Į batalioną - ne tik kareiviškos košės
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolėje esantis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas (įprasčiau - karinis dalinys) vis labiau tampa svečių lankytina vieta, nes čia neretai organizuojami įvairūs renginiai, kviečiantys ne tik moksleivius.
Kunigaikštis - 8 metrų
Nuo šiol į batalioną marijampoliečiai traukia dar ir dėl naujo akcento: anksčiau buvusioje uždaroje karinio dalinio teritorijoje ką tik atidengtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio paminklas. Ant aukšto postamento įkurdintą Vytenį (krepšininko Arvydo Sabonio aukščio) puikiai mato praeiviai, žingsniuodami pro bataliono teritoriją juosiančią tvorą. Visas paminklas yra apie 8 metrų aukščio.
Marijampoliečio skulptoriaus Juliaus Narušio sukurta Vytenio skulptūra iš granito sumontuota mažoje salelėje, aplink kurią yra neplatus vandens kanalas. Prieiti arčiau paminklo leidžia per kanalą nutiestas lieptas. Paminklas didžiajam kunigaikščiui Vyteniui yra toje pačioje vietoje, kur jo pirmtakas stovėjo ir 1938 - 1940 metais. Jį tuomet buvo sukūręs žinomas išeivijos skulptorius Gabrielius Stanulis. Tačiau 1940-aisiais Lietuvoje prasidėjus sovietų okupacijai, Marijampolės batalione įsikūrė desantininkų divizija, ir per trumpą laiką kariniame miestelyje buvo sunaikinti visi lietuvybės ženklai bei simboliai. Parkelis buvo nuniokotas, paminklas Vyteniui sudaužytas.
Biustą išsaugojo vado tėvas
Kai Lietuvoje papūtė nauji vėjai ir 1993-iaisiais buvo išvesta sovietų kariuomenė, buvo susirūpinta istoriniu ir kultūriniu Marijampolės bataliono paveldu. Nuo tada čia padaryta daug darbų, kol buvo nutarta atkurti paminklą kunigaikščiui Vyteniui. Įstaigos vadai ir miesto paminklotvarkininkai ieškojo pirmąjį paminklą mačiusių liudininkų, jo nuotraukų, įvairių dokumentų. Beje, kunigaikščio Vytenio biustą (pirmojo paminklo svarbiausią dalį) buvo išsaugojęs Marijampolės šviesuolis Justinas Montvila, dabartinio bataliono vado pulkininko leitenanto Petro Montvilos tėvas. Pasakojama, kad tuomet nė 18 metų neturėjęs Justinas, gyvenęs netoli kareivinių, nuniokotoje teritorijoje aptiko Lietuvos valdovo biustą ir parsinešė jį į namus, susuko į audeklą ir paslėpė palėpėje. Tik po daugelio metų šis biustas buvo pastatytas jau šeimą sukūrusio pedagogo Justino Montvilos namų garbingoje vietoje. Sąjūdžio metais šeima biustą padovanojo Marijampolės kraštotyros muziejui, o prieš kelerius metus biustas sugrįžo į bataliono muziejų. Galbūt tokios likimo sankirtos ir lėmė, kad ant postamento antrą kartą įkurdintas didysis kunigaikštis Vytenis kuo greičiau vėl žvalgytųsi po Marijampolę.
Per mišias nedirbo
Skulptorius J. Narušis, ėmęsis atkūrimo darbų, batalione triūsė be išeiginių dienų - darbo jam buvo iki pat iškilmių momento. Ne vien Marijampolėje gerai žinomas menininkas "atsiskaitė" smalsuoliams, kad, dirbdamas sekmadieniais, per pačias mišias vis dėlto nedirbo. Esą šitaip stengėsi nepiktinti itin pamaldžių praeivių ir aplinkinių gyventojų. Pastarieji galėtų paliudyti, kad paskutiniosiomis dienomis vis ateidavo pasižiūrėti, kaip aktyviai iki sutemų dirba skulptorius, ir pasidalinti buvusiu nerimu - mat ne pirmos jaunystės J. Narušis "tupėdavo" pačiame didžiausiame paminklo aukštyje, jį pasiekęs ilgomis kopėčiomis. Beje, šių kopėčių prireikė ir iškilmingą paminklo atidarymo momentą, kai pačioje viršūnėje užkibo ir nenorėjo nuslinkti skulptūrą slėpusi uždanga. Pats skulptorius, įdėmiai stebint iškilmių svečiams, organizatoriams, oratoriams ir susirinkusiai žiūrovų miniai, kaip voverė užsliuogė kopėčiomis į patį viršų ir atmazgė kliuvinį.
Kunigaikščio Vytenio paminko atstatymo projektas atsiėjo apie 80 tūkstančių litų. Didesnę dalį skyrė Marijampolės savivaldybė, apie 30 tūkstančių litų suaukojo privatūs geradariai ir įvairios bendrovės.
Nuo freskų - iki košės
Istorinio momento liudininkais panorę tapti marijampoliečiai po iškilmių neskubėjo skirstytis. Nors tuo metu rankas stingdė šaltis ir nemaloniai nuteikė šlapdriba, smalsuoliai išnaudojo progą pasidairyti ir po kitus bataliono kampus. Vieni suko į caro laikų kareivines, kur puikuojasi neseniai restauratorių atkurtos kelios sieninės tapybos freskos, tarpukario Lietuvoje buvusios vienintelės Užnemunėje. Sovietų okupacijos metais šie meno kūriniai buvo atsidūrę net po penkiais tinko sluoksniais. Kitus kareivinių svečius domino karinių uniformų paroda, istoriko ir miesto vyriausiojo paminklotvarkininko Gedemino Kuncaičio pasakojimai. O šlapdribos neišgąsdinti smalsuoliai, likę lauke, turėjo galimybę susipažinti su įdomia kareiviška technika - ginklais, transporto priemonėmis, karių buities atributais dirbant lauko sąlygomis (skalbykla, dušais). Taip pat visi buvo kviečiami ir ypatingą statinį - XIX amžiaus pabaigos arklių maniežą. Paveldo saugotojai tvirtina, kad tokių pastatų Lietuvoje daugiau niekur nėra: caro laikų kariuomenės dragūnų batalionui statytame 2000 kvadratinių metrų ploto manieže nėra jokių atramų ar pertvarų, medinės statinio stogo konstrukcijos taip perpintos, kad laiko viena kitą.
... Apie kareivišką košę kalbėti beveik nė nereikia - be jos Marijampolės batalione neapsieina nė vienas didesnis renginys. Svečiai, į vadinamąją karinę teritoriją atėję iš "laisvės", visada sudaro nemenką eilutę prie koše garuojančių didžiulių puodų.
Irenos ZUBRICKIENĖS nuotr.:
- Didžiosios Lietuvos kunigaikštis Vytenis Marijampolės batalione žvalgosi iš 8 metrų aukščio
- Per atidarymą nenorėjo pasiduoti uždangos tvirtinimas, todėl atmazgyti kliuvinio lipo pats skulptorius J. Narušis
- Smalsuolius domino įvairių karinių uniformų paroda
- Akį traukė gatvėse retai matoma karinė technika
- Kareiviška košė - vienas iš šilčiausių malonumų žvarbią iškilmių dieną
2009 03 09
