Žydai visada buvo kitokie verslininkai. Jie geriau nei kiti moka pakreipti verslą sau naudinga kryptimi ir visuomet garsėjo kaip apsukrūs finansininkai ir pardavėjai, o rinkodaros principus suvokė ir taikė dar prieš kelis tūkstančius metų. Kur slypi žydo verslininko fenomenas? Atsakymai glūdi sudėtingoje šios tautos istorijoje ir religijoje.
Buitiniame folklore daug yra priežodžių žydo verslininko tema: "Draugaukime kaip broliai, bet rokuokimės kaip žydai", "skaičiuoja kaip žydas", "jei suvarei žydą į ožio ragą, bus pasaulio pabaiga arba karas" ir pan.
Lietuvio sąmonėje "žydo apgaviko" stereotipas formavosi ištisus šimtmečius, tačiau žiūrint iš šios dienos pozicijų tai greičiausiai yra tiesiog alkanesniojo požiūrio į sotesnį pasekmė. Kaip ir dabar į kai kuriuos turtingus lietuvius žiūrima įtariai, esą jų turtas įgytas nešvariu būdu, taip ir žydų sukauptas turtas dažniausiai buvo vertinamas kaip prisiplėštas krikščionių sąskaita.
Dauguma gandų ir stereotipų, pavyzdžiui, apie žydų niekinantį požiūrį į krikščionis, prievolę apgauti kitatautį, yra atsiradę iš nežinojimo.
Terminas "žydų verslo etika" daug kam gali sukelti ironišką šypseną, tačiau, kad ir kaip būtų keista, nemaža dalis mūsų gyvenimo tradicijų ir moralinių nuostatų istoriškai yra perimta būtent iš žydų.
Žydų verslo etika pradėjo formuotis dar Biblijos laikais ir evoliucionavo ištisus šimtmečius. Gali pasirodyti keista, kad šiais dinamiškais laikais jų etikos normas vis dar reglamentuoja senoviniai bibliniai ir religiniai įstatymai, tačiau žydiškoji verslo etika, konkrečiau - sukaupto turto naudojimo principai - tapo viena iš visos tautos išlikimo sąlygų.
Ar naudinga tautai keisti per amžius nusistovėjusias tradicija ir moralines nuostatas?
Dar ir šiais laikais Izraelio bankuose kabo skelbimai, kad sudarant sandorius tarp žydų tautybės asmenų bus vadovaujamasi religiniais (senoviniais) įstatymais.
Tačiau ar apskritai logiška verslą skirstyti į "žydišką", "lietuvišką" ar "ispanišką"? Ypač šiais politinio korektiškumo, tautinės tolerancijos ir globalizacijos laikais?
Be abejo, kiekviena šalis ar tauta turi savitų verslo metodų ir tradicijų, tačiau esminis sąžiningo verslo siekis ir pagrindinis principas turbūt visur yra vienodas - gamink pigiau, parduok brangiau. Be to, dabar jau mažai kur kreipiamas dėmesys į pardavėjo tautybę ar rasę.
Ar visi žydai nori pabrėžti, kad jie - žydai ir daro savo verslą, remdamiesi senoviniais įstatymais?
Paskutinė ypač turtinga žydų šeima, neslepianti savo žydiškumo ir ortodoksiško judaizmo išpažinimo, Reichmannai daugiau kaip prieš dešimtmetį tarp turtingiausių pasaulio šeimų buvo treti. Šiais laikais turtingųjų pasaulio žydų šeimų atstovai atrodo jau pasaulietiškai.
Tremties pamokos
Kodėl žydai visuotinai laikomi protingesniais ar geresniais verslininkais už kitas tautas ir kaip jie tokie tapo?
Senas žydų priežodis atsako: "Turtą geriausiai išmoksti vertinti neturto laikais". Tačiau išsamesnio atsakymo reikia ieškoti pačioje žydų istorijoje. Lietuvių kalba išleistoje Paulo Johnsono knygoje "Žydų istorija" pateikiamas toks paaiškinimas: "Visa tragiška žydų tautos istorija pavertė juos našiais ir entuziastingais kapitalistais [...]. Persekiojimai ir tremtis padarė juos lanksčiais ir racionaliais verslininkais [...]".
Susipažinus su bet kokios emigracijos ar tremties istorija, galima pastebėti, kad išsilavinimas ir likimo draugų solidarumas yra svarbiausi veiksniai, norint išgyventi ar išlaikyti nacionalinę tapatybę. Žydams, kurių tremties ir diasporos istorija siekia 2500 metų, nuolatiniai pavojai turtui ir gyvybei ištobulino savisaugos ir verslumo instinktus - būtiniausius tremtinio bruožus. Tai pabrėžia ir Johnsonas: "Žydai per kraustymąsi sukūrė vieną svarbiausių emigranto savybių - sugebėjimą sukoncentruoti turtą, kad kilus pavojui jį būtų galima nedelsiant permesti iš vienos vietos į kitą".
