Gyvi likę didžiausios ekologinės katastrofos žmonijos istorijoje liudininkai iki šiol ją prisimena kaip patį baisiausią įvykį savo gyvenime. Visa tai išgyvenusi klaipėdietė liudijo, kad melas ir paslaptys, gaubusios šią tragediją, skyrė tėvus nuo vaikų ir žmones vedė prie savižudybių. Šiandien sukankančius 18 metų nuo Černobylio katastrofos valdžios užmiršti Lietuvos černobyliečiai paminės piketu prie Vyriausybės.
Vyko ne savo noru
Černobylis žmonių gyvenimus padalino į dvi dalis: prieš ir po. Tais metais baigėsi vienų vaikystė, kitų - jaunystė, trečiųjų - gyvenimas.
Įvykus avarijai, Černobylis visam pasauliui neteko savo, kaip Ukrainos geografinio termino, prasmės. Jis tapo skausmo ir nevilties, kančios ir baimės, suluošintų gyvenimų ir mirties simboliu. Virto mirusių miestų, apleistų kaimų, užkrėstų teritorijų ir vandens telkinių sinonimu.
Černobylio katastrofos padarinius patyrė ir Lietuva. Praslinkus pirmiesiems radioaktyvių dulkių debesims virš mūsų šalies, likviduoti šios avarijos pasekmių buvo pradėti siųsti ir žmonės iš Lietuvos. Jie važiavo ne savo noru. Iš Lietuvos į Černobylį buvo išvežta daugiau kaip septyni tūkstančiai, apie 300 - iš Klaipėdos. Per 18 metų mirė per 700 černobyliečių, dalis jų nusižudė, dalis nusigėrė ar įklimpo į narkotikus. Per 18 metų gimė apie 300 černobyliečių vaikų, iš kurių trečdaliui reikalinga itin rimta medikų priežiūra.
Nors ir prievarta, savo sveikatos ir gyvybės kaina jie prieš 18 metų gelbėjo mus nuo branduolinio monstro. Tačiau dabar mūsų šalyje galiojantys įstatymai jiems negarantuoja didesnių privilegijų nei eiliniam šalies piliečiui.
Prie reaktoriaus
Katastrofos metu gyvenusieji šalia reaktoriaus matė tikrąjį siaubą, išgyveno baisų tarybinį melą ir nesuvokiamą vietinių žmonių naivumą.
Kai įvyko Černobylio katastrofa, klaipėdietė Liudmila Matvejeva dirbo medicinos seserimi ir gyveno Pripetėje.
Mieste, kurį nuo atominės elektrinės skyrė vos kilometras. Černobylis buvo rajono centras, nuo elektrinės nutolęs 18 kilometrų. Pripetė buvo arčiausiai elektrinės. Ten gyvenantys žmonės dažnai sakydavo, kad jie sėdi ant reaktoriaus.
Taip susiklostė likimas, kad ilgą laiką Klaipėdoje gyvenusi moteris su šeima į Pripetę atvyko lygiai pusmečiui ir ten atidirbusi turėjo sugrįžti į Lietuvą.
1985 metų spalio 26 dieną šeima atvyko į Pripetę, kur karo prievolininkė medicinos sesuo Liudmila turėjo specializuotis. Ji buvo apmokyta, kaip elgtis radiacijos pakenkimo židinyje, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Praėjus lygiai pusmečiui įvyko avarija, kurios metu moteris pamatė, kad viso to, ko ji mokėsi, nereikėjo. Tai buvo tik teorija, tolima praktikai.
Liudmila pasakojo, kad nuo praleidimo punkto į atominę elektrinę iki medicinos dalies, kurioje ji dirbo, tebuvo 900 metrų. Medikai čia aptarnaudavo ne tik elektrinę, bet ir viso miesto gyventojus. Pripetėje tuo metu gyveno 55 tūkst. žmonių.
Liudmila pamena, jog tai buvo puikus, šiuolaikiškas miestas, pastatytas specialiai atomininkams.
