XVIII a. pabaigos poetas Kristijonas Donelaitis atvėrė naujas besikartojančio XXI a. teatro duris. Režisierius Eimuntas Nekrošius, ieškodamas teatro šaknų, atsirėmė į lietuvių literatūros klasiką ir taip poeziją sutapatino su kūryba, sukūrė ne pažodinę Donelaičio iliustraciją scenoje, o naujai ir savitai per detalę atskleidė poetinės kūrybos visumą.
Naujajame “Meno forto” spektaklyje “Kristijonas Donelaitis. Metai. Pradžia”, kurio premjera įvyko sausakimšoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje kovo 7 dieną, poemos “Metai” forma ir mintis pasiekė sunkiai sustabdomo grožio pagreitį. Spektaklis tapo ne atskiru meniniu vienetu, bet kūrybine laboratorija, kurioje jaunatviškas aktorių siautulys, režisieriaus teatro “mokslas” ir visų kūrėjų improvizacija nedalomoje vienybėje galėjo tęstis ne tik penkias valandas, bet ir antra tiek.
Negali sakyti, kad E. Nekrošiui teatras yra gyvenimas. “Metų. Pradžios” pastatymas byloja apie šio menininko sugebėjimą išardyti per kelis dešimtmečius kultūrinės inercijos suformuotus teatro stereotipus ir iš naujo spontaniškai, bet ne padrikai suformuoti naują teatro architektoniką.
1935 m. J. Kossu-Aleksandravičius apie Donelaitį sakė: “Lietuvių sielos genijus, kaip ugnikalnis, netikėtai išsiveržė”. Šiais metais, kaip gal ir tikėtasi, išsiveržė dar vienas lietuvių sielos genijus - E. Nekrošius. Palikęs tragiškąjį Šekspyrą ir psichologiškąjį Čechovą, Nekrošius Donelaičio užuovėjoje rado patį autentiškiausią prieglobstį savo archajiniam pasaulio suvokimui. Jis sukūrė scenos epą, kurio gaivališka jėga nuvilnijo aštuonių šimtų žiūrovų sielomis. Šiam spektakliui pasidavė didžioji dauguma su skirtingais suvokimo laukais, tačiau spektaklis tapo visa apimančiu, kadangi visi savaip, lyg iš naujo mokėsi skaityti teatrinę bibliją.
Spektaklio vaizdinis kūnas tapo žiūrovų dvasia. Nepaisant tam tikro matematinio išskaičiavimo, kurį galima buvo justi kartais stringančių aktorių balsuose, spektaklis nuo pradžios iki galo išlaikė aukščiausią toną, buvo suvaidintas vitališkos jėgos šėlsmu.
Spektaklis galėjo užspringti dėl kol kas menkiau išvystytos šio aktorių sambūrio išraiškos priemonės - kalbos. Su tam tikromis, vos juntamomis išlygomis aktoriai kol kas menkai valdo sceninę kalbą. Atsisakę Donelaičio hegzametro ir apskritai poetinio teksto, jie prarado tiesioginį autoriaus minties valdymą, kalbos dinamika nepasiekė tų aukštumų, kuriomis spinduliuoja žodžiais ir sakiniais užrašyti “Metai”. Tačiau režisierius, matyt, ilgai analizavęs Donelaitį, jį perprato taip, kad atėjus į realią sceną filosofiniai apmąstymai sugebėjo pagrįsti rašytojo sveiku protu paremtą požiūrį į gyvenimą. Taip ir įvyko kūrybinis teatro ir literatūros susitapatinimas. Moraliniai ir dvasiniai šių dviejų kūrėjų patirties segmentai pasirodė jei ne tokie patys, tai labai artimi.