Persekiojami žydai tapo derybų meistrais, nes gyvenimas dažnai vertė derėtis dėl savo gyvybės. Uždaros bendruomenės svečiose šalyse padarė juos emociškai beveik prisirišusius prie tų visuomenių, kuriose gyveno, todėl jie lengviau išgyveno išvykimą ar priverstinį išvarymą. Ne veltui sakoma, kad lietuvis sunkiausiai išsiskiria su savo namais, o žydas - su pinigais. Istorija padarė juos išradėjais, pardavėjais, naujų rinkų ieškotojais, konkurencingais verslininkais, sugebančiais puikiai pasinaudoti turima informacija. Todėl daugeliu atvejų šiuolaikiniai žydai verslininkai yra tiesiog tipiškas ilgos istorinės tradicijos rezultatas.
Bet kurioje naujoje aplinkoje žydai daug prisidėjo prie vietinės ekonomikos vystymosi. Jonhnsonas: "Nors Europoje protestantiškoji etika skatino uolų darbą ir kaupimo dvasią, tačiau labiausiai tai skatino gyventojų persikėlimai, ir žydai davė postūmį daugelio šalių ekonomikos dinamiškam vystymuisi [...]. Vienas didžiausių indėlių, kuriuo žydai prisidėjo prie žmonijos pažangos, buvo tai, kad jie privertė Europos kultūrą įsisąmoninti pinigų reikšmę ir galią [...]" .
Mano ir tavo
Dar iki tremties senoji izraelitų religija - judaizmas visada teikė žydams tvirtą paskatą uoliai dirbti. Pagal žydų šventojo rašto Toros (mums žinomos kaip Senasis Testamentas) prisakymus, visi sveiki ir darbingi žydai turėjo "plušėti ir siekti darbo vaisių, kad galėtų atlikti labdarybės pareigą".
Johnsonas: "Pasirengimas suvokti pinigus, tvarkytis su jais garbingai ir racionaliai turėjo gilias šaknis judaizme ir Biblijoje. Judaizmas neatskyrė pamaldumo ir turto. Ar pasiturimo gyvenimo. Gynė beturčius, smerkė godumą, bet Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė pabrėžė gausą, kuria Dievas apdovanos gerbiančius Jo įstatymą: "Jis mylės tave ir padaugins, palaimins tavo įsčiose vaisius ir tavo žemės vaisius, tavo javus, vynuoges, aliejų, galvijus ir tavo avių būrius toje žemėj, dėl kurios yra prisiekęs tavo tėvams, kad tau ją duos. Pats Izraelis būsiąs turtingas: "Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko neimsi skolon".
Žydų požiūrį į turtą, jų verslo procesų esmę galima rasti išdėstytą Senajame Testamente ir Talmude - žydų žodinio įstatymo komentarų sąvade.
Talmudas - žydų žodinio įstatymo, besivystančio šimtmečiais, santrauka, religinių įstatymų, legendų, filosofijos, logikos ir pragmatizmo, istorijos ir mokslo, anekdotų ir humoro konglomeratas. Tai didelės apimties knyga, jei išvis tokia galima pavadinti, nes sudėjus Talmudo originalius tekstus vieną ant kito popieriaus kalnas viršytų Sabonį. Talmude, kitaip nei kitų tikėjimų šventosiose knygose, yra daugiau realumo negu abstraktumo ir mokoma gyventi pateikiant praktinius pavyzdžius.
Pagal Talmudo pamokymus, žmones geriausiai vertinti pagal jų santykius su turtu. Štai esminis Talmudo teiginys, įvertinantis žmonių požiūrį į turtą - "Žmones galim suskirstyti į keturias grupes: vienas, kuris sako, "Mano yra mano, o tavo yra tavo", ir tai yra vidutinio žmogaus ženklas; kiti sako, kad tai yra Sodomos [žmonių] ženklas. [Tas, kuris sako,] “Mano yra tavo, o tavo yra mano", ir tai yra ženklas abejingo žmogaus. [Tas, kuris sako,] "Mano yra tavo, ir tavo yra tavo," tai yra ženklas dieviško [žmogaus]. [Tas, kuris sako,] 'Tavo yra mano, ir mano yra mano," [tai yra ženklas] velniško žmogaus".