Išlaužė langus
Grįžusi iš darbo tris vaikus - trečioką sūnų ir dvynes - auginusi Liudmila, kaip ir kiekviena moteris atliko buities darbus. Naktį su vyru jie pabudo nuo didžiulio trenksmo, su kuriuo atsidarė buto langai, užuolaidos plykstelėjo iki lubų. Šeima pagalvojo, jog tai vėjas, tačiau stebėjosi jo stiprumu, kuris langus atvėrė išplėšdamas netgi sklendes.
Uždariusi langus moteris pradėjo dusti. Ji prisimena, jog tuo metu apie blogį negalvojusi. Nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinį ir tikėjosi, kad po inhaliacijos nemalonūs pojūčiai praeis.
Tačiau priėjusi prie virtuvės lango, pro kurį matėsi parkas, Liudmila nustebo, kad lauke nėra vėjo, medžių šakos nejuda. Moteris dar nebuvo spėjusi užmigti, kai į duris paskambino medicinos skyriaus sanitarė. Ji parnešė, kad vyriausiasis gydytojas prašo išeiti į darbą. Skubiai.
„ Pas mus nešvaru“, - pasakė sanitarė. Ši sąvoka reiškė radiaciją.
Buvo praėjusi valanda po atominės elektrinės sprogimo.
Vyras bandė Liudmilą atkalbėti: “Turi tris vaikus, pagalvok“.
Kol moteris pasiekė darbą, ji vėl ėmė dusti. Medikai liepė ją nuvesti į gimdymo skyrių, kuriame buvo „švariau“. Ten dirbusi gydytoja pasakojo, kad visą naktį prižiūrėjo neišnešiotą naujagimį. Bestovint prie inkubatoriuas, staiga išskrido palatos langai, žemė išslydo iš po kojų, ji kažkur skrido tvirtai apsikabinusį inkubatorių su naujagimiu ir galvojo tik apie tai, kaip jo neužmušti. Kai viskas aprimo, medikė pro langą pamatė atominį grybą. Tačiau po to dar ilgai žmonėms buvo sakoma, kad įvyko šiluminis sprogimas. Liudmila pasakojo, kad medicinos centre ir Pripetėje po tragedijos knibždėte knibždėjo saugumiečių. Jie iš Kijevo atvyko itin greitai. Silpnumo akimirką medikėms pradėjus raudoti, kas bus su jų vaikais, kišdamas savo pažymėjimą pareigūnas įsakė baigti paniką.
Reikėjo priimti nukentėjusiuosius. Pirmieji buvo gaisrininkai, žmonės iš gretimo sprogusiajam reaktoriaus, kurie ėjo pažiūrėti, kas ten nutiko. Į ligoninę vežė stipriai nuo radiacijos nudegusius žmones.
Akademikas nusišovė
Medikai priimamajame po truputį keitėsi, nes dirbti ten nuolat reiškė save pasmerkti baisiai spinduliuotei.
Atvažiavo daug kariškių. Paryčiui į Pripetę atvyko žinomiausi Sovietų Sąjungos radiologai.
Tarp jų ir akademikas Legasovas, kuris Maskvoje praėjus keletui metų po Černobylio tragedijos nusišovė. Atomininkai kalba, jog oficiali jo savižudybės versija neatitinka tikrovės. Jų žiniomis, šis žmogus nusižudė negalėjęs pakelti melo, sklandžiusio apie tragediją Černobylyje.
Liudmila pamena, kaip medikams išdavė asmeninius dozimetrus, kurie visada rodė, jog radiacijos dydis nepakitęs. Tą patį rodė ir centrinis miestelio radiacijos matuoklis. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis net nebuvo įjungtas į maitinimo šaltinį, o asmeniniai dozimetrai buvo išdalinti be baterijų.
Paryčiais Liudmila namo pasiuntė sanitarę ir paprašė, kad nuneštų vaikams jodo tablečių.
