1972 m. balandžio 3 d. iš “Hiltono” viešbučio viduriniame Manhetene išėjęs vyriškis lėtai patraukė šaligatviu. Sustojęs iškėlė ranką, kurioje nešėsi kažkokį plytgalį, priglaudė prie ausies ir, keistai žvilgčiojant praeiviams, ėmė su juo kalbėtis. Taip prieš 30 metų prasidėjo mobiliojo ryšio istorija.
Tos įsimintinos dienos veikėjai tebėra sveiki ir gyvi. Pirmąjį viešą pokalbį mobiliuoju telefonu pradėjo tuometinis kompanijos “Motorola” projektų vadovas Martinas Cooperis, kuriam tada buvo 34-eri. O “plyta” - pirmasis “Motorola” pagamintas “DynaTAC” mobilusis telefonas, dėl savo formos dar vadintas “batu”, užima garbingą vietą “Motorola” istorijos ekspozicijoje.
Kartu su kolega atvykęs į Niujorką pristatyti naujojo telefono M. Cooperis juo pirmiausia pasinaudojo paskambinęs savo kolegai ir konkurentui Joe Engeliui iš “AT&T” tyrimų centro “Bell Labs”. Engelis buvo atsakingas už automobilinių radijo telefonų plėtojimą. “Paskambinau jam ir pasakiau, kad kalbu iš tikro mobiliojo telefono, kurį laikau savo rankoje, - žurnalistams pasakojo M. Cooperis. - Nepamenu, ką jis man tada atsakė, bet manau, kad tikrai girdėjau dantų griežimą”.
Pirmojo pokalbio kokybė buvusi labai gera, nes tuo metu Niujorke veikė tik viena bazinė stotis, prie kurios jungėsi tik vienas vartotojas - patsai Cooperis. Tada jis teturėjo tik vieną demonstravimui skirtą savo sukurto telefono modelį.
Nešiojamąjį telefoną jis ėmėsi projektuoti 1972 m. lapkritį. Jį visą laiką skatino mintis, kad žmonėms labiau patiktų kalbėtis vieniems su kitais ne automobiliuose. Tuo metu vienintelės judriojo ryšio priemonės buvo automobiliniai radijo telefonai. M. Cooperis nešiojamąjį telefoną nubraižė per tris dienas, bet jo pagaminimas užtruko kelis mėnesius.
Mobiliojo, arba korinio (cellular), radijo ryšio technologiją 1947 m. sukūrė “Bell Labs” inžinieriai. Pagal šią technologiją tinklo “koriuose” išdėstyti mažo galingumo siųstuvai galėdavo keistis signalais vartotojui judant iš vienos vietos į kitą. Pirmieji tokiam tinklui skirti radijo telefonai buvo stacionarūs ir naudojami tik automobiliuose. Jie svėrė per 13 kg ir kainavo tūkstančius dolerių. “Motorola” įkūrėjas Paulas Galvinas laiku įžvelgė judraus radijo ryšio perspektyvas - šeštąjį dešimtmetį jo kompanija tyrimų ir plėtojimo projektams kasmet skirdavo po 15 mln. dolerių.
Sukūrusi pirmąjį nešiojamąjį telefoną “Motorola” skubėjo užbėgti už akių savo svarbiausiam konkurentui - “AT&T”, kuri visą dėmesį sutelkė į automobilinius telefonus ir stengėsi gauti iš Federalinės komunikacijų komisijos (FCC) leidimą kontroliuoti korinį ryšį visoje šalyje. 1972 m. FCC su tam tikromis išlygomis davė sutikimą “AT&T” perimti savo žinion automobilinių radijo telefonų naudojamą dažnių juostą. “AT&T” siekis nekėlė jokių abejonių - kompanija stengėsi viena pati kontroliuoti visą dvikrypčio radijo ryšio rinką. Septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusi plačiai siūlyti automobilinių telefonų ryšį, “AT&T” po poros metų turėjo apie 50 tūkstančių abonentų, ir prognozavo, kad iki 2000 m. skambinančiųjų iš savo automobilių skaičius pasieks 900 tūkstančių.
“Motorola” turėjo skubėti: padavusi apeliaciją iš FCC ji gavo 90 dienų, per kurias turėjo pristatyti savąjį judriojo ryšio sprendimą. Jai pavyko: 1973 m. vasarį “DynaTAC” projekto inžinieriai jau turėjo veikiantį pirmą nešiojamojo telefono prototipą ir skubėjo kurti tinklo infrastruktūrą.
