Spalio 3 dieną Liuksemburge Europos Sąjunga pradeda derybas su Turkija dėl narystės. Tai vienas didesnių paradoksų Europos politinėje istorijoje. Pabrėžiu „politinėje“, nes visai nejaučiame jokio paradokso, kai Europos čempionate lietuviai triuškina tą pačią Turkiją ar net Izraelį, kuris geografiškai jau veikiau yra Afrika, o ne Europa.
Kad šis politinis paradoksas nėra jau toks keistas, rodo ir kiti ženklai. Deryboms su Turkija nebeprieštarauja ir Kipras, kurio Turkija nepripažįsta, o šiaurinę šios salos dalį turkai okupavo jau prieš 3 dešimtmečius. Iniciatyvą derėtis su turkais rodo visos ES institucijos, tarp jų ir Europos Parlamentas, parėmęs derybų pradžią. Visai aišku, kad Europa ieško sau naudos – išplėsti bemuitę prekybos erdvę, demokratizuoti ir taip vieną pažangiausių islamo valstybių, sukurti sau buferį nuo radikalių musulmoniškų Irano bei Irako valstybių, turėti priėjimą prie Juodosios jūros, o per ją plėsti savo įtaką Kaukazo šalyse. Derybos pradedamos ir siekiant išvengti galimos žalos – geriau Ankaroje proeuropietiški turkų politikai negu ilgabarzdžiai islamo fundamentalistai, galintys NATO ginklus (Turkija – puikiai ginkluota NATO šalis!) nukreipti į Europos šalių sostines.
Pati Turkija vis dar balansuoja tarp islamiškojo fundamentalizmo ir vakarietiškos demokratijos. Dar prieš metus galiojo įstatymas, leidžiantis užmušti neištikimas moteris, dar neišspręsti santykiai su tautinėmis mažumomis (kurdais, armėnais) ir pan. Bet jau yra laisva spauda, demokratiniai rinkimai, reali savivalda, laisva rinka. Prisiminkime, kad Turkija siekia ES narystės nuo... 1963 metų! Per tą laiką ji tapo euroatlantinio NATO aljanso nare, yra Europos Tarybos narė ir nieko tai nestebino. Kitaip sakant, kariniu, kultūriniu, žmogaus teisių (sporto tuo labiau) klausimais Turkija yra jau seniai Europoje. O kai tik prabilta apie ekonominę integraciją, atsirado šimtai radikalų, tariančių STOP!
Natūralu, kad mes, lietuviai, visiškai nepažįstame turkų. Bet aš bandau pažvelgti į Turkiją Vakarų Europos gyventojo akimis. Ir tampa aišku, kodėl vakariečiams turkai ir Turkija neatrodo bent kiek grėsmingi. Tiesiog jie puikiai pažįsta šią šalį ir jos gyventojus. Duok Dieve, kad lietuvius jie kada nors taip gerai pažintų...
Galim grįžti tūkstantmetį atgal. Kai lietuviai pasaulio raštijoje dar buvo paminėti tik vieną kartą, egzistavo 2 krikščionybės centrai – Roma ir Stambulas (Konstantinopolis). Prieš 100 metų, kai lietuviai su caro valdžia kovojo dėl savo raštijos, Agatha Christie aprašinėjo detektyvinius nuotykius Rytų eksprese (traukinyje Paryžius–Stambulas). Žinoma, Turkija didžiulė, skirtumai tarp Stambulo ir Kapadokijos ar Kurdistano milžiniški. Bet argi ne tas pats buvo ir su Rusija? Sankt Peterburgas buvo vadinamas Šiaurės Venecija, Šiaurės Europos sostine, o Tolimųjų Rytų rusai dar ir dabar retas kuris yra buvęs Maskvoje. Dabar jiems paprasčiau į Japoniją nukakti.
Kolonializmo epocha vakarų europiečiams suteikė puikias galimybes susipažinti su musulmonų kultūra. Griūvant didžiajai Osmanų imperijai, prancūzai perėmė Sirijos ir Libano valdymą, be to, valdė daugybę islamiškų kraštų Šiaurės Afrikoje. Britai valdė Indiją, nuo kurios po išsilaisvinimo atsiskyrė dvi musulmoniškos valstybės (Pakistanas ir Rytų Pakistanas, dabartinis Bangladešas). Olandai valdė milžinišką islamišką Indoneziją. Kolonizavusios tautas, siuntė į kolonijas dešimtis tūkstančių valdininkų, verslininkų, diplomatų, įvairių specialistų.
Ir štai iš tų kolonijinių laikų atsirado europiečių supratimas apie islamą ir netgi pagarba musulmoniškam pasaulio suvokimui. Galim drąsiai teigti, kad vidutinis vakarų europietis turi daug geresnį supratimą apie islamą negu apie komunizmą. Taigi ir Turkija tiek mentališkai, tiek fiziškai europiečiams geriau pažįstama negu, pavyzdžiui, Baltijos šalys.
Maždaug prieš 20 metų ėmė klestėti Turkijos pajūrio kurortai. Iš Ispanijos pakrančių europiečiai metėsi į Turkiją ir nenusivylė nei žmonėmis, nei paslaugomis. Nenusivylė ir, svarbiausia – gerai pažino šią šalį ir jos žmones.
Kai senstančioje ir tingioje Europoje pradėjo trūkti darbo jėgos, buvo atvertos durys „gastarbeiteriams“. Didžioji dalis darbininkų atvyko vėlgi iš Turkijos. Šiandien Vakarų Europos miestuose gyvena ir dirba apie 3 mln. turkų. Ir tikrai jie daro daug geresnį įspūdį negu Afrikos ar, deja, net ir Rytų Europos imigrantai. Nevagia, nes vogti draudžia Koranas, nekuria organizuotų gaujų, o tiesiog dirba savame, paprastai šeimyniniame versle. Dažnas turkas dirba statybose, taksi firmose. O tarp teroristų turkų faktiškai taip pat nėra.
Taigi senieji europiečiai gerai pažįsta islamą, Turkiją ir turkus. Galiu netgi teigti, kad Turkija Vakarų Europai yra geriausiai pažįstama šalis iš visų aplinkinių (gal nebent prancūzai geriau pažįsta Alžyrą ir Maroką). Tad nieko keista, kad Europos politikai, o ir nemaža dalis Vakarų Europos gyventojų nebijo derybų su Turkija pradžios.
Keisčiau turėtų būti, kaip senoji Europa ryžosi priimti į ES mus, pokomunistinius rytų europiečius. Juk jie tikrai mūsų beveik nepažįsta...
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
