis pasižymi nenatūralumu.
“1970-aisiais buvo dievinama natūraliai liesa mergina: ji turėjo ne tik siaurą liemenį, bet ir mažą krūtinę bei nedidelius klubus, - sako M. Jankauskaitė. - O dabar reikalaujama, kad moteris turėtų lygiai tokį pat siaurą liemenį, tačiau - didžiulę krūtinę. Gamta tokį kūną sukuria labai retai, taigi moterys skatinamos griebtis chirurginių priemonių.
Nemaža bėda yra ligos, kylančios iš moterų troškimo lieknintis, ypač anoreksija. Anorektikės verčia save liesėti iki beprotybės. Peršama nuostata, kad jos tai daro tam, kad patiktų vyrams. Netiesa, - purto galvą Margarita, - iš tikro jos tai daro tam, kad atitiktų moteriškumo sampratą.”
“Anoreksija nėra XX amžiaus liga - ji pasitaikydavo ir anksčiau, bet kur kas rečiau nei dabar, - sako ji. - Yra normalu, kai anoreksija serga 1 procentas populiacijos. Pas mus viršijama 5 procentų riba.”
Kai kuriose šalyse įstatymais bandoma apriboti besaikį liekninimąsi. Pasak ponios Margaritos, Didžiojoje Britanijoje yra nustatytas merginų svorio koeficientas. Paneles, kurių svoris yra žemesnis už minimalią koeficiento ribą, įstatymas draudžia priimti į modelių agentūras.
O lietuvių svoris krinta. Prieš keletą metų Vilniaus universiteto Antropologijos katedroje buvo tiriama mergaičių akceleracija. Paaiškėjo, kad bėgant metams paauglių ūgis beveik nesikeičia, o štai svoris - mažėja. Manyta, kad tokia tendencija būdinga tik tai kartai, tačiau nuomonė nepasitvirtino: atlikus tyrimą su suaugusiomis moterimis paaiškėjo, kad ir jų svorio vidurkis nukrito.
“Kiekvienai moteriai vertėtų susimąstyti, ką visuomenė iš jos daro, - samprotauja M. Jankauskaitė. - Verčiamai liesėti moteriai nebeleidžiama mėgautis paprastais gyvenimo malonumais. Jai tiesiog nebeleidžiama būti žmogumi - tik gražiu daiktu.”
Daili mergaitė - tik 50 centų
Ponios Margaritos nuomone, Lietuvos žiniasklaida nemažai prisideda prie moters sudaiktinimo.
“Mergaitės įvairiuose tyrimuose nurodo, kad jas lieknėti skatina žurnalas "Panelė", kuriame akivaizdžiai reiškiama antipatija viršsvoriui, - kalba ji. - Vyresnėms moterims žurnaluose sudaromas įspūdis, kad turint gražų kūną galima lengvai rasti laimę, pavyzdžiui, ištekėti už turtingo užsieniečio... Tarsi tai neturėtų savo kainos. Sudaromas įspūdis, kad šiais permainingais laikais kūnas tėra vienintelis dalykas, kurį moteris gali kontroliuoti.”
M. Jankauskaitę erzina moteriškų žurnalų raginimai įtikti vyrams. Ji šypteli prisiminusi vieno straipsnio pavadinimą: "Kaip jį nuskraidinti į devintąjį dangų". "Man turėtų būti kur kas svarbiau, kaip pačiai ten nuskristi".
Moteriai labiausiai nepatinka reklaminiai klipai su "Vakaro žinių" mergaite.
“Galbūt tautiečiams pikčiausia dėl to, kad ši mergina vaizduoja lietuvaitę su užsiplėšiančiu ant galvos sijonu, - svarsto ji. - Bet mane labiausiai pykdo užrašas po tuo sijonu: "Tik 50 centų". Toks pardavimo aktas turi akivaizdžią paralelę su kūnu. Atrodo, kad moters kūnas tevertas tik tiek. Man tai primena vaikystės įspūdžius iš mėsos parduotuvių, kur mėsa būdavo skirstoma į I kategorijos, II kategorijos... Taip formuojamas ne tik moterų, bet ir vyrų mentalitetas: jiems pradeda atrodyti, kad moteris reikalinga tik troškimams tenkinti.”
Margarita Jankauskaitė mano, kad seksualaus liekno kūno fetišas mums gali būti primestas, bet nebūtinai priimtas.
“Turbūt pastebėjote, kad intensyvi reklama kartais veikia kaip antireklama, - šypteli ji. - Pavyzdžiui, TV reklamoje nuolat iššokantis ponas bebras man taip įkyrėjo, kad niekada nepirksiu jo siūlomos dantų pastos... Kažkas panašaus vyksta ir moteriškoje rinkoje: ekranuose matome vien manekenes, tačiau kai vyrams pateikiami nupiešti moterų siluetai nuo itin lieknos iki apkūnios ir paprašoma išrinkti gražiausią, didžioji dalis renkasi vidurį.”