“Metuose” režisierius pirmą kartą taip ryškiai tampa šaukliu. Savo kūriniu jis tiksliai stoja į polemiką su laiku, kurio nuostatos, pasirodo, nuo XVIII a. nė kiek nepakitusios. Donelaitis “šiais netikėjimo laikais” sakė, kad “jau atsirado karta, kuri vien tiktai vilnų, o ne avių ieškojo […], o dievobaiminga ir rimta kalba darėsi vis tylesnė ir silpnesnė”. Ir E. Nekrošius kuria himną harmonijai, kuri ryški kiekviename žingsnyje, tačiau pačių žmonių nuodėmių slopinama. Jis kuria dangiškąją pasaulio regimybę, kurios pagrindą sudaro patys žemiškiausi dalykai. Jis sužmogina sakralius reiškinius ir tai, kas paprasta, sudievina. Dievas nepalieka kūrėjo nė minutę. Jo esybė juntama taip pat ryškiai, kaip ir Donelaičio poemoje: “tu mums sąnarius ir ūmus visus dovanojai, Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų”.
Aktoriai Žemyna Ašmontaitė, Povilas Budrys, Diana Gancevskaitė, Kęstutis Jakštas, Rasa Kulytė, Kristina Mauruševičiūtė, Aušra Pukelytė, Salvijus Trepulis, Vaidas Vilius netapo “išdykusio svieto” bėdžiais. Jie visuotinę harmoniją pirmiausia įkūnijo savo sielose ir “pakeliui” materializavo teatro erdvėje. Dievo saulelės pabudintą svietą labiausiai judina Povilas Budrys, kurio veido šviesa ir plastika harmoniškiausiai susijungia su visa kūrinio partitūra. Manau, kad po tam tikros pertraukos tai vėl didžiulis šio aktoriaus šuolis. “Metuose” jam tiesiog ir vaidinti, rodos, nėra ką, tačiau tai tikras kūrybinis susitapatinimas su medžiaga, su pateiktomis “egzistavimo” sąlygomis.
Jį greičiausiai pasiekia lakštingalos balsai, jis tampa viso spektaklio spindulinguoju, jis visiems aplinkiniams, kartais siautuly išsibarstantiems, suteikia nuoseklumo, tarytum sugrąžindamas į nedalomą visumą. Temos, situacijos kinta, bet jos vėl “sugrįžta”, tęsdamos pradėtą kūrimą, ir tam reikalingi savo grožiu tvirti personažai, kurie išlaikytų spektaklio dantratį. Toks yra Povilas Budrys.
Šaltyšiui Pričkui, kurį įkūnijo Salvijus Trepulis, atiteko ne vien visa organizuojančio, siužetinio žmogaus vaidmuo. Šis būrų šviesuolis bendrais bruožais panašus į patį Donelaitį. Gal dėl to skausmingai gražu (skausmingai dėl to, kad tai geografiškai tapo sunkiai pasiekiama), kada jis, laiko sūpuoklių supamas, stato Tolminkiemio bažnyčią. Turbūt jau pasibaigė Lietuvoje laikai, kada mokytojai šviesuoliai tempia savo mokinius į tuos kraštus, kuriuose plačiausiu spinduliu amžių neužretušuotas Donelaičio palikimas. Žmogus plyname lauke pastatė ne tik Dievo namus ir mokyklą, bet ir rašė savo kūrinius. Šios vertybės nuolat juntamos visame spektaklyje. Net tų kažkodėl gana slaviškų kostiumų detalės šiame kontekste atrodo kaip Donelaičio ranka pažymėti rankraščiai: kaip žinia, svarbius kirčius autorius žymėjo raudonai. Ir juodi megztiniai, ant kurių - po vieną skirtingą horizontalią raudonai įmegztą liniją, atrodo kaip tie Donelaičio rankraščiai, kuriuos dar reikia išmokti skaityti.
Neraiški aktorių tartis, kurios priežastis - nepakankamas profesionalumas - kartais tokia atrodo todėl, jog naudotasi pirminiais, neadaptuotais Donelaičio tekstais. Mes girdime senąją lietuvišką kalbą su visais archajiniais ženklais ir garsais, kurie užkoduoti pirminiame šaltinyje ir kuriuos šiandien sunku persiskaityti plika akimi.
