Centrinėje Europoje dabar gana populiarios rūpesčių turinčios koalicijos. Palyginti su kaimynais, Lenkijos politinis galvosūkis yra vaikų žaidimas. Dvi dešiniosios partijos su panašiais požiūriais ir besipešančiais lyderiais? Nieko ypatinga. Vyriausybės priklausomybė nuo trenktų populistų? Standartinė situacija. Įstatymų leidžiamosios valdžios neveiksnumas, vėluojantis biudžeto priėmimas, kalbos apie priešlaikinius rinkimus? Tik šalutinis triukšmas.
Tačiau vakarų europiečiams visa tai atrodo keistokai. Dauguma yra pripratę prie aiškiai apibrėžto politinio spektro, partijų su dešimtmečių istorija, nekintančia ideologija, stipria baze savivaldybėse ir dideliu narių skaičiumi. Į koalicijas ten dažniausiai jungiasi viena didelė partija ir kelios jai giminingos mažesnės. Postkomunistinėse valstybėse partijos turi mažą narių skaičių, asmenybės reiškia daugiau nei ideologijos, o materialinės naudos dalybos yra ypač svarbios. Todėl koalicijoms dažnai priklauso iš pirmo žvilgsnio nesuderinami partneriai.
Pavyzdžiui, Čekija parlamente turi tris besipešančias centro dešinės partijas. Dvi iš jų priklauso valdančiajai koalicijai su centro kairės socialdemokratais. Trečioji ir didžiausioji – pilietiniai demokratai – yra gausiausia opozicinė partija kartu su nepersitvarkiusiais komunistais. Ši dauguma turi vieno balso persvarą parlamente ir nėra nei veiksmingai dirbanti, nei nuosekli. Nors ją kamuojama skandalai, vis dėlto koalicija sugebėjo išsilaikyti ketverius metus – ypač geras rodiklis šiame regione.
Slovakija dar įdomesnė. Nors vyriausybė atrodo silpna ir susiskaldžiusi, ji siekė įspūdingų pertvarkymų nuo 2002 m. Valdančiajai daugumai priklauso dvi konkuruojančios krikščionių demokratų partijos, vengrų partija ir populistinė verslą remianti partija. Koalicija teturi 68 iš 150 balsų parlamente, bet ji išgyvena padedama nepriklausomų parlamentarų ir populistų. Liūdna, bet rinkėjai nėra sužavėti reformomis, tokiomis kaip vieno tarifo pajamų mokestis, kuris skatina ekonominį augimą ir kuris sulaukė pagyrų iš užsienio. Žmonės nepasitiki premjeru Mikulu Dzurinda ir mano, kad jis stengiasi išsilaikyti valdžioje regzdamas slidžius sandėrius.
Lenkijos problemos gali pasirodyti daug švelnesnės. Praeito rugsėjo rinkimai nustebino: Teisės ir teisingumo partija, mažiau smegeninga ir labiau populistine iš dviejų centro dešinė partijų, laimėjo 155 iš 460 vietų Seime, o jos konkurentė Pilietinė platforma gavo tik 133 vietas. Kai derybos su Pilietine platforma žlugo, Teisės ir teisingumo partija suformavo mažumos vyriausybę, priklausomą nuo kairiųjų populistų „Savigynos“, dešiniosios Lenkijos šeimų lygos ir agrarinės Valstiečių partijos.
Rezultatas – mėnesiai neveiksnumo ir vaidybos. Neaišku, ar broliai Kaczynskiai (Kačinskiai), iš kurių Lechas laimėjo prezidento rinkimus, o Jaroslawas vadovauja Teisės ir teisingumo partijai, yra nuostabūs taktikai ar chroniški intrigantai. Didžiausia jų sėkmė buvo Zytos Gilowskos, dabartinės finansų ministrės, persiviliojimas iš Pilietines platformos.
Tačiau valdančiosios partijos apetitas dūriams į nugarą ir procedūriniams triukams išlieka. Neseniai prezidentas paankstino biudžeto priėmimo datą į sausio 30-ąją, trimis savaitėmis anksčiau nei buvo tikėtasi. Jei aukštesnieji parlamento rūmai nepriims biudžeto projekto, prezidentas gali skelbti priešlaikinius rinkimus, kurie būtų naudingesni daugumai, o ne opozicijai. Kaczynskiai stengiasi prastumti stabilumo paktą ir prisivilioti į koaliciją Piliečių platformą. Jei tai pavyktų, Lenkija susilauktų stabilios ir reformatoriškos daugumos. Bet netgi tuomet dauguma politikų rūpintųsi ne šalies valdymu, bet politinių taškų rinkimu ir manevrais prieš ateinančius rinkimus.
Liūdna išvada yra ta, kad pastaraisiais metais vienintelis stiprus stimulas geram valdymui postkomunistinėse šalyse yra išorinis – noras prisijungti prie ES. Bulgarijoje susiskaldžiusios partijos laikinai susivienijo bandydamos užsitikrinti įstojimą į ES 2007 m. Valdančioji dauguma vienija buvusio karaliaus Simeono partiją, socialistus – buvusius didžiausius jo kritikus, ir turkų mažumos partiją. Kaimyninė Rumunija, lygiai taip pat trokštanti patekti į ES, yra valdoma centro dešinės partijos, kuri deda pavėluotas pastangas kovoti su atsilikusiu administravimu ir endemiška korupcija. Vyriausybę remia populiarus prezidentas Traianas Basescu.
Šalims, jau įstojusioms į ES, reikalingas kitoks išorinis stimulas. Vienas tokių galėtų būti noras įsivesti eurą. Estija ir Slovėnija turi gerai disciplinuotas koalicines vyriausybes, pasiryžusias įsivesti vieningą Europos valiutą kitais metais. Tačiau daugumai šalių euras yra tolima ir galbūt mažiau viliojanti ateitis. Būtų gražu, jei naujuoju apynasriu politinėms partijoms taptų varžybos užtikrinant gerą valdymą, gerovę ir stabilumą savo rinkėjams. Tačiau tam reikalingas pilietiškumas, kuriam užaugti ant komunizmo griuvėsių, regis, prireiks daug laiko.
Centrinės Europos pramoginis šou
Cia lentelė
ŠalisValdančiosios koalicijos „spalva“PliusaiMinusaiTikėtini būsimi rinkimaiBulgarijaKairė, monarchistai, turkaiStipri, arti narystė ESNepažabotas nusikalstamumas2009ČekijaKairė, centro-dešinėIšsilaikantiSkandalai, silpna2006, birželisEstijaLaisva rinka, populistaiKlestinti ekonomikaGresianti infliacija2007VengrijaCentro-kairė, liberalaiKylantis uždarbisŠvaistymas, didelė skola2006, balandisLatvijaUž versląStabili, stipri ekonomikaInteresų konfliktai, paklusni2006, spalisLietuvaEkskomunistai, populistai, liberalai, kaimiečiaiEuras beveik ranka pasiekiamasSkandalai, lėtos reformos, nestabili2007LenkijaPopulistaiŠvari, kietaBesipešanti, nestabili2009RumunijaCentras, laisva rinka, vengraiArti narystė ESSkandalai, tarpusavio kova2008SlovakijaLaisva rinka, populistai, vengraiDidelės reformos, stipri ekonomikaSkandalai, susiskaldymas2006, rugsėjisSlovėnijaCentro-dešinė, centro-kairėStabili, euras netoliMažai reformų2008
„The Economist“, 2006 m. sausio 28 – vasario 3 d.
Iš anglų k. vertė Ignas Brazauskas
