Šių metų gegužės Lietuvoje nešildo net istorinė-politinė įtampa, susijusi su desperatiškomis Rusijos valdžios pastangomis atšvęsti Sovietų Sąjungos pergalės prieš nacių Vokietiją 60-ąsias metines. Ne tik atšvęsti, bet dar ir padiktuoti, kaip ir kas turi švęsti gegužės 9-ąją.
Televizijos debatuose ir kituose viešuose tekstuose per keletą mėnesių buvo išryškinta daugelis požiūrių į Antrojo pasaulinio karo pabaigos aplinkybes. Pasirodė ir tai, kad kartais atmintis dirba nepaisydama istorijos mokslo tiesų, o labiau priklauso nuo atsimenančiųjų (arba įsivaizduojančiųjų) gyvenamosios tikrovės. Kas atsitiko, kad prieš 10 metų antinacistinės pergalės 50-metį rusai šventė kukliau ir ne taip stipriai prievartavo kaimynus švęsti kartu su jais, negu darė tai 60-mečio proga?
Vakarykštėje Lietuvos televizijos debatų laidoje „Visuomenės interesas“ istorikas ir politologas Vladas Sirutavičius taikliai pažymėjo, kad visa tai susiję su vidine padėtimi Rusijoje, jos visuomenėje. Galima pasakyti dar stipriau. Bandymas karštligiškai kurti naujuosius ar atgaivinti senuosius rusus vienijančius ritualus yra susijęs su vis aiškesniu pasaulinės galybės vaidmens praradimo jausmu. Juk negali paskutinės šiuolaikiniame pasaulyje imperinės, kolonijinės sąmonės puoselėtojai nesuprasti, ką reiškia jų vaizduotei NATO ir Europos Sąjunga prie rytinės Baltijos krantų, karas Čečėnijoje ar politinių spalvų kitimas Gruzijoje ar (o gal ypač) Ukrainoje.
Kitas reikalas - Lietuva. Prieš dešimt metų rusų karo veteranai, pasilikę pokario Lietuvoje naujųjų šeimininkų išvaduotojų teisėmis, nebūtų drįsę lietuvių rezistentų viešai vadinti banditais ir reikalauti sau daugiau dėmesio mūsų šalies istorijos vadovėliuose. Sudėkime tai kartu su visuomenės nuomonės tyrimų užuominomis apie prosovietinius dalies lietuvių sentimentus ir bus aiškiau, kodėl rusų karo pergalės 60-metis yra svarbiau už 50-metį.
Kolektyvinė atmintis krečia išdaigas ne tik šį pavasarį. Tam tikra visuomeninės ironijos grimasa išryškėjo tada, kai rinkėjų dėmesys ir populiarumo reitingai pradėjo didėti priklausomai nuo demonstruojamo rusiško akcento politinėje Lietuvos scenoje.
Socialinių teoretikų ir tyrinėtojų jau seniai pastebėta, kokiais netikėtumais gali stebinti trauminė, pototalitarinė arba pokolonijinė visuomenės atmintis. Neretai ji yra apskritai užslopinta, jos fragmentų iškilimas sukelia atsinaujinančios kančios efektą. Jos variacijos aprėpia plačią skalę nuo liguistos neapykantos skriaudėjui iki Stokholmo sindromo sukeltos aklos meilės jam. Tik niekas nepasiūlė palaimingos kolektyvinės terapijos nuo šio palikimo.
Ir dar vienas svarbus dalykas, kuris atminties ateitį lemia labiau nei storos akademinės istorijos knygos. Šešiasdešimties metų senumo įvykius asmeniškai, sąmoningai prisimena nedidelė ir vis mažėjanti mūsų žmonių dalis. Daug daugiau individualių atminties dozių padalija įvykiai prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Kiek lietuvių 1972-aisiais tikėjo sovietinio išvadavimo mitais? Ką šiandien sako Romo Kalantos aukos istorinis faktas?
Gegužės 14-oji lietuvių atminčiai turėtų būti svarbesnė data, negu ji yra suvokiama šiandien. Tai didžiausio per visą Sovietų Sąjungos istoriją neginkluoto, bet masinio pasipriešinimo totalitariniam režimui, kurio nuopelnus šiandien paveldi Putino Rusija, diena, bet ne nuogas kalendoriaus faktas. Ši Laisvės maišto, kurio džinsuoti ilgaplaukiai vėliavnešiai buvo sovietinę indoktrinaciją atlaikę pokario jaunuoliai, atmintis gali padėti išlaikyti istorijos slinkties atpažinimo galią.
O gal tikroji atmintis glūdi toliau nuo valdžių ir institucinio pašventinimo? Regis, apie tai mąsto dar visai pusamžiai Laisvės veteranai, kurie žinojo, kurioje barikadų pusėje stoti 1972-ųjų Kauno pavasario dienomis. Neatsitiktinai be pompos ir be patoso ateinančio šeštadienio, gegužės 14-osios, naktį Laisvės alėjoje, šalia Kalantos monumento esančiame muzikos klube „Siena“, kviečiami susirinkti į „blue jeans night“ akciją tie, kurių atmintis neapšalo. Tie, kuriems 8-ojo dešimtmečio roko muzika reiškė ir laisvę Lietuvai! Gal po to atšils?
