Jau savaitę - o gal ir daugiau - spaudos kioskuose galima nusipirkti pozityviausio Lietuvoje laikraščio “Statybų pilotas” trečią numerį. Jeigu ne ypač siaura specializacija, “S.P.” vadinčiau ir geriausiu kultūros laikraščiu. Kultūrinė analizė yra, o dejonių, kad trūksta pinigų “projektams”, nėra.
O dar “Pilote” galima rasti vertingų gandų. Štai p. 3 rašoma apie du architektūrinius gandus. Pirmasis visiškai neįdomus - kažkas apie nario mokesčius, o antrasis tiesiog sukrėtė. Štai jis: “Informuoti sluoksniai teigia, kad netrukus bus patvirtinta Autorinių teisių įstatymo (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=207199&Condition2=LIETUVOS_RESPUBLIKOS_AUTORIŲ_TEISIŲ_IR_GRETUTINIŲ_TEISIŲ_ĮSTATYMAS) pataisa, pagal kurią sudaryti autorines sutartis galės tik kūrybinių organizacijų nariai. Paprastiems mirtingiesiems beliks kreiptis į licencijų išdavimų komisiją prie ministerijos ir įrodyti, kad turi akivaizdžių autorinių sugebėjimų”. Pirmoji reakcija į gandą buvo standartinė - prakeiktos sąjungos viską nori vėl sugrąžinti po savo gąsdinamai monopolistiniu sparnu. Antroji - labiau civilizuota. Išnagrinėjau Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymą (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/getfmt?C1=w&C2=69532) ir supratau, kad niekas netrukdo steigti nuosavas, teisingas sąjungas. Nes juk jei jau yra mokesčių lengvata, reikia, kad būtų ir kūrybinio statuso legitimacija. Kokia ji turėtų būti? A priori ir visiškai kategoriškai teigiant, kad kiekvienas žmogus, norintis būti kūrėju, juo ir yra, reikia steigti “Universalių kūrėjų, kuriančių universalius kūrinius, uniją” (UKKUKU). Geriausia šią būsimą uniją registruoti kaip religinę bendruomenę - tuomet ji būtų atleista nuo mokesčių (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=100911&Condition2=). Trečia reakcija tapo realiąja konstanta. Kaip reikėtų vertinti štai tokią nepaprastai dirbtiną situaciją: jokios kūrybinės aukštosios mokyklos (vienas iš kvailų, bet galimų autorinio statuso gavimo kriterijų) nebaigęs pilietis lengva ranka nupiešia būsimos Kauno savivaldybės pastato eskizą. Ir jį aprašo - šmaikščiai ir jautriai. Eskizas, kaip būsimo projekto elementas, patinka visiems architektams - net Audriui Karaliui. Piešinį puikiai įvertina Lietuvos dailės muziejus ir nusprendžia jį pirkti. Tekstu susižavėjusių dar daugiau - jį už honorarus nori perspausdinti visa Lietuvos žiniasklaida. Bet visa tai gali padaryti tik pagal darbo sutartį, nes pilietis nėra jokios kūrybinės organizacijos narys. Visi pasiruošę mokėti, bet mokėti TIEK DAUG, kiek reikės pagal darbo sutartį, niekas nenori. Namo niekas nebestato, piešinio neperka, teksto nespausdina - ir Lietuva praranda pirmą realų šansą sutvarkyti savo įvaizdį pasaulyje. Nelegalus autorius, gelbėdamas savo kūrinį, rėkia: “Palaukit, aš įstosiu į kūrybinę sąjungą, tapsiu oficialiu nariu ir galėsit pirkti mano kūrinius su visomis mokesčių lengvatomis!”. Į kurią sąjungą jam stoti? Į visas tris - architektų, dailininkų ir rašytojų. Jei hipotetinis universalas būtų parašęs ir muziką, tektų stoti ir į kompozitorių sąjungą. Bet ar priimtų? Žinoma, kad ne - kas jis toks, kad taptų profesionalų sąjungų nariu? Jo nepriimtų net į tautodailininkų sąjungą. Belieka gauti licenciją, liudijančią autorinio darbo kūrimo teisę. Nelabai įsivaizduoju, kur ir kaip tas licencijas dalija, bet esu įsitikinęs, kad ten yra ekspertų komisija.
Dar pagilinkim jau ir taip nerealiai hipotetinę situaciją ir įsivaizduokim, kad toje ekspertų komisijoje dirbu aš. O man tas eskizas (ar atsimenat pradinę situaciją?) neįdomus, kaip ir jo aprašymas. Ar gaus tas pilietis licenciją? Kol aš esu ekspertu - negaus. Subjektyvumas visuomet laimi.Taip ir išeina, kad vienintelis padorus sprendimas - arba leisti patiems autoriams ir jų užsakovams nuspręsti, kas yra autorinis darbas (palikti dabar egzistuojančią padėtį), arba naikinti mokesčių lengvatą.
Kiti “Statybų piloto” straipsniai sukrėtė mažiau. Pamatęs dviejų tekstų antraštes: “Ar tikrai Vilnius vertas tik imperinio muravjovizmo” ir “Nykus kaip socializmas” buvau įsitikinęs, kad bent viename iš jų sveiko proto estetai iš “Piloto” sudirbs į miltus patį šlykščiausią būsimą statinį Vilniuje. Jį šalia būsimo savivaldybės dangoraižio ruošiasi statyti UAB “Vyrokas”. Jeigu Vilniuje atsiras šis maskvietiško “Kosmoso” viešbučio ir perpjauto pisuaro hibridas (http://www.vyrokas.lt/www/front/scripts/news.cgi?locale=lt&id=37), reikės paleisti Vilniaus architektūrinę-urbanistinę tarybą. Tą pačią sekundę, kai bus išlieti “Vyroko” mutanto pamatai, Vilniuje galės statyti bet kas ir bet ką - precedentas bus sukurtas. Šiame siaubingame ateities kontekste tikrieji straipsnių objektai atrodo visiškai nekaltai. Abejojantis muravjovizmo Vilniuje reikalingumu Rimas Valeckas švelniai bara architektą A. Songailą už statomo viešbučio “Novotel” gigantiškumą, o “nykiu kaip socializmas” tapo Kauno “Žalgirio” stadione statomas “Hyper Žalgiris” su “Maxima”. Bet “hiperius” lengva statyti, lengva ir griauti - tai ne gelžbetonis...
O šiaip kaip visuomet “Statybų pilotas” pozityvus - rašo apie būsimą vandens atrakcionų parką šalia Palangos, kaip visuomet tobulai Gintauto Natkevičiaus ir Rimo Adomaičio suprojektuotus gyvenamuosius namus Alytuje. Viskas būtų gerai, jei ne tas “Vyrokas”.