Po tragedijos nakties išaušo savaitgalio rytas. Pripetėje šeštadieniais ir sekmadieniais vykdavo baltarusių turgūs. Pripetiečiai ramiai vaikštinėjo gatvėmis su kūdikiais ant rankų, apsipirkinėjo turguje, suposi karuselėse. Nuo žmonių buvo slepiama, kas iš tiesų atsitiko. Liudmila mano, kad gal taip viskas ir būtų likę, niekas nieko nebūtų sužinojęs, jei ne užsienio radijas, pranešęs, kad Černobylyje įvyko branduolinis sprogimas, kokio dar nebuvo pasaulyje. Moteris mano, kad jei ne užsienis, Pripetė su visais savo 55 tūkstančiais gyventojų būtų tyliai palaidota.
Praėjus porai parų po sprogimo, pripetiečiai buvo sušaukti į susirinkimą. Jiems buvo parnešta apie tai, kad keletui dienų teks evakuotis. Žmonėms buvo žadama, kad iki gegužės 1 dienos visi sugrįš ir Pripetėje, kaip buvo įprasta, vyks galingas paradas.
Liudmila su ašaromis akyse sakė, jog labiausiai ją nustebino tai, kad žmonės tuo šventai tikėjo.
Jie pasiėmė vaikus ir, viską palikę, sėdo į autobusus. Žmonės net neįtarė, kad savo namus palieka visam laikui.
Karvidėje – vaikai
Liudmila prisimena, kaip išvežioti po gretimus kaimus žmonės glaudėsi pas svetimus. Šie turėjo juos ir apgyvendinti, ir pamaitinti, ir aprengti.
Dar vėliau, radiacijai padidėjus, iš evakuacijos vietų buvo nutarta išvežti vaikus. Autobusai važinėjo po kaimus ir iš tėvų ėmė vaikus. Kūdikius vežė į vieną vietą, vyresniuosius - į kitą. Tik keletas motinų išdrįso pasipriešinti ir savo vaikų neatidavė. Tarp jų buvo ir Liudmila. KGB grasino, kad išsiųs į Sibirą, tačiau moteris atsakė nebijanti, nes ten buvo išvežti jos seneliai. Liudmila ten buvo gimusi ir užaugusi.
Praėjus keletui metų po tragedijos gydydamasi Kijevo radiologijos institute, kur buvo dispanserizuoti černobyliečiai, Liudmila sutiko moterį, kurios vaikai buvo išvežti. Ji po ilgų ieškojimų juos surado Permės srityje. Kadangi žmonės bijojo „radioaktyvių“ vaikų iš Černobylio, niekas nenorėjo jų priimti į savo namus. Vaikai glaudėsi karvidėje, buvo baisiai užleisti, žaizdoti ir išsekę.
Morgas – perpildytas
Nors sprogimas Černobylyje įvyko balandžio 26 dieną, pasauliui apie jį buvo pranešta tik gegužės 4-ąją. Iki tos dienos niekas nežinojo, kas iš tiesų nutiko Černobylyje. Pranešimas buvo ramus ir nekaltas. Oficialiai buvo teigiama, kad sprogimo metu žuvo tik 4 žmonės.
Liudmila Matvejeva sakė, kad vien sprogusiame reaktoriuje dirbo 200 žmonių. Jų neliko nė vieno. Priešais medicinos dalį, kurioje ji dirbo, buvo morgas. Moteris pamena, kaip vienas iš karininkų klausė, kur dėti lavonus, nes vietinis morgas buvo perpildytas. Automobiliais lavonai buvo išgabenti į Černobylio morgą.
Medikė, praėjusi teorinius mokymus, kaip reikia elgtis branduolinio sprogimo metu, teigia buvusi priblokšta, kai praktikoje niekas nevyko: žmonėms nebuvo keičiami drabužiai, jie nebuvo prausiami tekančiu vandeniu. Praėjus keletui savaičių po tragedijos, žmonės pradėjo mirti dėl to, kad iš organizmo dingdavo vanduo. Kad neprarastų vandens, medikai kas keturias valandas gėrė po 50 gramų gryno spirito.
