Narystė Europos Sąjungoje įpareigoja mus uždaryti Ignalinos atominę jėgainę. Stojimo sutartyje įsipareigojame pirmąjį bloką uždaryti 2005 m., antrąjį - 2009 m. pabaigoje. Tai nulems didžiulius pokyčius ne tik Lietuvos energetikos sistemoje, bet ir visoje ekonomikoje.
Pramonės produkcijos kaštai neabejotinai išaugs, nes produkcijos kainą lemia ne tiek darbo kaštai, kiek energijos kaina. Lietuvos mokslininkai prognozuoja, kad po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo elektros energijos vidutinė savikaina vidutiniškai padidės 3 ct už kilovatvalandę, tačiau būtinybė pertvarkyti perdavimo ir paskirstymo tinklus vartotojui dar gali papildomai kainuoti kelis centus. Taigi ar mūsų produkcija bus konkurencinga, o kur dar padidėjusios gyventojų išlaidos?
Seimo stebėtojų delegacija Europos Parlamente vieningai sutaria, kad Lietuvai nėra svarbesnio klausimo kaip Ignalinos atominės elektrinės likimas. Šių eilučių autorė pasirinko Pramonės, energetikos, mokslinių tyrimų bei išorinės prekybos komitetą, kuris yra tiesiogiai atsakingas už energetikos plėtrą Europos Sąjungoje. Prisipažinsiu, esu šalininkė, kad Lietuva išliktų branduolinę energiją gaminančia ir ją eksportuojančia šalimi. Tačiau kokios ilgalaikės ekonominės ir energetinės perspektyvos ES?
Pasaulio šalių mokslininkai ir energetikos ekspertai, kurie dažnai kviečiami į energetikos debatus Europos Parlamente, pripažįsta, kad sparčiai augant ekonomikai, sparčiai didės ir elektros energijos poreikis. Dviejų dešimtmečių perspektyvoje ir toliau liks tokios tradicinės energetinės žaliavos kaip dujos, mazutas, kiek sumažės energijos iš branduolinio kuro, gerokai sumažės anglies ir kito gamtinio kuro sąnaudos, o atsinaujinančių energijos šaltinių produkcija sudarys tik 10 proc., nors ES siekis yra 22 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
Tausojančioms energetinėms sistemoms iš ES biudžeto 2004 m. yra planuojama skirti 108 mln. eurų, Protingos energijos Europai programoms - 63 mln. eurų. Nors išmokamos didelės subsidijos - vėjo jėgainės nesukuria konkurencingos elektros energijos, netgi tokiose šalyse kaip Danija ir Vokietija. Jos jau ne vieną dešimtmetį subsidijuojamos ne tik iš ES, bet nacionalinių valstybių biudžetų, todėl ir Lietuvoje nereikėtų žavėtis jų statyba. Saulės energija turi didesnes perspektyvas; fotovoltažo (saulės) energijos srityje ypač yra pažengusi Japonija, JAV, o ES - Vokietija. Biokuras - perspektyvi energijos rūšis, ES tikslas - 2 proc. visų energetinių žaliavų sąnaudų turi sudaryti "žalioji energija", kuri taip pat subsidijuojama iš ES biudžeto, tačiau susiduriama su anglies dvideginio emisijų ir Kioto protokolo vykdymo problema. Vis dėlto Lietuvoje reikėtų paspartinti jau pradėtus biokuro gamybos darbus, juo labiau kad tai bus paremiama iš ES biudžeto. Hidroelektrinių statyboms labai priešinasi ES ekologai ir aplinkosaugininkai, nes tai labai rimtas smūgis ekologinės sistemos pusiausvyrai, todėl Lietuvoje reikėtų labai nuodugniai apsvarstyti, ar verta statyti keletą didesnių hidroelektrinių ant Nemuno ir Neries upių ir dar keletą mažesnių.
Kas trečia ES šeima šiandien naudoja elektros energiją, pagamintą branduoliniuose reaktoriuose. 8 šalys narės turi apie 150 veikiančių branduolinių reaktorių, po plėtros kitais metais jų padaugės iki 170, o šalių skaičius išaugs iki 13. ES šalių gyventojai nėra labai palankūs atominei energetikai, o to priežastys - branduolinė sauga ir radioaktyvių atliekų saugojimas. Jeigu branduolinės atliekos būtų patikimai saugomos, atominė energetika būtų visiškai priimtina elektros energijos gamybos sritis. Juo labiau kad tai palengvintų ES vykdyti Kioto protokolo įsipareigojimus ir mažinti anglies dvideginio emisijas, kurios didina šiltnamio efektą 8 proc. iki 2008 m.
