Jau prisiskaitėme apie legalias darbo vietas Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Lėktuvų ir autobusų bilietų pardavimas Lietuvoje liudija ne tik apie gerėjantį keleivių vežėjų verslą, bet ir apie sunkiai sugaudomus skaičius migracijos byloje. Kaip reaguos užsienio politiką lemiantys žmonės į besiplečiantį eurolietuvybės reiškinį?
Įstojimas į Europos Sąjungą ir naujo arba bent iš naujo legalizuojamo lietuvių migracijos reiškinio padarinių suvokimas neabejotinai yra svarbus dalykas. Iki neseno laiko, net įdėmiai čiupinėdami pasus Lietuvos pasienyje mes tik apgraibomis susivokėme, kiek mūsiškių lietuvių pabiro po pasaulį. Vargu ar palengvės ta savivoka, kai nyksta sienų su Europa ženklai. Tačiau akivaizdu, kad globalizacija bei eurointegracija pakeičia lietuvišką laisvės ir erdvės jausmą. Net žodis “emigrantas” stringa gerklėje it kaktusas, kai imam kalbėti apie Europos Sąjungos platybes.
Nors jau daugiau kaip šimtmetį esame emigruojanti tauta, tačiau tik pastarąjį dešimtmetį mūsų klajūnų didesni būriai ėmė masiškai įsikūrinėti Vakarų Europoje. Nežinojome nei kiek, nei kur. Iš visų šiandieninio lietuvių emigrantų pamėgtų šalių gal tik Jungtinė Karalystė prieš šimtmetį ir šiek tiek po II pasaulinio karo buvo patraukusi lietuvius. Airija, Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys - visos jos neabejotinai taps naujomis tėvynėmis naujiesiems eurolietuviams. Buvome, o dabar dar labiau tampame tauta pasaulyje, kuri turi dar ir savo pažadėtosios žemės lopinėlį prie Baltijos.
Apie pasaulio lietuvybę, iššūkius lietuviškai tapatybei buvo įprasta kalbėti tyrinėtojams. Daug rečiau - politiniams praktikams. Ir tai dažniausiai tik ieškant pinigų ir moralinės paramos už Atlanto. Kartais - prisimenant, kad Airijos ekonominis stebuklas priklausė ne tik nuo ES, informacinių technologijų, bet ir - jei ne labiausiai - nuo 35 000 airiško sentimento vedamų verslo žmonių, perkėlusių savo veiklą į protėvių žemę. Štai kodėl visai pagrįstai galime kelti klausimą, kada politikos formuotojai pradės atsižvelgti į besiplečiantį pasaulio lietuvių reiškinį.
Dabar nesigilinsiu į socialines, švietimo, dvasines, nacionalines problemas, kurias biurokratiškai galėtume skirti prie valstybės vidaus reikalų (tik nesumaišykim su Vidaus reikalų ministerijos kompetencija). Susitelkim į užsienio politikos strategines nuostatas, kurios neišvengiamai turi būti koreguojamos po to, kai peržengėme NATO ir ES slenkstį. Atidavus dalį suverenumo naujai Europos bendrijai, turėtume iš naujo persverti užsienio ir vidaus politikos bei interesų krepšelius. Juk dalis tarpvalstybinių santykių ES viduje klausimų iš esmės taps sunkiai atskiriami nuo tos Sąjungos ir Lietuvos vidaus politikos.
Prie tokių painių bylų priklausys ir eurolietuvybės faktorius. Jau dabar matyti naujų pasaulio lietuvių bendruomenių Europos Sąjungos šalyse atsinaujino ženklai - pasirodo laikraščiai Anglijoje, spiečiasi naujas visuomeninis aktyvas Paryžiuje, tuoj pliūptels jaunų, gabių karjeros žmonių būrys į Briuselį, Strasbūrą ir kitas sostines. Su kuo jie visi solidarizuosis? Kiek dėl to galvą turi imti sopėti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, ambasadoms, konsulatams, kultūros ir ekonomikos atašė?Viena iš apčiuopiamų ir perspektyvių svarstymo krypčių būtų istoriškai susiklosčiusių, per pusamžį patikrintų Europos lietuvybės židinių Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje gaivinimas. Štai Hiutenfelde visi žinome Vasario 16-osios gimnaziją ir švietimo žinybose seniai susiduriame su paramos jai klausimais. Vieniems gaila skurdžios šalies mokesčių mokėtojų pinigų, kurie skiriami daliai naujųjų lietuvių vaikų, galinčių susimokėti už mokslą ir pragyvenimą. Kitiems atrodo, kad to dėmesio ateityje reikės vis daugiau, nes ir eurolietuvių vaikų lietuvybe bei sentimentais turėtume pasirūpinti. Tačiau tame pačiame Hiutenfelde yra ir Lietuvių kultūros institutas, kuris gali būti puikus partneris bei placdarmas lietuvių kultūros pristatymui Europos širdyje. Ar ne laikas pradėti apie tai mąstyti strateginiuose posėdžiuose?
Europa yra erdvė, kurią mes dar turėsime prisijaukinti. Daugeliui, net emigrantams, kurie, be savo indų plovyklos ar pomidorų laukų, nelabai ką ir mato, ta erdvė vis dar yra lyg televizinė arba internetinė virtualybė. Tačiau tos virtualybės slenksčius pirmieji peržengti privalo tie, kurie, pasidabinę diplomatiniais kredencialais, prisiima atsakomybę ne tik už Europos, bet ir lietuvybės ateitį.