Nors šių keturių požiūrių išsamiam išaiškinimui Talmude skiriama daug vietos, tačiau jų esmė yra tokia: pagal Toros įstatymus, turtas priklauso ne vien žmogui ar jo šeimai, jis yra taip pat skirtas ir padėti kitiems. Istorine prasme žydai tremtyje elgėsi solidariai, laikydamiesi principo "mano yra tavo". Jie, be abejo, niekada neatidavė savo turto kitiems, tiesiog suteikė galimybę kitiems juo naudotis. Ši žydiška nuostata padėti kitiems nėra vien savanoriškas apsisprendimas ir žydų labdaros ar skolinimo nuostatos nėra pagrįstos vien geraširdiškumu. Tai greičiau vidinis bendruomenės narių apmokestinimas, kurio moralinį pagrindą sudaro tikėjimas, jog Dievas žmonėms davė pinigus tam, kad žmonės galėtų padėti kitiems.
Štai Talmude yra pateikta istorija apie labai dievobaimingą ir labdaringą žmogų, kuris staiga praturtėjo. Po to labdarai jis pradėjo skirti vis mažiau pinigų. Vieną dieną jis aplankė savo rabiną. Rabinas privedė jį prie lango ir paklausė: "Ką tu matai?" "Aš matau žmones gatvėje, vyrus ir moteris, senius ir vaikus", - atsakė turtuolis. Tada rabinas padavė jam veidrodį ir paklausė: "Pasakyk man, ką tu matai dabar?” "Kažin ką? Aš matau save", - atsakė turtuolis. Rabinas tarė: "Ir veidrodis, ir langas yra pagaminti iš stiklo. Vienintelis skirtumas tarp jų yra tai, kad stiklas yra skaidrus, o veidrodis - padengtas plonu sidabro sluoksniu. Iki tol, kol tu neturėjai sidabro, tu galėjai matyti kitų žmonių reikmes ir jų problemas. O kai stiklas padengiamas sidabru, tu gali matyti tik save. Tai Sodomos žmonių požiūris".
Pirmieji sionistai XIX a. pabaigoje atvykę atkurti Palestinoje "Izraelio žemės" laikėsi "mano yra tavo, o tavo yra mano" principo, kurį vėliau bandė pritaikyti ir komunistinių utopinių teorijų kūrėjai, nors realybėje pritaikė vėlgi tie patys žydai - kibucininkai. Tačiau nors Talmudas aiškino, kad toks požiūris nėra neteisingas, bet nėra ir idealios žydų visuomenės pagrindas. Judaizmo požiūriu, visuomenė, atmesdama privačios nuosavybės koncepciją, stoja prieš žmogiškąją prigimtį. Praėjusio amžiaus istorija parodė, kad socializmas ir komunizmas, nors ir iš dalies išsprendė kai kurias socialines problemas, tačiau sukūrė kitas - baisesnes.
Turtas - pozityvus siekis
Kitaip nei krikščionybėje, judaizme nedaromas dvasingas kultas iš vargingumo. Todėl, anot žydų išminčių, savaime yra natūralu ir nieko nėra blogo, kad uždirbama, turima ekonominės naudos. Priešingai nei daugelis kitų tikėjimų, judaizmas niekada nevertino vargingumo kaip vertybės. Turtas visada buvo vertinamas kaip pozityvus siekis. Todėl judaizmas teikė daug socialinių ir labdaringų įpareigojimų finansiškai stipresniems visuomenės nariams ir draudė išnaudoti silpnesniuosius.
Žydų religiniai įstatymai visada buvo tiesiogiai orientuoti į realias verslo problemas, remiamasi prielaida, kad deramai vykdoma prekyba ne tik visiškai suderinama su griežta morale, bet iš tikrųjų yra dorybinga, nes suteikia galimybę daryti gerus darbus ir teikti nuolatinę labdarą, kuri visuomet buvo svarbi žydų bendruomenės veiklos ašis.
Vėlgi, priešingai nei kitų religijų hierarchai, žydų patriarchai nebuvo neturtingi žmonės - Abraomas, Izaokas ir Jokūbas turėjo dideles gyvulių bandas ir to meto supratimu buvo tikri turtuoliai. Žydų tautos palaiminimas už dieviškųjų įstatymų laikymąsi visada turėjo materialų pagrindą, kaip ir bausmė už tų įstatymų nesilaikymą. Savo pažadėtoje žemėje žydai turėjo užsidirbti gyvenimui ne stebuklais, bet normaliais ir proziškais būdais. Mana liovėsi kritusi iš dangaus, kai jie perėjo Jordano upę ir įžengė į Izraelį. Šioje žemėje jie turėjo patys pasistatyti namus, išsikasti šulinius, sėti, auginti ir pjauti. Tuometiniai žydų kunigai dėkojo Dievui už tai, kad žydų tauta nepriklauso nuo kitų tautų labdaros.