Lygių galimybių specialistė įsitikinusi, kad su visuomenės savimonės augimu idealai apskritai turėtų keistis.
Televizija skirta ne tik blondinėms
Per TV4 kanalą rodomos laidos "Šeštadienio rytas" vyr. redaktorė Rūta Lukoševičiūtė sutinka, kad moters kūno linijoms visuomenė skiria per daug dėmesio, bet to nesureikšmina. "Jeigu kažkas moteryje mato tik kūną - tai jo bėda", - svarsto televizijos žurnalistė.
Pirmoji Rūtos pažintis su televizija buvo laidos vedėjos darbas "VRS kameroje". Po kurio laiko tamsiaplaukė mergina buvo atleista, o vietoj jos pasirinkta kita vedėja - ilgakojė šviesiaplaukė Jūratė Bitinaitė.
“Spaudoje buvo aiškinama, esą mane atleido todėl, kad esu nelietuviškų veido bruožų, - prisipažįsta R. Lukoševičiūtė. - Neatitikau standartų - nebuvau nei blondinė, nei aukštaūgė. Man tada buvo labai skaudu. Tačiau dabar tai vertinu visai kitaip: tai buvo gera pamoka. Anksčiau dirbau kelionių agentūroje, nebuvau susidūrusi su televizija, nežinojau jos žiaurių taisyklių. O tas įvykis mane supažindino su realybe ir parodė televizinio darbo laikinumą. Kai tai supranti - pasijunti užsigrūdinęs.”
Vėl televizijoje dirbanti mergina nesistebi, kad čia dažniausiai pageidaujamos tik lieknos moterys.
“Tai nulemia ir techniniai dalykai, - tvirtina ji. - Televizija iš tiesų storina - kiekvienai moteriai prideda bent po 5 kilogramus (pasižiūrėkite į mane ekrane ir gyvenime - patys įsitikinsite). Todėl prioritetas skiriamas lieknoms. Tačiau tai nereiškia, kad visos kitos negali patekti į ekraną. Pavyzdžiui, Amerikoje "VRS kameros" tipo laidas dažnai veda storuliai. Žiūrovai juos myli, nes jie - linksmi ir geraširdžiai. Gal todėl, kad nesilaiko jokių dietų?.. Šiaip ar taip, žiniasklaida - tai ne podiumas ir ne mis konkursas, todėl ten gali pretenduoti visos.”
Rūtos nuomone, kada nors visuomenės nuostatos pasikeis: "Kūnas bus vertinamas toks, koks yra". O kol kas ji patartų ne pykti ant moters kūną eskaluojančios žiniasklaidos, o pateisinti tai paprasta priežastimi: Dievas moters kūnui davė daugiau privalumų negu vyrui, ir fotografai bei operatoriai tiesiog negali prieš tai atsilaikyti.
Moterims reikia atsvaros
Vilniaus universiteto docentas, gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis pirmiausia primena, kad kūno kultas nėra šių dienų reiškinys.
“Prisiminkite Venerą, - siūlo jis. - Kūną garbino dar senovės graikai. Tiesa, jie vienodai grožėjosi tiek moters, tiek vyro kūnu. Sunku pasakyti, kodėl vyrai vėliau liovėsi demonstravę save. Gal tai krikščionybės įtaka?.. Juk moteris Biblijoje tapo nuodėmės indu, o nuodėmė yra saldi. Uždraustas vaisius visuomet skaniausias - gal todėl moters kūnas tapo tokiu geidžiamu reginiu?”
Docentas svarsto, kad priežastis, dėl kurios Lietuvos žiniasklaida taip eskaluoja moters kūną, gali būti visai paprasta.
“Daugelis žiniasklaidos priemonių priklauso vyrams, - šypteli jis. - Tai jie ir daro tai, kas jiems atrodo įdomu. Žinoma, moterys gali pasijusti diskriminuojamos, kai jų kūnas eksploatuojamas tarsi daiktas, kai visas dėmesys skiriamas išorei, o turinys tarsi ir nieko nedomina.”
Psichoterapeutas greitai randa išeitį iš šios keblios situacijos.
“Manau, kad būtų puiki atsvara, jei žiniasklaidos priemonės pradėtų spausdinti ir rodyti gražių vyrų kūnus, - teigia jis. - Tuomet ir moterys turėtų kur akis paganyti, ir diskriminacijos nebūtų.”
“Žurnalistų žinios” (www.lzs.lt)