Didįjį penktadienį (04.18) mūsų valstybės parlamente, Konstitucijos salėje, grupė suinteresuotų medikų bei abortų šalininkų buvo pasirengę diskutuoti apie cheminio aborto medicininius aspektus. Tačiau stebina net ne diskusijos tema ar jos moralinis kontekstas, o tai, kad pačioje įstatymų leidybos buveinėje kėsinamasi pažeidinėti Farmacinės veiklos įstatymą.
Medikamentinis abortas Lietuvoje niekada nebuvo legalizuotas, o pernai rudenį Sveikatos apsaugos ministro sudaryta komisija dėl medicininių, socialinių ir etinių aspektų nusprendė neregistruoti jį sukeliančio preparato mifepristono. Tačiau šios priemonės šalininkai, regis, ginklų nesudėjo ir bando savo poziciją stumti pačiais ciniškiausiais būdais.
Šią savaitę Seimo nariams buvo išplatintas kvietimas į konferenciją, kurį pasirašė LR Visuomenės plėtros, reprodukcinės sveikatos ir teisių parlamentinė grupės pirmininkas Jonas Korenka be Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos direktorė Esmeralda Kuliešytė. Iki trečiadienio popietės Seime dar kabojo skelbimas, kviečiantis į šį renginį. Tačiau, matyt, po to, kai Tėvynės Sąjungos - konservatorių frakcijos seniūnas Andrius Kubilius pateikė pareiškimą Seimo pirmininkui, konferencijos data buvo perkelta į kitą balandžio 30 d. Bet esmės tai nekeičia - įstatymas vis tiek ignoruojamas.
Farmacinės veiklos įstatyme (17 str.) nurodoma, kad “Lietuvos Respublikoje gali būti reklamuojami tik į valstybinį vaistų registrą įrašyti vaistai”. Taigi apie medikamentinį abortą diskutuoti ketinantys specialistai visų pirma pažeidžia galiojantį įstatymą. Tie, kurie abejoja, ar kryptingai rengiama konferencija - ne reklama, turėtų dirstelėti į nuo šių metų kovo galiojantį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, kuriame tiksliai apibrėžta, kas yra vaistų reklama: “bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama kryptinga informacija, agitacinė veikla ar raginimas, kuriais siekiama skatinti vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą, įskaitant: mokslinių kongresų, kuriuose dalyvauja specialistai, turintys teisę skirti ar pardavinėti vaistus, finansavimas, ypač šių asmenų kelionių ir apgyvendinimo išlaidų apmokėjimas”. Ne paslaptis, kad kai kurie medikamentinio aborto šalininkai tokių sąsajų jau yra turėję.
Tad kas tas mįslingasis mifepristonas, dėl kurio netgi ryžtamasi laužyti įstatymą? Moteris, išgėrusi piliulę šio pasaulyje kontroversiškai vertinamo preparato, gali pati nužudyti savo vaisių ir laukti, kol maitinimo gimdoje netekęs gemalas “atšoks”. Surinktas gyvybės liekanas ji turėtų nunešti ją prižiūrinčiam medikui, kuris įsitikinęs, kad būsimo žmogaus dalys jau visos “pasišalino”, galėtų konstatuoti sėkmingą abortą, o jei ne - pacientės lauktų chirurginė intervencija.
Tai gali atrodyti ganėtinai perversiškas apibūdinimas. Bet jei prie šio vaizdelio pridėtume skausmą, kraujavimą, galimas komplikacijas, psichologinį stresą, vaizdas būtų realistiškas. Tokia modernaus cheminio aborto kaina. Ši kaina turi ir piniginę išraišką, kuri visų pirma naudinga šio vaisto gamintojams, platintojams ir juos palaikantiems medikams. Skirtumas tas, kad chirurginio aborto metu moteris retai kada pamato abortuoto kūdikio dalis. Tad šiuo atveju galima įsivaizduoti psichologinius padarinius. Atsakomybė už apsisprendimą irgi atitenka moteriai, o ne medikui. Todėl nėra garantijų, kad nesąžiningi medikai gali patarti moteriai išgerti šią piliulę, t.y. pačiai nužudyti kūdikį, o po to kreiptis gydytojus legaliai atlikti abortą. Be to, nereikia pamiršti, kad “stebuklingųjų” vaistų dozė kainuotų apie 400 litų. Tad farmacijos firmos turi pagrindo būti suinteresuotos tokio preparato vartojimu.
Cheminio aborto, kaip naujo metodo, įdiegimas į praktiką Lietuvoje būtų ne tik nepageidaujamas, bet netgi pavojingas, nes tai labai brangiai kainuotų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, dar labiau pagilėtų demografinė krizė šalyje, būtų prarasta galimybė turėti abortų statistiką, paaštrėtų nevaisingumo problema, padaugėtų kriminalinių abortų. Juk kas sustabdytų desperacijos kamuojamą “bėdos” ištiktą nepilnametę, ieškančią tokios “stebuklingos” piliulės ?
Pagrindiniai argumentai - dėl ko Vaistų registracijos komisija buvo atakuojama registruoti šį preparatą - kad jis jau registruotas kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse, kad tai neva dar viena galimybė moteriai pačiai apsispręsti. Tačiau subtiliai nutylima, kad tai ypač moters psichiką traumuojanti, daugybę neigiamų poveikių turinti priemonė, kur kas žalingesnė už legalų chirurginį abortą.
Statistikos duomenimis, Lietuvoje per metus padaroma apie 20 tūkstančių abortų. Realiai jų yra gal net kelis kartus daugiau. Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą Lietuvoje abortus galima atlikti stacionare bei pavadintus “mikroabortais” ir privačiuose ginekologiniuose kabinetuose. Bet ar tikrai šios nuostatos laikomasi?
Naujo preparato įteisinimas galėtų atverti kur kas platesnes galimybes abortą atlikti būtent čia. Lietuvoje tik registruotų abortų skaičius daugiau nei dešimt kartų didesnis nei Europos Sąjungos šalyse. Todėl, įteisinus cheminį abortą sukeliančius preparatus, jų nepageidaujamo poveikio rizika Lietuvoje būtų daug kartų didesnė nei ES valstybėse. Šios sunkiai prognozuojamos grėsmės, jos padarinių gydymas būtų papildoma ekonominė našta ir pacientei, ir valstybei.
Vis dėlto šioje istorijoje labiausiai stebina tai, kad Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, kurios prezidentu dar visai neseniai buvo dabartinis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas ir kuri inicijuoja Reprodukcinės sveikatos įstatymą, vėl aktyviai gaivina medikamentinio aborto idėją.
Konferencija Seime tėra apogėjus visų jau buvusių ir ketinamų surengti konferencijų bei seminarų kontekste. Kovo pabaigoje tokia šviečiamoji akcija akušeriams-ginekologams buvo surengta Vilniaus Antakalnio poliklinikoje. Kyla klausimas, tad kam taip stengtis, netgi nesibaiminant perlipti įstatymo normų? Ar vėl neketinama atgaivinti jau išspręstos šio kontroversiškai vertinamo preparato įregistravimo bylos? O gal medikamentinio aborto šalininkams drąsos įkvepia bendramintis ministras? Kažin ar kokia kita sveikatos apsaugos problema sulauktų tiek dėmesio ir garbingos Seimo Konstitucijos salės? Ar užtenka vien pakeisti renginio datą? Tebūnie tai retoriniai klausimai Velykų margučius daužyti besirengiantiems parlamentarams.