Judaizmo požiūriu, turto įgijimas ir valdymas yra didesnis dvasinis iššūkis nei gyvenimas skurde ir varge. Per visą žydų tautos istoriją, pradedant gyvenimu Egipte ir iki šių dienų, galima pastebėti kataklizmų ir įvykių ciklą, kuris tai tarsi ir įrodo. Žydai praturtėdavo, atsimesdavo nuo savo senosios religijos, asimiliuodavosi ir galų gale tapdavo persekiojimų ir tremties objektais. Naujoje tremtyje jie išgyvendavo skurdą ir pažeminimą, pamažu atgaudavo savo ekonomines galias, kol vėl praturtėdavo, ir istorijos ciklas vėl pasikartodavo iš naujo - tokią įvykių seką išpranašavo dar Mozė.
Teiginį, kad turtingumas yra dvasinis dalykas, reglamentuoja daugybė žydiškųjų įstatymų, kaip turėti ir kaip išleisti pinigus. Nėra senovinių išimtinai žydiškų vadovėlių, kaip uždirbti pinigus, bet yra daug patarimų, kaip turtą padaryti šventą - tai nusakoma Toroje, religiniuose žydų įstatymuose ir filosofinėje literatūroje.
Kartu žydų religiniai įstatymai formavo tokią asmenybę, kurios verslo reikalai, priešingai nei teigia antisemitai, buvo tvarkomi paisant aukščiausių etikos ir moralės reikalavimų. Per tris paras trukusią naktį Egipte, kai visas karalystes turtas gulėjo prieš juos neapsaugotas, žydai neėmė to, kas jiems nepriklausė, ir egiptiečiai, žydams pabėgus, tai aukštai įvertino. Viduramžiais ir Naujaisiais laikais krikščionių ir islamo pasaulyje žydai garsėjo kaip geri bankininkai bei finansininkai ir ši tradicija siekė iki XIX a., o kai kur -ir iki mūsų dienų. Žinoma, svarbiausi bankininko bruožai - patikimumas ir sąžiningumas - dar vienas žydiškojo moralinio kodekso įrodymas.
Kaupti ar nekaupti?
Krikščionims, žinantiems Naujojo Testamento teiginį "greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į dangų", judaizmo skatinimas kaupti turtą gali atrodyti mažų mažiausiai eretiškas.
Judaizmas pripažįsta, kad žmonėse kovoja dvi jėgos, tačiau be asmeninių ambicijų visuomenė būtų bloga vieta. Nors krikščionybės požiūrį gerai nusako Oscaro Wilde'o teiginys, kad "ambicijos yra paskutinė moralinio nuopuolio priebėga", tačiau judaizmas moko priešingai: "Tas, kuris gali miegoti septynias dienas be svajonės, yra blogas žmogus". Rabinai aiškina, kad šis teiginys reiškia, jog tas, kuris gyvena be ambicijų, yra blogas žmogus. Judaizmas neprieštarauja laisvos rinkos ekonomikos principams, tačiau tik tol, kol toje rinkoje veikia teisingumo ir teisybės kriterijai. Tiesą sakant, judaizmas nelabai tikėjo kitų visuomenių įstatymais ir mokė žydus ugdyti savus, vidinius etikos standartus. Tačiau judaizmas pabrėžia, kad etiniai principai gali veikti tik tada, kai aplink yra efektyvi ir gerbtina teisinė infrastruktūra.
Kodėl rabinai skyrė tiek daug dėmesio tokiai pasaulietinei veiklai kaip verslas?
Talmude teigiama, kad pirmasis klausimas, kurio Dievas paklaus patekusiems į dangų, hebrajiškai skambės taip: "Nasata vjnetata beje-muna?" (Ar garbingai tvarkei savo verslo reikalus?). Antrasis klausimas bus:"Ar skyrei pakankamai laiko Toros studijoms?" ir t.t.
Dievo dėmesio prioritetas verslui - ne atsitiktinumas. Ši veikla nuo tikėjimo yra neatsiejama. Toroje yra daug tarpusavyje susijusių judaizmo ritualų ir bendražmogiškų etinių įsipareigojimų. Vienas priesakas sako: "Nevalgyk vienu metu mėsos ir pieno", o kiti - "neapgaudinėk", "nemeluok", "nedalyvauk apgavystėje", nes tai yra tos pačios religinės struktūros dalys. Ritualinė ir socialinė elgsena judaizme yra neatskirtinos, nes tai yra vienos Dievo duotosios moralės dalys.
Žydų įstatymas apibrėžia keturis kertinius verslo etikos principus. Pirmas - verslininko atsakomybė santykiuose su konkurentais. Antras - atsakomybė klientui ir pirkėjui. Trečias - atsakomybė darbuotojams ir partneriams. Ir ketvirtas - atsakomybė santykiuose su visuomenės įstatymais ir valdžios institucijomis. Šiems keturiems principams išnagrinėti yra parašyta daugybė knygų.
