„Fine Arts“ kvarteto (JAV) koncertas Vilniaus festivalyje, vykęs birželio 23 d. Nacionalinės filharmonijos salėje, visų pirmą sudomino savo programa.
Trys kūriniai – Philipo Glasso Styginių kvartetas Nr. 2 „Company“ (1983), Dmitrijaus Šostakovičiaus Fortepijoninis kvintetas g-moll (1940) ir Franzo Schuberto Styginių kvartetas Nr. 14 d-moll „Mirtis ir mergelė“ (1826) – galėjo suteikti malonumo tiek klasikos, tiek šiuolaikinės muzikos gerbėjams, kita vertus, išlaikė labai gerą balansą tarp muzikos „lengvam“ klausymuisi ir reikalaujančios didesnių klausytojų intelekto pastangų. Visus tris opusus galima priskirti kvartetinio repertuaro „perliukams“, jie yra mėgstami publikos, tik kad kamerinė muzika apskritai yra gal kiek asketiškesnė ir kartu rafinuotesnė, nei didieji koncertiniai žanrai (galima būtų pasitelkti grafikos ir tapybos analogiją).
Įdomu buvo pasiklausyti ir su patyrusiais scenos meistrais grojančios jaunos lietuvių pianistės Evelinos Puzaitės, kaip teigiama, darančios stulbinamą karjerą Londono koncertų salėse. Mums ji žinoma kaip 1999 m. M. K. Čiurlionio konkurso laureatė (tuomet ji dar buvo moksleivė), o išvažiavusi studijuoti į Jungtinę Karalystę, kasmet tėvynėje surengia rimtą koncertą. Evelinos Puzaitės pasirodymas Vilniaus festivalyje, be abejo, vertintinas kaip pianistės karjeros žingsnis aukštyn. Bet apie viską – iš eilės.
Kvarteto pavadinimas „Fine Arts“ kažkaip kreipė mintis subtilaus, rafinuoto muzikavimo link („Fine Arts“ reiškia „dailieji menai“ arba tiesiog „dailė“; kodėl kvartetas 1946 m. buvo taip pavadintas, išsiaiškinti nepavyko). Kvarteto išgaunamas garsas išties subtilus, vakarietiškai elegantiškas. Tiesa, koncertą pradėjusi amerikietiškojo minimalizmo pradininko Glasso „Company“ (žinomas kūrinys, išgarsintas ir „Kronos“ kvarteto) skambėjo pernelyg jau paprastai, netgi nuobodokai. Visa laimė, kad kūrinys neilgas, tad „Fine Arts“ kvarteto duoklė savo šalies muzikinei kultūrai nevirto prievole klausytojams.
Labai įdomu buvo išgirsti Šostakovičiaus Fortepijoninį kvintetą. Ir ne tik todėl, kad šį kūrinį atliko ir mūsiškė Evelina Puzaitė. Beje, nemaža dalis publikos atėjo pasiklausyti būtent jos! 1940 m. parašytas kūrinys, anuomet puikiai priimtas ir publikos, ir kritikų, 1941 m. pelnęs autoriui Stalino premiją. Kvinteto atlikimas Vilniuje buvo skirtas, žinoma, Šostakovičiaus 100-mečiui. Galima skeptiškai žvelgti į jubiliejų maniją (beje, „Fine Arts“ kvartetas šiemet švenčia savo 60-metį, tad šių metų programas skiria ne tik Šostakovičiaus ir Mozarto – kai atlieka jo kūrinius – jubiliejams, bet ir savo sukakčiai), tačiau šiuo atveju tai leido išgirsti kompozitoriaus, kurio muzika pas mus skamba labai retai, kūrinį.
Tiesą sakant, atlikėjams pradėjus groti, pagalvojau, ar tie amerikiečiai ir jaunutė pianistė, kuri gal jau ir rusiškai nemoka kalbėti, gali suprasti ir perteikti visą tą specifinį, „kultūriškai sąlygotą“ Šostakovičiaus tragizmą? Gal jie ir žino kompozitoriaus gyvenimo faktus – kad jis buvo tarsi ir pripažintas Sovietų Sąjungoje kompozitorius, bet nuolat ėdamas, kad 1940 m. skaisčiai švietė ir degino Stalino „saulė“, kuriai reikėjo nusižeminus tarnauti. Bet ar vakarietis supras tą iš beviltiškumo kylančią ironiją, tą maskuojamą (nes nereglamentuotą) tragizmą?...
Kalbant apie techninius atlikimo parametrus, iš pradžių garsinė pusiausvyra tarp kvarteto ir fortepijono nebuvo pati geriausia. Kūrinys greičiau skambėjo kaip koncertas fortepijonui ir styginių kvartetui – pianistei nelabai sekėsi įsilieti į rafinuotą visumą, fortepijonas skambėjo per garsiai, pernelyg čaižiai. Nemenkas išbandymas groti partiją, kurią prieš daugelį metų skambino pats Šostakovičius! Tačiau po truputį atlikėjai įsigrojo, galbūt atslūgo pianistės debiuto įtampa, ir antroje dalyje, Fugoje (kūrinys penkių dalių) pradėjai girdėti penktąjį ansamblio „mąstytoją“ – fortepijoną. Audringame „Scherzo“ skambėjo lezginkos motyvai – tai, be abejo, dar viena Stalino karikatūra, kurias mėgo šifruoti savo tų laikų kūriniuose Šostakovičius. Sugrota buvo „su ugnele“, matyt, atlikėjams potekstė žinoma. O po to skambėjo „Intermezzo“ – Bacho gelmės vertas violončelės (Wolfgangas Lauferis) ir smuiko (Ralfas Evansas) dialogas, tiesiog sielą verianti interpretacija. Po truputį įsijungė antrasis smuikas, altas, fortepijonas – čia galėjai gėrėtis tiksliais, jautriai išgaunamais Puzaitės tembrais. Tiesiog kompozitoriaus dienoraštis – ten buvo oficialus gyvenimas, o čia privatu, tik sau, ir tikra. Tuomet pagalvojau, o juk amerikiečių kultūrą kūrė per II pasaulinį karą emigravę europiečiai. Žiūriu į programėlę – gal kvarteto narių šaknys europietiškos? Pirmasis smuikas R. Evansas – 1982 m. P. Čaikovskio konkurso Maskvoje laureatas, apie kilmę – nieko. Tačiau antrasis smuikas Efimas Boico ir altininkas Yuri Gandelsmanas studijas baigė Rusijoje, vėliau emigravo į Izraelį, o violončelininkas W. Lauferis – emigrantas iš Rumunijos. Beje, visi yra griežę puikiuose orkestruose. Taigi „savi“, iš Rytų Europos... O Evelina Puzaitė kūrinio Finale jau buvo ne tik jautri kompanionė, gebanti prisitaikyti prie meistrų manieros, bet ir pati drąsiai davė toną interpretacijai.
Koncertą vainikavo vienas iš kvartetinės muzikos šedevrų – Schuberto kvartetas „Mirtis ir mergelė“. Nors kūrinys girdėtas, ir temos žinomos, bet tai ta muzika, prie kurios grįždamas vis išgirsti kažką naujo. Gal šiuo atveju norėjosi dar didesnės niuansų skalės, bet koncerto publika buvo sužavėta. Išprašė dviejų bisų – F. Mendelssohno „Andante“ ir J. Haydno pjesės, kuri nustebino temperamentu. „Tėtušis“ Haydnas visuomet atrodė nuosaikesnis. O gal tai buvo Rytų Europos kraujas, sužaidęs „Fine Arts“ atlikėjų gyslose?