Po to, kai FCC buvo pademonstruotas pirmasis veikiantis “Motorola” mobilusis telefonas, 1973 m. kovą buvo paskirtas naujas radijo spektro “dalybų” posėdis. Tačiau biurokratinė mašina sukosi pernelyg lėtai: tik 1977 m. Federalinė komunikacijų komisija nutarė Vašingtone, Baltimorėje ir Čikagoje surengti “Motorola” ir “AT&T” judriojo ryšio bandymus. Kol amerikiečiai niekaip negalėjo apsispręsti dėl konkurencijos radijo ryšio rinkoje, japonai pradėjo savo nacionalinio mobiliojo ryšio tinklo kūrimo darbus. Jie buvo sėkmingi ir 1979 m. Japonijoje pradėjo veikti pirmasis pasaulyje korinio ryšio tinklas.
Persilaužimas - išties Holivudo stiliumi, kai galiausiai visus taškus sudėlioja šalies prezidentas - įvyko asmeninių “Motorola” įkūrėjo Paulo Galvino pažinčių dėka. Sykį, paskambinęs į Baltuosius rūmus savo senam pažįstamam JAV viceprezidentui George’ui Bushui, jis paprašė leidimo parodyti šalies vadovo rezidenciją savo 7 metų anūkui. Tai, kas įvyko per susitikimą su G. Bushu, “Motorola” vadovas atkleidė tik po 30 metų. P. Galvinas parodė viceprezidentui su savimi atsineštą “Motorola” mobilųjį telefoną ir paaiškino, kad jo kompanija gavo FCC leidimą Vašingtone įrengti bandomąjį ryšio tinklą. FCC žmonės pamatė, kaip jis veikia, palankiai jį įvertino ir, dangstydamiesi įvairiomis priežastimis, ilgam paliko be jokio dėmesio.
Pasak Galvino, viceprezidentas Bushas dar nė karto nebuvo naudojęsis mobiliuoju telefonu. “Kodėl tau nepaskambinus Barbarai?” - pasiūlė P. Galvinas. G. Bushas paskambino žmonai, trumpai su ja pakalbėjo ir paklausė: “Ar žinai, ką aš dabar veikiu? Kalbuosi nešiojamuoju telefonu”. Po to jis grąžino telefoną ir paklausė: “Ar Ronas yra jį matęs?” Supratęs, kad pašnekovas kalba apie prezidentą, Galvinas papurtė galvą.
Tą pačią popietę Galvinas ir kiti verslo atstovai buvo pakviesti susitikti su prezidentu Ronaldu Reaganu. Vienu metu G. Bushas paragino P. Galviną prieiti arčiau ir tarė: “Ronai, turėtum pamatyti šitą daiktą”. Galvinas paaiškino, kad tai yra mobilusis telefonas, kuris turėtų netrukus pasirodyti rinkoje. Reaganas kažkam paskambino ir baigęs kalbėti paklausė: “Koks šito daikto statusas?” Galvinas atsakė, kad jau ketveri metai, kaip kompanija pasirengusi jį pradėti tiekti rinkai, tačiau FCC vis tempia laiką - galbūt dėl to, kad nori, jog į ją pirmieji įžengtų japonai. Reaganas pasisuko į padėjėją ir pasakė: “Tuojau skambink FCC pirmininkui ir pasakyk jam, kad aš noriu, jog šitas daiktas būtų išleistas”.
1982 m. FCC padarė išvadą, kad korinio ryšio technologija yra patikima bei saugi, ir paskelbė pirmuosius bevielio ryšio licencijų aukcionus. “Motorola DynaTAC” telefonai FCC buvo galutinai patvirtinti 1983 m. rugsėjį.
Minint pirmojo pokalbio mobiliuoju telefonu 30 metų sukaktį, jo išradėjas nesikremta, kad turėjo praeiti kone 10 metų, kol naujovė pasiekė vartotojus. Pasak Martino Cooperio, išradimams reikia laiko: “Prireikė 19 metų, kol pasirodė mikrobangų krosnelės. 15 metų reikėjo laukti kompiuterių. Tai trunka ilgiau, nei žmonės mano”.