Rabinų manymu, dvi didžiausios nuodėmės, kokias gali padaryti verslininkas, - vagystė ir konkurentų apšmeižimas. Jie moko, kad laikantis etinių taisyklių versle žydai artina išganymą, kviečia mesiją, nes kuria taikingą pasaulį; pasaulį, kuriame visi puoselėja atsakomybės ir solidarumo jausmus, taip ruošdami kelią mesijui. Tora moko žydus gyventi tokiame pasaulyje. Visi žino, kad gyvenimas yra blogio ir gėrio kova, ir žino žydai, kad gyvena pasaulyje, kuriame kiti dažniausiai nežaidžia pagal taisykles. Tačiau būtent tai ir yra išbandymas, kaip gyventi pagal taisykles, kai kiti jų nesilaiko.
Viename iš savo antisemitinių pamfletų ortodoksų rabino anūkas Karlas Marxas aprašė žydą kaip asmenį, kurio esminis interesas gyvenime yra siekti turto. Šią tezę kartojo daugelis antisemitų, tačiau šį teiginį, beje, paimtą iš žydiškų rašytinių šaltinių, socialistai, pasauliečiai, nacionalistai ir liberalai interpretavo remdamiesi savo pažiūromis. Kita vertus, kai kurie ekonomistai Toroje išdėstytus teiginius bando prilyginti laisvosios rinkos ekonomikos dėsniams.
613 micvų
Sena patarlė jidiš kalba teigia - "sunku būti žydu". Čia turima omenyje Dievo priesakų laikymasis. Krikščionys turi Dešimt Dievo įsakymų, o žydai - net 613 Dievo priesakų, vadinamųjų micvų, be to, tūkstančius Talmudo nurodymų ir patarimų.
Talmude teigiama, kad "gerbtinesnis yra tas, kuris kaip privalo, taip ir elgiasi, nei tas, kuris elgiasi, nors ir neprivalo". Pavyzdžiui, žmonės moka mokesčius valstybei netgi tada, kai turi finansinių sunkumų, nes tai yra privaloma, ir už šio įstatymo nevykdymą gresia bausmė.
Visų 613 priesakų šiais laikais turbūt niekas nebesilaiko, nes šimtai jų siejasi su švara ir asmens higiena, taip pat senoviniu gyvulių aukojimu. Apskaičiuota, kad šiais laikais aktualūs išlieka mažiau nei 300 biblinių priesakų, iš kurių daugelis turi ne tik ritualinius, bet ir etinius bei socialinius nurodymus, taip pat - ir skirtus etiškam verslui.
Štai Talmude yra toks pavyzdys. Rabinas Raba Bar Chana pasamdė kelis darbininkus, kad nuvežtų vyno ąsočius į turgų. Darbininkai elgėsi neatsargiai, veždami visus ąsočius sudaužė. Vynas, aišku, išsiliejo ir savininkui padarė daug nuostolių. Rabinas padavė darbininkus į teismą ir pareikalavo atlyginti nuostolius. Darbininkai gynėsi: "Tu žinai, kad mes neturime pinigų sumokėti tau už ąsočius ir vyną. Mes vargšai". Todėl teisėjas nusprendė, kad darbininkai teisūs, ir juos išteisino. Raba Bar Chana paklausė teisėjo: "Ar tai įstatymas? Argi pagal įstatymą aš neturiu reikalauti iš jų atlygio padengti savo nuostoliams?" Teisėjas jam atsakė: “Tau - tai įstatymas. Tu esi garbingas žmogus ir jeigu tu toks iš tiesų esi, turi suvokti padėties dviprasmiškumą ir nelygias pozicijas - šitie žmonės neturi pinigų ir todėl tu, vadovaudamasis savo garbe, turi eiti tolyn už įstatymo ribų ir nekaltinti jų".
Po šių žodžių dubininkai patys padavė Rabą į teismą už tai, kad šis nesumokėjo jiems algų. Jie sakė: “Tu mums už tą dieną nieko nesumokėjai". Raba Bar Chana nustebo: "Gerai, viena yra sakyti, kad aš nieko negaliu paimti iš jūsų, tačiau nejaugi jūs bandysite gauti kažką iš manęs, kai dėl jūsų aplaidumo aš praradau savo vyną?" Jo dideliam nustebimui, teisėjas pasakė: “Taip. Tai gera mintis, Tu turi jiems sumokėti". Ir Raba Bar Chana dar kartą paklausė teismo: "Ar tai įstatymas?" Ir teisėjas atsakė: “Tau - taip. Jie yra žmonės, kuriems reikia pinigų, ir todėl tu dar kartą turi eiti tolyn - už įstatymo ribų".
Štai dabar Jungtinėse Valstijose susiduriama su nemenka problema - žmonių teisių užtikrinimas pasiekė tokį lygį, kad kiekvienas skuba išnaudoti savo teises iki maksimumo ir veržiasi į teismą dėl bet kokios smulkmenos - žodžio ar žvilgsnio. Taip visuomenė tampa orientuota į teises, o ne į įsipareigojimus kitiems. Judaizmas moko "nespausti iki galo ir daryti reikalus tolerantiškumo, priimtinumo ir kompromiso dvasia".
