Jie brangsta tiek, kad vėl tenka atsiminti primirštas turgaus prieigas, nors viešai panikuojama ir aiškinama, kad įvedus godotąjį eurą, kainos nekils (o kils, visur kilo, Vokietijoje iki reformos 1 markę kainavęs daiktas ar kavos puodelis ėmė kainuoti vieną eurą, - bent trečdaliu daugiau).
O šiaip prekybos tinklai dabar suinteresuoti kelti ir palaikyti diskusiją, kas bus įvedus eurą, ir taip nukreipti dėmesį nuo to, kad kainos eina viršun kiekvieną dieną. Jau šiandien. Bet savaime suprantama, kad įstojus į euro zoną dar sykį viršun šoktels tabako kainos - joms tai leidžiama. Degtinė ar alus nebrangsta ir niekas jų nedraudžia, narkotikų pagal kišenę ir skonį nusipirkti gali kiekvienas, lošti kazino irgi patariama, važinėti automobiliais leidžiama, nors jie teršia orą tūkstantį kartų daugiau nei rūkaliai su dezodorantų mėgėjais kartu paėmus. O ką jau kalbėti, kad automobiliai traiško žmones. Jiems jokių kliūčių. Kaip ir mirtinam greitajam maistui - garsiųjų greitojo maisto koncernų šefas, mitęs tik sava produkcija, pasimirė keturiasdešimties, o kiek milijonų pavirtę nebeatvirsiančiais storuliais, negalinčiais pajudėti iš vietos.
Lošti galima, alkoholį gerti siūloma prie kiekvieno televizoriaus, alus apskritai neatsiejamas nei nuo futbolo, nei nuo krepšinio ritualų.
Bet į alkoholį nesitaikoma, nes gerai prisimenama dviejų XX a. viena iš kitos nepasimokiusių prohibicijų rezultatai. Amerikoniškoji protestantiško fundamentalizmo prohibicija sukūrė amerikonų mafiją ir jos neišdildomus kapitalus bei įtakas. Sovietinė M. Gorbačiovo prohibicija baigėsi maištais, pilstuko ir surogatų įsigalėjimu, ir techninio spirito „Royal“ vienoje atskirai paimtoje imperijoje pergale. Ir, žinoma, kriminalinis pasaulis visose šiose teritorijose išaugo ant apribojimų vaisingos dirvos; nėra apribojimų, nėra ir kontrabandos, nėra originalų - bus erzacai.
Tabakas, kaip ir kiti žmonijai būdingi pomėgiai, sakoma, yra nesveikas, ir tą visų pirma aiškina gydytojai, patys slapčiomis ar nebūtinai rūkantys kaip dūmtraukiai. Kodėl? Bala žino, kiek rūkymas teikia naudos kaip antidepresinė priemonė, kiek jis duoda kaip mąstymą skatinantis veiksnys ir kiek žmonių dėl to, kad rūko, nevartoja narkotikų. Tai maisto produktas, psichikai daug sveikesnis už citriną, o kaip žinome - visos ligos nuo nervų.
Ne, aš nenoriu kalbėti apie tabako geradarystes, nes kaip ir viskas, kuo žmogus naudojasi, - nuo kepto maisto iki žaliųjų šparagų, - kažkiek jam kenkia; niekas taip nedūmija kaip transportas, - bet kepsnių niekas nedraudžia, nei automobilių.
Visiška pajuoka, kai kovoja su rūkymu valstybės, kurios nesusimąstydamos bombarduoja Belgradą ar Kabulą, Bagdadą ar Faludžą, ar taiko su dideliu patosu mirties bausmę. Mat žmogų užmušti valstybė turi teisę; o štai rūkyti, rūpinantis jo sveikata, imama drausti. Kodėl? Ar nereikėtų visokeriopai remti rūkančiuosius - greičiau išmirs, pensijų nereikės mokėti, nereikės elektros kėdėse kepti, švirkštų gadinti. Ir tai, kad tokia berods padori šalis kaip Airija uždraudžia sau cigaretes prie alaus? Prie kavos?
Dabar rūkaliai yra terorizuojami pabaisiškais užrašais ant cigarečių pakelių. Mirsi, dvėsi, nestovės, - tai švelniausia forma. Jei žmogus, švelnios ir kontempliatyvios prigimties, pasiskaito tokių užrašų, manau, jis galėtų pareikalauti, kad jam būtų atlyginta už stresą arba tokie patys užrašai būtų juodu riebiu šriftu spausdinami ant bulvių traškučių pakelių, picerijų, greitojo maisto užkandinių, autobusų, automobilių, televizorių, gėrimų su saldikliais, pseudosulčių pakelių, ledinukų ir pan. Juk viskas kenkia. Gyvenimas - tai liga, maistas - lėtaeigiai nuodai.
Bet agresija, nukreipta į rūkančiuosius, vis auga. Jie verčiami tokia visuomenės autsaiderių grupe, kuriems neleidžiama skraidyti lėktuvais, daryti karjerą, o savo baisiąsias santykio su taboka apeigas atlikinėti tik užsidarius duris ir langus, nepiktinant visuomenės ir nerūkant alinėse, transporte, gatvėse ir kitose viešose vietose.
Bent neįgaliųjų statusą pripažintų, - bet ne, puolimas yra toks aršus ir taip atvirai pažeidžia žmogaus teises, kad kojos tirpsta, ir jeigu dar ir Lietuvoje kava bei cigaretė bus išskirtos, tai iš esmės rūkančiajam nebus ko eiti į kavinę, na, galima apsieiti, galima pasiimti kavos iš aparato ir pašvampti paskubom prie šiukšliadėžės.
Dėl lietuviško draudimo - juo abejoju. Cigaretes jau mažiausiai trečdalis rūkalių perka turguje, o kontrabandininkai pasirūpins, kad tas gyvybės srautas nenutrūktų. Ir jiems, kaip partizanams, būtinas vietos gyventojų palaikymas. O vietos gyventojai ir palaiko, ir užjaučia, ir apskritai cigarečių „sukčiavimo“ nelaiko jokia kontrabanda - veikiau savitu sportu. Taip per beprotiškus akcizus sukuriama “tadų blindų” savimonė pasienio regionuose. Ir jei pradedama nuo cigarečių, jau gana nesunku peršokti prie ko nors stipresnio; akcizai kils, cigaretės brangs, jų prekyboje bus išperkama vis mažiau, o visuomenė vis kriminalizuosis.
Ir atsiras slapti barai su kava, alumi ir laisvu rūkymu, kuriuos mėnulio šviesoje plūs mėgėjų minios? Beje, tokiuose baruose bus galima jau rūkyti ką nori. Pagal skonį. Kuo labiau iš gyvenimo stumiamas tabakas, tuo daugiau vietos kitokiems rūkomiems ar švempiamiems dalykėliams, argi ne?
Draudimas ir spaudimas niekada neduoda pageidaujamų rezultatų ir tai akivaizdu. O kovotojai su rūkymu akcizais ir draudimais visada yra kontrabandos varomoji jėga. Ir tiek. Yra dalykų, prie kurių geriau nekišti nagų, nejudinti, neišardyti pusiausvyros.
Nei iš šio, nei iš to tokie kovotojai prisidirba sau priešų tuščioje vietoje.
Ir teisuolių mina vožia į žmogaus teises, ir pakeliui - į ekonomiką, ir pakeliui vis prikelia įsitikinimą, tokį būdingą liaudžiai - ten, viršuje, viskas daroma prieš ją.
Tad reikia suktis. Liaudis tą signalą supranta visada. Ir visada sukasi.