E. Nekrošius yra nelyginant magas - nenorom užmindamas daug mįslių, jis vilioja ir toliau sekti jo pėdomis. Žiūrovas tampa tarytum Raudonkepure, kurią miško tankmė viliote vilioja, tik miškas čia šviesus. Tokį teatrą gali žiūrėti ir žiūrėti, rodos, jis gali tęstis iki begalybės. Kartais net atrodo, kad ir kitus kūrinius galima statyti būtent taip ir apie tai. Tačiau taip nėra. Tą būties lengvumą šiame spektaklyje suformavo lengva kūrėjo ranka.
Egzistuoja tam tikras kultūros cikliškumas. Neseniai matėme Jono Vaitkaus režisuotą “Pačios pradžios pradžią”, kuri pakerėjo vidinės šviesos ir harmonijos jėga, o šiandien šiam spektakliui antrina kita - “Metų” - Pradžia. Stilistiškai tai visai skirtingi spektakliai, tačiau pasaulio teigimas ir jo moduliavimas - panašūs. Abiejuose spektakliuose centrines linijas keičia gretutinės, o atskirų scenų reikšmes atskleidžia ne siužetas, o jų semantinis ryšys su pagrindinėmis temomis ir motyvais.
Spektaklyje ribos tarp atskirų balsų neryškios, o aktoriai tai maksimaliai utriruoja. Dažnai galime juos sutapatinti su kiek kvanktelėjusiu pulkeliu, kuris kaip tie pavieniai dūdų orkestro instrumentai, taip ir nevirsta vieningai grojančiu kolektyvu. Netgi Pričkaus paliepimai ir kalbėjimai susiniveliuoja, pasiblaškęs jis vėl neria į kasdienybės rūpesčius ir aktorių būryje vos vos galime šį visažinį išskirti, nors S. Trepulis išsiskiria ir savo plastika (kiek pakumpęs, demokratiško veido), ir klasikine eilute. Jo Pričkus ir stebi, ir kenčia, ir svarsto, ir dalijasi rūpesčiais.
Spektaklio merginos - kaip tie žvirbliai. Joms nereikia transformuotis atskirose scenose. Visos jos juda taip sparčiai, kad tik spėk žiūrėti, kuri kurią pralenks. Faktūriškai režisierius parinko aštrių, kampuotų veido bruožų, skirtingų plaukų spalvos merginas. Kontrastui - viena liesa, kita apvalaina. Bet visi aktoriai dirba išvien, todėl drąsiai galima kalbėti apie spektaklio ansambliškumą.
Įdomūs personažai, kuriuos sukūrė Vaidas Vilius ir Kęstutis Jakštas. Abu pirmiausia - gyvenimiškos faktūros. V. Vilius daugiau veikia kaip atmosferos reiškinys, K. Jakštas - nelyginant Raimundo Sližio paveikslo personažas, giminaitis tų, kurie buvo panaudoti Nekrošiaus “Otelo” afišoje. Kresna, ūkiška jo figūra, aktoriaus kuriamas socialiai schematizuotas tipažas spektakliui suteikia daug švelnių šypsenų.
“Metuose” galime perskaityti ir biblinių motyvų - būrų patirtis ir likimas, kurio režisierius mums neafišuoja, tačiau jis žmogaus tyko kiekviename žingsnyje.
Poetizuodamas būrus, režisierius naudoja “aukštojo” teatrinio stiliaus elementus, kuriuos didele dalimi diktuoja Mindaugo Urbaičio sumodeliuota muzika. Vientisas veiksmas, skylantis ir vėl įgaunantis nedalomą vientisumą, visam spektakliui suteikia kompozicinio laisvumo. O spektaklio pradžioje kiek trikdanti muzikinių faktūrų gausa pamažu suformuoja muzikinio spektaklio dėsnius. Žmonių ir lakštingalų “giesmės” virsta šiuolaikiniu šokiu, garsus keičia plastika, o visos metaforos ir ženklai tampa elementariu teatriniu rekvizitu, kurį galime išvysti dar kituose tūkstančiuose spektaklių. Taip režisierius šėlsta kartu su aktoriais ir į šią palaimą įtraukia žiūrovus.