Viena iš micvų sako: "Nestatyk aklam ant kelio kliūties". Šiandien tai yra vienas iš sunkiausiai išlaikomų priesakų. Rabinų požiūriu, šią taisyklę dažniausiai pažeidžia verslininkai, ypač biržos makleriai, disponuodami konfidencialia informacija. Perkeltine prasme žmonės, ką nors perkantys, yra "akli", nes nežino tikrosios teisybės apie produktą ar paslaugą, o pardavėjas ar makleris neinformuoja iki galo. Ypač tai taikytina duodantiems patarimus, nes žydų teisėje numatyta ištisa procedūra, kaip tai daryti.
Bet kuris žydas, norintis daryti verslą, nenusižengdamas Toros priesakams, turi būti išstudijavęs ir žinoti daugybę žydiškos teisės įstatymų. Kaip žinia, kiekvienam dievobaimingam žmogui sunkiausia įveikti nuodėmingą aistrą turtui. Netgi tie, kurie nuoširdžiai laikosi micvų, kartais gali nusižengti verslo etikai ir tapti nusidėjėliais.
Pinigai yra labai didelė pagunda. Dešimtyje Dievo įsakymų draudžiama geisti savo artimo turto, nes tai neišvengiamai veda į vagystę ar į žmogžudystę. Tora draudžia ne vien tiesioginę daiktų vagystę, bet ir minčių ar žinių vagystę. Ši nuostata laikoma savotišku autorių teisių sistemos prototipu.
Judaizmas taip pat draudžia meluoti, duoti blogą patarimą arba pasinaudoti nežinojimu. Pavyzdžiui, Talmudas draudė kaip nors dailinti ir gražinti parduodamą vergą, gyvulį ar valtį, kad tai neatrodytų geriau, nei yra iš tiesų.
Micva reglamentuoja ir informacijos skleidimą - "neklaidžiok kaip liežuvautojas tarp savų žmonių".
Tora prisako pirkėjui teisę žinoti apie perkamą prekę ir paslaugą, o pardavėjas atsako už tos informacijos patikimumą ir visavertį pateikimą arba sandoris turi būti anuliuojamas.
Tora draudė pardavinėti vogtas prekes, o rabinai sukūrė draudimą skaityti svetimus laiškus, kūrė priesakus, kurie vėliau tapo antimonopolinių įstatymų prototipais.
Labdara - cdaka
Sociologiniai tyrimai rodo, kad žmonės dažniausiai vertina save pagal tai, ką jie veikia ir ką jie turi. Amerikoje yra suformuluotas tiesmukas ir žiaurus klausimas:"Kiek tu vertas?" Turima galvoje, kiek žmogus turi pinigų ar nuosavybės. Todėl, praradę darbą arba turtą, žmonės jaučiasi praradę savo tapatybę, didžiąją dalį savęs.
Todėl ir yra sunku skirtis su savo pinigais, skiriamais labdarai, nes psichologiškai nemažai žmonių tai vertina kaip savo dalies atidavimą. Kadaise vienas JAV labdaros fondas ragino aukoti jam pinigus, "kol pasidarys skaudu", o štai Talmudas sako: "Duok, kol nebebus skaudu", ir daug kartų tvirtina, kad žmogų geriausiai apibūdina ne jo sukaupti turtai, o darbai. Pagal judaizmą, kaupti turtus vien savo reikmėms yra klaidinga. Todėl, kai vieno iš žydų ortodoksų brolių Reichmannų, valdančių 10 mlrd. JAV dol. vertės turtą, paklausė, ar yra prasmė dirbti toliau, kai jau sukaupta tiek pinigų, jis atsakė, kad jaučiasi esąs laimingas, kai didėja 10 procentų dalis, skiriama labdarai, žydų vadinama cdaka.
Hebrajų kalbos terminas cdaka reiškia "teisingumas", tačiau dažniausiai verčiamas kaip "labdara". Ši veikla žydų bendruomenėje yra nepaprastai svarbi ir reikšminga.
Teisingi žmogaus poelgiai - esminė judaizmo mokymų taisyklė. Talmudas moko, kad cdaka savo reikšme prilygsta visiems priesakams kartu. Vertinant iš judaizmo pozicijų, duodantis cdaka žmogus elgiasi teisingai, neduodantis - neteisingai. Labdaros nedavimas judaizmo požiūriu reiškia ne vien moralinį nuopuolį, bet tiesiog įstatymo pažeidimą.