Šiuo metu EP svarstomas branduolinis paketas - branduolinės saugos ir radioaktyvių atliekų saugojimo direktyvų projektas, kuriame labai aiškiai išdėstytos taisyklės, kurios bus bendros ne tik šalims naujokėms, bet ir ES šalims senbuvėms. Šių direktyvų įgyvendinimas, tikimasi, išsklaidys antibranduolines ES gyventojų nuotaikas. Vis dėlto galutinis sprendimas - naudoti ar nenaudoti branduolinę energiją - priklausys nuo šalių narių pasirinkimo.
Neseniai Lietuvą aplankiusios EP Biudžeto komiteto delegacijos ataskaitoje yra rašoma, kad "dauguma sutiktų lietuvių pozityviai pasisako už statybą naujo, modernaus reaktoriaus, kurio preliminari kaina būtų apie 1 mlrd. eurų ir kuris užtikrintų Lietuvos energetinį suverenumą bei eksporto galimybes". Ataskaitoje yra ir kitas teiginys, kad "Delegacija pažymi, kad šios investicijos negali būti finansuojamos iš ES biudžeto".
Jau dabar aišku, kad Lietuva iš savo biudžeto reikiamų finansinių išteklių skirti negalės, tam tikslui reikia surasti privatų investuotoją. Iškyla ir dar viena problema - branduolinių jėgainių vieno bloko galingumas yra labai didelis ir netgi ilgalaikės ekonominės perspektyvos požiūriu jėgainė nebus visiškai apkrauta. Todėl reikia dairytis į kaimynines rinkas, kam šią energiją galėtume parduoti. Vieni iš pirkėjų galėtų būti latviai ir estai. Pastarieji dairosi, iš kur galėtų nusipirkti elektros energijos, nes yra įsipareigoję uždaryti skalūnais kūrenamas jėgaines. Žvelgiant į perspektyvą, Lenkija taip pat galėtų tapti Lietuvos gaminamos elektros energijos vartotoja. Iki 2015 m. Lenkija yra įsipareigojusi uždaryti savo anglimi kūrenamos jėgaines dėl anglies dvideginio emisijų mažinimo ir dairysis, kaip apsirūpinti elektros energija. Be abejonės, iki to laiko drauge su Lenkija mums reikia suspėti pastatyti elektros energijos perdavimo tiltą, kurio vertė siektų apie 1,5 mlrd. litų.
Nors Suomija pradeda statyti naują reaktorių, tačiau audringai augant šios šalies ekonomikai, elektros energijos poreikis nebus iki galo patenkintas, todėl Suomija taip pat galėtų būti viena iš mūsų elektros energijos pirkėjų. Beje, nuo licencijos gavimo atominio reaktoriaus statybai iki jėgainės paleidimo yra mažiausiai 10 metų laikotarpis. Priminsiu, kad antrąjį bloką Lietuva yra įsipareigojusi uždaryti 2009 m. pabaigoje. Taigi su naujo tipo reaktoriaus statyba mes jau pavėlavome 3-4 metus, tačiau dar ne viskas prarasta. Lietuvos energetikos ekspertų teigimu, Ignalinos AE antrasis blokas gali saugiai dirbti ne mažiau kaip dešimtmetį ir po 2009 m. Jeigu Lietuvoje būtų priimtas tvirtas politinis sprendimas dėl naujo reaktoriaus statybos, į tarptautines derybas su Lenkija, Latvija, Estija, Suomija ir Europos Komisija įsitrauktų aukščiausi šalies pareigūnai - prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas, Lietuvos išrinkti parlamentarai, tai projektas taptų visiškai realus. Tada ir Europos Komisiją nebūtų taip sunku įtikinti dėl antrojo bloko darbo pratęsimo, o ir pats energetinis projektas galėtų tapti transeuropiniu projektu, įtrauktu į Šiaurės dimensiją, ir tikėtis paramos iš ES biudžeto. Be abejonės, tai ambicingas uždavinys, bet tikslas, kuris atitinka daugelio Lietuvos žmonių lūkesčius, vertas politikų didelių pastangų. Sėkmės atveju mes įrodytume, kad ir tokia maža šalis kaip Lietuva ES gali pasiekti svarbių tikslų, kaip tai jau ne kartą įrodė Suomijos pavyzdys Europos Sąjungoje.