Po Černobylio katastrofos daugiau nei 30 kilometrų spinduliu ištuštėjo miestai ir kaimai. Buvęs gražus ir šiuolaikinis miestas, kuriame buvo geriausiai šalyje suplanuoti butai, iki šiol aptverta spygliuota tvora. L.Matvejeva vis dėlto kartą ten sugrįžo.1986 metais rugpjūtį ji grįžo pasiimti šeimos dokumentų. Atrakino buto duris, įėjo ir viskas atrodė taip, lyg būtų išėję tik vakar. Paėmė dokumentus, užrakino duris ir išvažiavo.Lietuvos černobyliečiai rengiasi ekspedicijai į nelaimės vietą tikėdamiesi sukurti dokumentinį filmą. Liudmila sakė taip pat norinti ten vykti. Tai išgirdę važiuoti nori ir jos vaikai. Liudmila iki šio yra išsaugojusi savo buto Pripetėje raktus.
L.Matvejeva sako, kad ji nenori, jog kada nors, kur nors žmonėms tektų išgyventi tokį siaubą, kad jie būtų paskutiniai, kuriems tai teko patirti.
Rengia piketą
Šiandien 11 valandą Lietuvos černobyliečiai prie Vyriausybės pradeda sankcionuotą piketą, kuriame reikalaus, jų manymu, pagrįstų lengvatų. Daugelį metų klaidžiojantys po ministerijas, Seimą, neprisiprašantys priėmimo pas Premjerą, nesulaukę pokyčių net parašę laišką Prezidentui, nutarė apie neteisybę pradėti kalbėti garsiai.
Tai pirmasis černobyliečių piketas.
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininko pavaduotojas klaipėdietis Gediminas Tareila sako, kad priėmimuose išgirsti pažadai ir projektai vis pasimeta funkcionierių stalčiuose, o ligoti černobyliečiai praranda paskutines privilegijas, kurios pradėjo nykti mūsų šalyje atkūrus nepriklausomybę.
G.Tareila pamena, kad kažkada černobyliečiai gaudavo nemokamus vaistus, dantų protezus, kartą per metus vykdavo į sanatoriją, už poilsio kelialapius mokėdavo tik pusę kainos, jų nedarbingumo pažymėjimas buvo apmokamas 100 procentų, be eilės gaudavo telefoną, paskyrą automobiliui ar butą.
Iš visų galiojusių lengvatų įstatymuose liko tik kartą per metus nuvykti į sanatoriją, paūmėjus kuriai nors ligai. Tačiau realiai ir tai tapo nebeįmanoma.
Už černobyliečių teises daug kovojantis G.Tareila, ką tik grįžęs iš ligoninės, nesugeba sanatorijos išsireikalauti sau. Todėl teigia, kad ne tokie karingi kaip jis černobyliečiai šia lengvata juo labiau nepasinaudoja.
Grasino kalėjimu
Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas nustebo išgirdęs apie žadamą černobyliečių piketą ir sakė turįs kvietimą tik į 18 Černobylio katastrofos metinių minėjimą. Jis teigė, jog nemažai šalyje padaryta šių žmonių labui, o reikalauti nemokamų vaistų arba sanatorijos tik dėl to, kad esi černobylietis, ministrui atrodo neteisinga. Tačiau ministras yra pasiruošęs ieškoti kompromisų ir aptarti šių žmonių problemas dar kartą.
G.Tareila pasakojo, kad prieš 18 metų į Černobylį vieni lietuviai buvo vežami prieš tai iškviesti į karinį komisariatą. Juos šis vyras vadina „partizanais“. Kita grupė žmonių darbams buvo siunčiama iš Statybos ministerijos.
G.Tareila papuolė į „partizanų“ grupę. Į karinį komisariatą sušaukti vyrai buvo išvežti pagrasinus kalėjimu. Tarp pašauktųjų buvo žmonių, kurie garsiai samprotavo atsisakysią arba pabėgsią nuo darbų radioaktyvioje zonoje. Tačiau už atsisakymą nuo karinės tarnybos tuomet grėsė 2 - 5 metai nelaisvės.
“Klaipėda”