Tora prisakė kas trejus metus atiduoti dešimtadalį savo pajamų vargšams ir atitinkamą procentą - kasmet. Tremties laikais Talmudas prisakė žydams kasmet atiduoti dešimtadalį savo pajamų vargšams ir neturtingiems tautiečiams paremti. Krikščioniškose visuomenėse buvo bandymų įvesti panašų bažnytinės dešimtinės mokestį, tačiau iki mūsų dienų jo realiai neišliko. Žydų bendruomenės cdakos dydį nustatydavo tokiu pat principu, kaip ir vyriausybės mokesčius.
Ne žydų bendruomenėse labdaros davimas dažnai yra aktas, turintis tam tikrą egoizmo atspalvį, kai žmonės daugiau galvoja apie apčiuopiamą naudą sau, o mažiau - apie aplinkinių reikmes. Žydams ir Tora, ir Talmudas tiesiog įsako atiduoti dešimtadalį savo pajamų "iš visos širdies", nes jei viskas priklausytų tik nuo jausmų, labdaros reikėtų laukti labai ilgai. Talmudas sako: "Duok dešimtadalį, ir jei tavo širdis džiaugsis, puiku. Geras darbas padarytas".
Tai, kad judaizmas cdaka vertina kaip mokestį, o ne savanorišką veiksmą, įrodo, jog daugumoje žydų bendruomenių duomenys apie suteiktą labdarą yra atviri bendruomenės nariams, todėl toks skaidrumas verčia žmones elgtis sąžiningiau.
Labdara yra ypač svarbi žydų verslo etikos dalis, tačiau labdaringumas niekada nebuvo ir nėra verslo operacijų dalis.
Prieš duodami labdarą žmonės turi turėti tai, ką gali duoti, žinodami, kad tai, ką jie duoda, yra jų - teisine ir moraline prasme. Atiduoti ką nors savo (o ne valstybės) reiškia, kad žmogus įveikia savo žmogiškąsias silpnybes - savanaudiškumą, šykštumą ir abejingumą.
Paskolos už dyką
Viduramžiais, krikščionių manymu, turbūt nebuvo tipiškesnės žydų komercinės veiklos kaip skolinimas už palūkanas. Komunizmo ideologai tai vadino lupikavimu.
Iš pradžių tai nebuvo išimtinai žydų verslas. Ankstyvosios pasaulio religijos ir jų kodeksai tokios veiklos nedraudė. Imti atlyginimą už skolinamus daiktus buvo praktikuojama jau šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Tačiau krikščioniškojoje Europoje sustiprėjus nuostatai smerkti pasipelnymą, nuo 1179 m. specialiu popiežiaus potvarkiu visi palūkininkai buvo ekskomunikuojami. Vis dėlto paskolos buvo būtinos, pavyzdžiui, karo žygiams finansuoti, ir krikščioniškoji visuomenė rado "nekrikštus", kuriems užsiimti šia veikla nedraudė Naujasis Testamentas. Taip žydai užsivertė sau ant pečių palūkininkavimo naštą, kuri ateityje ne tik padėjo suklestėti daugeliui žydų šeimų, bet ir tapo naujų persekiojimų priežastimi.
Pagal Torą, paskola nėra verslo veiksmas ir tai nėra investicija. Tai labdaros aktas, tačiau pinigus būtina grąžinti. Toros micvos reguliuoja ir piniginius sandorius tarp žydų, iš kurių pats garsiausias - draudimas mokėti ir imti ribitą (procentus). Tačiau šios micvos turi daug niuansų.
Senovės žydų požiūriu, gauti pinigų iš tu rimų pinigų buvo visai negėdinga, tai tas pats, kas pelnytis iš turimos žemės, būsto ar kitokios veiklos. Palūkanų ėmimas nėra negarbingas veiksmas, tačiau sandoris be palūkanų turi būti taikomas tam, kuriam privaloma rodyti ypatingą širdies gerumą, pavyzdžiui, vargstančiam tikėjimo broliui.
Išėjimo knygoje parašyta: "Jei paskolinsi pinigų beturčiui iš mano tautos, kuris su tavimi gyvena, nespausi kaip plėšikas ir palūkanomis neapsunkinsi". Kunigų knyga sako: "Neimsi iš savo brolio palūkanų daugiau, nei davei". Pakartotas Įstatymas patikslina: "Neimsi iš brolio palūkanų nei už paskolintus pinigus, nei už javus, nei už kurį kitą dalyką, bet iš svetimo; savo gi broliui paskolinsi be palūkanų".
Anot Johnsono, "žydus saistė religinis įstatymas, draudžiąs skolinti už procentus tarpusavyje, bet leidžiantis taip elgtis su pašaliečiais. Sumanyta ši nuostata tam, kad apgintų ir padėtų išlaikyti draugėje skurdžią bendruomenę, kurios pagrindinis tikslas buvo kolektyvinis išlikimas".