Šio spektaklio neužbaigtumas - kaip dar viena sąlyga, be kurios negalėtume stebėti viso šito laboratorinio proceso, į kurį susirinkome. Režisierius eina dar toliau - kaip meno pažinimo elementoriuje dar kartą primena, kad gamtoj nebūna vienodų daiktų, kad tobulumas niekada nebus apibrėžtas kompiuterinėmis linijomis. Jis viską daro lyg šiek tiek “negražiai”, “negrabiai”. Jeigu kibirai - tai nevienodi, jeigu plytos, tai aptrupėjusios. Tačiau režisierius niekada nesupriešins pirminių medžiagų - jeigu medis, tai medis, jeigu nedažytas, tai visas toks. Ir ne dėl to, kad dar skardžiau suskambėtų raudonai nudažyti paukščiukai, ugnimi ar saule užsidegtų scena, kurioje gryną medį aktyvi šviesa paverčia neapsakomu grožiu. Tai daroma todėl, kad nebūtų paslėptas jo paties pirmapradiškiausias grožis.
Šiame spektaklyje viskas yra grynakraujiška, tikra, patvaru. O tai reiškia - amžina. Net ir aktorių vaidybos ekspresionizmas “stop kadrais” sujungiamas su vizualia spektaklio ekspresija ir monumentalumu. “Gyvieji paveikslai” tampa ne tik spektaklio dalimi, bet ir suteikia spektakliui daug sveiko humoro. “Metuose” daug scenų, kurios autentiškumu atveria naują regėjimą, kuris kažkada pažintas, matytas, bet civilizacijos nutremtas kažin kur žemyn žemyn… Visa tai E. Nekrošius iškelia į viršų. O virš galvų pakabinti sudygę želmenys (iš pradžių atrodė, kad iš ten turi iškristi kokie nors kirviai ar kas nors panašaus) iki spektaklio pabaigos taip ir liko viršuje - arčiau Dievo, naikindami ir brėždami ribą, skiriančią dangų nuo žemės. Žmogaus siela patiria pakilimą ne taip dažnai, o džiaugsmu garbinti Kūrėją ir trokšti pakilti arčiau jo.
Spektaklis sproginėja nuo poetiškiausių variacijų. Pavyzdžiui, puikiausiai veikia parafrazėmis išreikštos įsakmios intonacijos, magiški užkalbėjimai. Režisierius lyg burtų lazdele vedžioja savo personažus po įvairiausias nebūtas galerijas, atmosferą kuria iš gyvų žmonių, o ne iš XXI a. teatro technikos.
Nepabūgęs šalčio, neklausęs grasinimų grįžti namo it viščiukas šaldytuvo kameroje sustingsta Vaido Viliaus žmogutis, įtikėjęs, kad jau atėjo pavasaris. Vyrai virsta šunimis, moterys - medinėmis skulptūromis. Asociacijų tiek daug, kad jos galų gale pradeda nykti, susijungdamos į vieną harmoningą kūrinį. Nekrošiau metaforose visada pinasi keletas asociacijų, todėl sunku pasakyti, kuri iš jų sudaro reikšmės perkėlimo pagrindą.
Šiame spektaklyje dažni pasikartojimai, netikėti nukrypimai į šalutines temas - jie tik sustiprina kūrinio epiškumą. Donelaitis “Metus” parašė ne vienu prisėdimu. Tai truko daugiau nei dešimtmetį. Eimunto Nekrošiau “Metai” taip pat tik prasidėjo. Išanalizuoti ir įvertinti tai, kas sukurta, taip pat užtruks.