Taip buvo nustatytas dvigubas piniginių santykių standartas, taikomas žydams ir ne žydams. Daugelyje žydų bankų Izraelyje ir kitur iki šiol kabo skelbimai, jog sudarant paskolų sandorius bus vadovaujamasi religiniais įstatymais.
Tačiau Toros draudimas žydams imti atlygį (procentus) iš žydų iš esmės buvo sukurtas tais laikais, kai žydai daugiausia vertėsi žemdirbyste, o pinigų ar jų skolinimosi poreikis buvo labai mažas. Vystantis ekonomikai pinigai buvo pradėti vertinti kitaip ir daugelis nenorėjo jų skolinti be atitinkamo atlygio. (?) Taip atsirado teisinė dviprasmybė, kurios dar ir šiandien laikosi judėjai ortodoksai. Kreditorius tampa verslo partneriu ir gauna mokestį už kreditą (didesnį už skolinamą sumą) kaip savo verslo dalį. Tačiau jis tampa atsakingas ir už nuostolius, jei verslas neneša pelno.
Šis veiksmas, žydų teisėje žinomas kaip "leidimas verslui", taikomas tik teikiant kreditą turtingiems žmonėms. Duodant paskolą vargšams ar nepasiturintiems, draudžiamos bet kokios formos palūkanos. Žydų bendruomenėse veikia dažniausiai ortodoksų valdomi "nepalūkaniniai teismai - iždai", kuriuose neturtingi žmonės gali pasiimti paskolą, kurią grąžina be palūkanų. Šie "teismai-iždai" užsiima ne vien paskolų išdavimu, bet ir kita labdaros veikla iš cdakomis surinktų lėšų: lankomi ligoniai, rūpinamasi vargšų laidotuvėmis, remiami besimokantieji. Talmudas teigia, kad už "gerus darbus" Dievas apdovanos žmogų vieną kartą šiame gyvenime ir antrą kartą - aname pasaulyje.
Micva skolinti pinigus yra netgi svarbesnė už micvą duoti cdaką, nes bet kuris asmuo jaučiasi nepatogiai, gaudamas labdarą ar išmaldą, o skolinantis išlaikomas asmens orumas.
Talmude yra aprašomos ištisos skolinimo procedūros. Gana dviprasmiška tai, kad skolintojas turi visada teisę reikalauti atitinkamos garantijos, kad skola bus grąžinta. Jei garantijos nepateikiamos, kreditorius pinigų gali ir neskolinti, netgi jei skolinasi vargšas. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Talmudas skatina visus verslo reikalus tvarkyti "dangaus vardu". Jei paskolos prašo du žmonės, pirmenybė teikiama vargingesniajam, taip pat pirmenybė teikiama giminaičiui, tačiau tik tuo atveju, jei kreditorius skolina savo pinigus. Jei kreditorius skolina iš visuomeninių fondų, pirmenybė paskolą teikti giminaičiams yra uždrausta.
Kita vertus, jei giminaitis yra turtingas, o kitas prašytojas - vargšas, būtent jis turi pirmumo teisę. Taip pat žinant, kad giminaitis gali pasiskolinti iš kito, o kitas prašytojas - ne, kreditorius privalo padėti vargšui, net jeigu ir giminaitis yra vargšas. Jei į kreditorių kreipiasi keli žmonės, iš kurių vienam reikia labai didelės sumos, kurią paskolinus neišeis paskolinti kitiems prašytojams, skatinama verčiau duoti kelias mažesnes paskolas visiems prašytojams. Jei didelės sumos prašytojui pinigų reikia, kad išvengtų bankroto, o kitiems prašytojams - tik sustiprinti savo verslo reikalus, visi pinigai turi būti skirti tam, kuriam gresia bankrotas. Jei kreditorius pažadėjo paskolinti, draudžiama persigalvoti.
Visada esi matomas
Svarbus Toros įstatymų bruožas yra tas, kad jie paremti ne draudimais, o įpareigoja žydus šimtams pozityvių veiklų. Bet kuriuo atveju - viskas Dievo valioje.
Talmude yra pateikta istorija apie rabiną Baalą Šem Tovą, sykį keliavusį su vežiku į kitą miestą. Pakeliui vežikas sustojo užsinorėjęs pasiskinti šalia kelio kažkieno lauke augančių vaisių. Jis paprašė rabino įspėti, jei kas nors artinsis ir pamatys jį taip darant. Kai tik vežiko ranka išsitiesė link vaisiaus, Šem Tovas sušuko: "Mus mato, mus mato!" Išsigandęs vežikas parskuodė atgal, tačiau aplink nebuvo nė gyvos dvasios. "Kodėl taip padarei?" - paklausė vežikas. Baalas Šem Tovas, ištiesęs pirštą į dangų, pasakė: "Iš tiesų yra Tas, kuris visada mato".
“Verslo žinių” (www.vz.lt) žurnalas “Verslo klasė”
